Jozas Girnius

Lietuvio tapatybė

2007.10.29        

Juozas Girnius. Lietuviškojo charakterio problema. „METAI“, 1991 m. lapkritis, p.148-158;

Pagal filosofą Juozą Girnių – pateikiama teksto santrauka paruošė Antanas Jonkus

Žmoniškumas – pagrindinis lietuvio bruožas

Lietuvį labiausiai tektų charakterizuoti socialiniu žmogumi. Lietuviui aukščiausioji vertybė yra patsai gyvas žmogus, - ne politinė ambicija, ūkinis interesas, teorinė tiesa, grožinis apipavidalinimas ar net religinis ilgesys. Pastarosios vertybės lietuvio sielai tampa svarbios tik ryšium su pagrindine socialine vertybe – žmoniškumu. Šitą vertybę lietuvis giliausiai pergyvena.

Meskime žvilgsnį į patį kasdienį mūsų gyvenimą, į mūsų kaimo kasdienius papročius. Kiekvienas mūsų kaimas lyg viena šeima, ir visi kaimynai – lyg giminės. Užsidaryti vien savo šeimos rate lietuviui neįmanoma. Kiekvieną laisvą valandą, nuo darbo atitrūkęs, lietuvis mielai panaudoja kaimynams aplankyti, nors nebūtų jokio specialaus reikalo. Sakome: „Reikia žmogui su žmogumi susitikti“. Su žmogumi pabuvimas lietuviui turi panašią prasmę, kaip kurio kito krašto žmogui viešosios pramogos: kinas, cirkas, sporto rungtynės ir pan.

Taip vertinant žmogaus su žmogumi susiėjimą, suprantamas ir mūsų rūpestingumas svečiui priimti. Ypatingą lietuvių vaišingumą visi pažįsta. Nesenas juk dar laikas, kai mūsų kaime vestuvės su visomis papročių apeigomis buvo švenčiamos ištisą savaitę. Taigi vaišingumas yra prigimtinis lietuvio charakterio bruožas.

Lietuvio žmoniškumas nėra vien šventinis vaišingumas, bet ir kasdieninis pagalbai paslankumas, atseit ne tik nuotaikinis žmogui atvirumas, bet ir aktyvus pagalbai pasiruošimas. Turiu galvoje mūsų talkas. Pamėginkite talkos žodį išversti į kurią nors vakarietinę kalbą ir – pamatysite, kad šisai žodis neišverčiamas, nes šiose tautose talka nepažįstama. Talka nėra paprastas darbo santykis, nes talkinė pagalba nesiejama su atlyginimu. Baigtuvių vaišės ir nuoširdus ačiū – visas atlyginimas. Mūsų talka nepanaši į vokiečių Gemeinshilfe. Pastaroji paprastai iš viršaus įsakoma kaip valstybinė prievolė. O talkon ateinama savanoriškai – ne tik neįsakius, bet kartais net pačiam pagalbos reikalingam nepaprašius.

Tas lietuvių žmoniškumas yra savotiškas, jis susijęs su prigimtiniu širdies gerumu.

Tačiau, iš antros pusės, visuotinis lietuvio žmoniškumas nėra tik naivus masės žmogaus širdingumas. Savo sielos gelmėse lietuvis nėra masės žmogus. Jis gilus individualistas. Lietuviškojo žmoniškumo pagrindas – individualistinis žmogaus nelygstamo vertingumo pergyvenimas. Lietuvis yra atviras ne tiek anonimiškai visiems, kiek kiekvienam individualiai. Ne žmogus apskritai, negalįs turėti individualaus veido, o tik šitas ar anas žmogus, kaip individuali asmenybė – štai kas lietuvį atveria. Kitais žodžiais: lietuviškojo žmoniškumo pagrindas – ne abstrakti ar mistinė žmonijos meilė, o konkreti ir betarpiška gyvenimo kelyje sutikto žmogaus meilė.

