Antanas Jonkus

Kaziuko mugė Maskvoje

Mugė lietuvių kalboje reiškia metturgį, prekymetį. Komercijoje tas žodis turi šias reikšmes: 1) periodinė gaminių paroda, reklamuojanti naujoves didmeninei prekybai (pramonės mugė, knygų mugė); 2) proginis prekiavimas (šventinė mugė, mokyklinė mugė). Tarmėse galima išgirsti nerekomenduotiną žodį jomarkas, kilusį iš vokiečių Jahrmarkt (plg. rusų ярмарка ).

Tradicinės mugės paprastai vyksta švenčių dienomis, kada žmonės neužimti darbu. Viena iš tokių liaudies mėgstamų švenčių yra šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo diena – kovo 4-oji. Karalaitis Kazimieras (1458-1484) nuo pat jaunystės buvo labai maldingas ir didelis asketas. Nežiūrint karališkos kilmės jis mokėjo bendrauti su paprastais žmonėmis, visada padėdavo vargstantiems. Todėl liaudis jį labai mylėjo ir maldose, ko nors prašydami, visados kreipdavosi į šventąjį Lietuvos globėją.

Maskvoje Kaziuko mugė vyksta jau ne pirmus metus. Keletą kartų ji buvo organizuota „Hermio“ parduotuvėje (Garibaldžio g.), J.Baltrušaičio namuose (Povarskaja g.). Šį kartą ji vyko lietuviškoje Maskvos mokykloje (Gospitalnyj pereulok, 3), kurios pavadinimas rusiškai skamba: Средняя общеобразовательная школа с этнокультурным литовским компонентом образования № 1247.

Savaime suprantama, mokyklos sąlygomis tai buvo daugiau pedagoginis renginys (ruošti mokinius, netgi pradinukus verslininko profesijai) negu proginis prekiavimas. Bet buvo ir „rimtų“ firmų atstovai bei pardavėjai.

Lietuviškos mokyklos iškaba.

Mūsiškiai ją vadina lietuviška mokykla arba rusiškai lietuviška mokykla. Iškabos tekstas nelabai atitinka tokį pavadinimą. Tikriausiai Maskvoje neleidžiami užrašai „svetima“ kalba.

Jų užduotis – pasitikti svečius.

Prieškambaryje simpatiška tautiniais rūbais apsirengusi jauna „porelė“ su pintine riestainių

laukia svečių. Jie šnekučiuojasi. Manęs jiedu nepasveikino ir riestainiu nepavaišino, bet vis

tiek interjerui suteikia jaukumo.

Jaunieji verslininkai ruošia prekystalius.

Mažieji verslininkai ruošia stalus ir dėlioja savo gaminius. Salė lyg skruzdėlynas, bet betvarkės nėra. Turbūt kiekvienai klasei buvo iš anksto paskirtas stalas.

Trečiokių produkcija su kainomis.

Pedagogų nesimato, bet tikriausiai jie pasitarnavo mažyliams verslininkams. Ant kiekvieno

stalo lapas su užrašu „3 kl.“, „5 kl.“, prie kiekvienos prekės (piešinėlio, išsiuvinėtos servetėlės,

iš lego kaladėlės pastatyto šuniuko) lapelis su kaina „5 rub“, „10 rub“ ir t.t.

Jauniausios pardavėjos tariasi.

Ar tik jos nesudarys slapto sandėrio ir nepakels kainų savo produkcijai.

Lietuviškos duonos pardavėjos iš miesto Žukovskij.

Buvo galima pasirinkti supjaustytos ir gražiai įpakuotos lietuviškos duonos – „Ajero“, „Vilniaus“, „Palangos“ , su česnaku paskrudintų džiūvėsių. Malonios pardavėjos ne tik mandagiai aptarnavo klientus, bet ir pasiūlė sąrašą parduotuvių, kur galima nusipirkti lietuviškos duonos.

Mugėje galima buvo skanauti jaunųjų šeimininkių gaminių.

Atokiau nuo didžiosios salės prie skanėstais apkrautų stalų mažametės kulinarijos

specialistės siūlė įvairius valgius; nuo vaikiškai sulipdyto sumuštinio iki visai „nevaikiško“

pyrago su obuoliais. Ilgai mėgautis valgiais neteko, nes nebuvo kur atsisėsti, o ir mokinių

triukšmas neleido užtrukti šioje salėje.

Ant kiekvieno šakočio jau „letena“...

Didžiulę paklausą mugėje turėjo šakočiai. Tikrai, stebėtina, kad Maskvoje galima nusipirkti

tokį skanėstą. Todėl nenuostabu, kad pardavėjas nespėdavo iškrauti savo gaminius iš dėžės,

kaip ant jų jau uždėdavo savo „leteną“ šeimininkės-pirkėjos.

Pasipuošus malonu ir žmonėms pasirodyti.

Rūpintis savo išore būdinga net mažylėms gražuolėms. Tai tau ne nerūpestingi, kartais

aplaidūs berniukai.

Kaziuko mugė paliko tikrai labai malonų įspūdį. Gaila tik, kad pirkėjų buvo žymiai mažiau negu pardavėjų-verslininkų. Kaip norėjosi, kad tuos vaikiškus gaminius, kuriuos mokinukai taip stropiai ruošė, žmonės išpirko. Nusipirkau ir aš iš lego kaladėlės sudėliotą geltona šuniuką su raudonomis ausimis ir uodega, auksine spalva dažytą išsiskėtusį kankorėžį, dar kažką.

Atgal