Būdingai šitą lietuviškojo žmoniškumo individualistinį charakterį atskleidžia, pavyzdžiui, lietuvio nusistatymas karitatyvinės veiklos atžvilgiu. Tokia anoniminės socialinės pagalbos akcija, kaip vokiečių žiemos pagalbos rinkliava, lietuviams mažai pasiseka. Ne dėl lietuvio egoistinio šykštumo, o dėl to, kad lietuvis nori pats betarpiškai rasti tą, kuriam jo pagalba reikalinga.

Konkretesniam šių dviejų lietuviškojo žmoniškumo bruožų išskleidimui palyginsime lietuvį su rusu ir prūsu, tiesioginiais jo kaimynais.

Lietuvio palyginimas su rusu ir prūsu

Ruso sieloje visuotinė žmogaus meilė gali glūdėti šalia lygiai visuotinės žmogui paniekos. Būdingai šia prasme yra kartą prisipažinęs vienas Dostojevskio personažų: myliu žmoniją, kad galėčiau už ją numirti, bet negaliu savo kambaryje žmogaus pakęsti nė vienos paros. Rusas gali ir save patį nuoširdžiai niekinti. O save niekinant, nėra pagrindo nė kitą gerbti. Todėl ruso nusistatymas žmogaus atžvilgiu visada svyruoja nuo meilės į panieką ir nuo paniekos vėl į meilę. Ruso meilė žmogui visada slepia ir slaptą panieką, bet iš rusiškosios žmogui paniekos vėl trykšta slaptas meilės ilgesys.

Lietuvį daro žmogui atvirą ne instinktinis masės žmogaus reikalas būti draugijoje, o tik prigimtinė žmogui pagarba. Lietuvis, išeidamas iš savęs, labiau ieško žmogaus negu žmonių. Jei rusas labiau myli žmoniją negu atskirą žmogų, tai lietuvis, priešingai, labiau myli atskirą žmogų negu žmoniją. Kitais žodžiais, jei rusas myli žmogų tik per žmonijos meilę, tai lietuvis myli žmogų tiesiogiai, vadinasi, kaip žmogų, ne tik kaip žmonijos atstovą.

Ne vis tiek, ar žmoniškumas grindžiamas atskiro žmogaus ar žmonijos meile. Jei žmoniškumas tesiremia žmonijos meile, tai atskiro žmogaus aukojimas dėl žmonijos laimės bus paprasčiausias dalykas. Tas ir yra sovietinio humanizmo paradoksas – žmogaus prievartavimas žmonijos vardu. Ir šia prasme bolševizmas nėra, kaip kartais manoma, tik išorinis „gero“ rusiškojo žmogaus nuslopinimas, o greičiau tik viena rusiškojo humanizmo apraiška. Bolševizmas – specifiškai rusiška apraiška. Ivanas Žiaurusis ir Leninas – abu tos pačios rusiškos dvasios atstovai, kaip ir Dostojevskis ir Solovjovas. Plati rusiškoji siela – visi keturi Karamazovai joje broliškai telpa: ir Alioša, ir Dmitrijus, ir Ivanas, ir Smerdiakovas!

Trumpai tariant, jei rusiškasai humanizmas labiau pagrįstas kolektyvistine žmonijos solidarumo sąmone, tai lietuviškasis humanizmas pagrįstas individualistine žmogiškosios asmenybės vertingumo sąmone. Lietuvis – gilus individualistas. Naiviai užsimiršti, masėje paskęsti, lietuviui neįmanoma. Aštrus savo individualybės ir kartu vienatvės jausmas lietuvio sieloje niekada neišblėsta. Rusiškas iš savęs išsilaisvinimas išpažintiniu savęs nunuoginimu lietuviui svetimas. O rusuose visą laiką buvo sektų, kurios praktikavo viešą išpažintį. Lietuviui tai neįsivaizduojama. Nors ir draugiškai atviras, lietuvis visada drauge išlieka santūrus, pavyzdžiai  saugąs savo vidų nuo profaniško aikštėn išvilkimo. Lietuvis atviras intymiai sielos su siela komunikacijai, bet žino kur reikia išsaugoti tam tikrą atstumą. Dėl tokio savo intymaus santūrumo pašaliečiui lietuvis, nežiūrint savo šiltumo, gali daryti net nepasitikinčio žmogaus įspūdį.

Lietuvio individualizmas yra skirtingas nuo individualizmo įprastine to žodžio prasme. Pavartojant moderninį terminą, lietuvio individualizmas yra esmiškai personalistinio charakterio. Iš tiesų, kai individualizmas įprastine prasme labiau reiškia savimi pasitenkinusį uždarumą, tai personalizmo prasmė yra tiesa, kad žmogiškosios asmenybės vertė slypi jos atvirume kitam žmogui. Kaip individas yra užsidarymo ir savimi pasitenkinimo, taip asmuo yra atsiskleidimo ir meilės sinonimas. Šita prasme lietuvis ir yra labiau personalistas negu individualistas, nes lietuvį aštri savo individualybės sąmonė neverčia savyje užsidaryti, liekant kitiems abejingu, o priešingai, nuteikia jį būti žmogui atvirą.

Šiuo personalistiniu charakteriu lietuvio individualizmas ryškiai skiriasi nuo prūso individualizmo. Prūsiškojo individualizmo pagrindas – paprastas savimi pasitenkinimas, lietuviškojo – savigarba,  suprasta žmogui savyje pagarbos prasme. Todėl prūsas yra uždaras, nes jis paprastai pasitenkina savimi pačiu, nematydamas gilesnės prasmės žmogaus žmogui atvirume. O lietuvis yra atviras, nes, gerbdamas save kaip žmogų, jis savaimingai vertina ir kitą žmogų, žmogui atvirume matydamas ir savo paties asmenybės tikrąją vertę. Šita prasme lietuviui žmoniškumas yra tarsi tiesiai pačios prigimties duotas.

Tuo tarpu savimi pasitenkinusiam prūsui žmoniškumas  turi būti iš aukščiau įsakytas. Bendruomeniškumas prūsui iškyla tik kaip iš šalies ir iš aukščiau ateinantis reikalavimas, kaip kategorinis „Gemeinnutz vor Eigennutz“ imperatyvas. Vadovautis šiuo imperatyvu prūsui reiškia atlikti kilnią pareigą, lietuviui – savaime suprantamą žmogumi buvimą. Atlikti ką nors vien dėl to, kad tai įsakyta, lietuviui reiškia prarasdinti savo veiksmo vertę ir kartu save nuvertinti. Todėl lietuvis nepaslankus išoriniam įsakymui, visokiam valdiniam socialinės veiklos organizavimui.

Rusas, masės žmogus, visada širdingas – ir meilėje ir neapykantoje. Jam visi broliai. Išdidus pasipūtimas rusui tiek pat mažai įmanomas, kiek prūsui mažai įmanomas širdingumas. Prūsas, savimi patenkintas individualistas, šaltai išdidus prieš žemiau stovintįjį ir lygiai šaltai paklusnus aukščiau stovinčiajam. Tuo tarpu lietuvis tarsi savyje jungia ir širdingumą, ir išdidumą. Širdingas yra lietuvis, nes atviras žmogui, ir drauge išdidus, nes žinąs ir savo paties žmogiškąją vertę. Lietuviškasai išdidumas nepaneigia širdingumo, nes lietuvis išdidus ne dėl to, kad jis kitus niekintų, o tik dėl to, kad jis pats save gerbia. Todėl lietuvis ir lieka kuklus – ne nežiūrint savo išdidumo, bet kaip tik dėl savo išdidumo. Savimi girtis - lietuviui svetima. Ir jei ką lietuvis iš tiesų niekina, tai tą, kuris tuščiai pučiasi. (tas ir yra pagrindas, kodėl lietuviui taip mažai simpatiškas lenkas.) Dėl to vidinio kuklumo net tai, kuo lietuvis iš tiesų galėtų didžiuotis, svetimiems lieka nepažįstama. Nepaslankus lietuvis ir objektyviai savęs propagandai, bet dar mažiau jautrus svetimai savireklamai. Atviras laisvam santykiavimui, bet nepasiekiamas  autoritetinei prievartai.

Galiausiai paliesime dar vieną klausimą – santykį su autoritetu – „valdžia“. Rusui „juo caras toliau, juo geriau“, nes juo laisvės daugiau. Vadinasi autoritetą rusas pergyvena kaip varžtą (būdinga masės žmogaus mąstysena). Tačiau, antra vertus, kadangi sunki ir laisvės našta, ruso sieloje autoritetas gali įgyti ir mistinę nuo anarchijos grėsmės išgelbėjimo prasmę. Štai todėl rusas gali ir vergiją mistiškai garbinti kaip išlaisvinimą iš laisvės: „tėvelį carą“ pakeitė „tautų tėvas“ – abu lygiai familiariškai  tituluojami, bet lygiai abu cezariškai dievinami.

Tuo tarpu lietuvio santykiui su autoritetu būdingas gilus savarankiškumas. Kai rusui „valdžia geriau žino“, tai lietuvis jaučiasi lyg įpareigotas pirma, negu paklusti, patsai dalyką kritiškai persvarstyti. Autoritetinis įsakymas neatpalaiduoja lietuvio nuo asmeninio apsisprendimo. Jam tėra tas autoritetas ir tas įsakymas, kurį jis pats laisvai priima.

Šituo lietuvis skiriasi ir nuo prūso. Prūsui autoritetas yra lygu valdžia bei jėga, ir įstatymas lygu sankcija. Gi lietuvis iš savo skaudžios praeities žino, kaip dažnai jėga neina drauge su tiesa. Kai prūsas ir savųjų valdomas faktiškai vergauja, nes kiekvieną įsakymą vergo naivumu pergyvena kaip pliką jėgos išraišką, tai lietuvis ir svetimųjų pavergtas išlieka savo viduje laisvas: galima lietuvį išprievartauti, bet neįmanoma jo dvasią pavergti. Gali priešas užimti lietuvio kraštą, bet jo širdį – niekada! Lietuvis savo prigimtimi ne pavaldinys, o laisvas žmogus.

Todėl suglaustai lietuvio gyvenimožiūrą ir būtų galima pavadinti personalistiniu humanizmu, nes lietuviškasis humanizmas pagrįstas ne kaimenine žmonijos meile ir ne paprastu bendruomeninio pareigingumo įsakymu, o žmogiškosios asmenybės nelygstamo vertingumo pergyvenimu. Lietuviui žmogus yra vertingas kaip jis pats, ne tik kaip žmonijos atstovas ar tautietis. Kai rusas su žmogumi santykiauja tarsi per mistinę žmonijos vienybę, o prūsas per bendruomeninės pareigos įsakymą, tai lietuvis betarpiškai – kaip žmogus su žmogumi, kaip savita asmenybė su savita asmenybe.

2 dalis

                        *     *     *

Prierašas. J Girniaus straipsnyje lietuvis atrodo gerokai idealizuotas (straipsnis rašytas 1947 m., kai atsirado grėsmė lietuvių tautai išnykti, o autorius siekė užfiksuoti ateičiai išnykstančios tautos bruožus). Kita vertus, žinome, kaip sociologas Max Weber pritaikė „idealių tipų“ modelį visuomenių analizei („Protestantiška etika“), ir tas metodas pasirodė vaisingas.

Šiuo (ginčytinu) straipsniu norėtume pradėti skaitytojų ginčą apie lietuvio charakterį. Gal verta būtų organizuoti ir mokinių (lietuvių mokyklos) rašinius šia tema?

Atgal