(straipsnis sutrumpintas)

Europoje esama keisto ateities nenoro. Aiškiausiai tą rodo tai, kad vaikai laikomi grėsme dabarčiai; jie dažnai išgyvenami ne kaip viltis, bet kaip dabarties apribojimas. Kaip tik šią savo didžiausios sėkmės valandą Europa atrodo tapusi viduje tuščia, tarsi paralyžiuota gyvybei pavojingos kraujotakos krizės, reikalinga transplantų. Šį atraminių sielos jėgų vidinį nykimą atitinka tai, kad ir etniniu matmeniu Europa atrodo pasukusi atsisveikinimo keliu.

Galimai Europos ateičiai nusakyti egzistuoja dvi priešingos diagnozės. Oswaldas Spengleris tarėsi galįs konstatuoti, jog didžiosioms kultūroms būdingas gamtos dėsnių valdomas vyksmas: kokia nors kultūra atsiranda, rutuliojasi, klesti, nuvargsta, sensta ir galiausiai nunyksta. Spengleris manė, jog Vakarai jau pasiekę vėlyvąją fazę ir artėja mirties link. Vakarai, savaime suprantama, gali perteikti savo dovanas kylančiai naujai kultūrai. Tačiau Vakarų, kaip subjekto, gyvenimo laikas didžiąja dalimi jau praeityje.

Ši biologistiškai paženklinta tezė laikotarpiu tarp dviejų pasaulinių karų rado aistringų priešininkų pirmiausia katalikiškoje erdvėje; įspūdingai jai priešpriešiais stojo Arnoldas Toynbee, tiesa, postulatais, apie kuriuos šiandien retai kas užsimena. Toynbee skiria, viena vertus, materialinę-techninę pažangą ir, kita vertus, tikrąją pažangą, kurią jis apibrėžia kaip sudvasinimą. Jis pripažįsta, kad Vakarai – „vakarietiškasis pasaulis” – yra atsidūręs krizėje, kurios priežastis yra atsimetimas nuo religijos nupuolant į technikos, nacijos ir militarizmo kultą.

Krizė jam galiausiai yra sekuliarizmas. Žinant krizės priežastį, galima nurodyti ir gydymo būdą: būtina atgaivinti religinį momentą, apimantį, jo akimis, visų kultūrų religinį paveldą, tačiau pirmiausia „tai, kas likę iš Vakarų krikščionybės”. Biologistiniam požiūriui čia priešpriešinamas voliuntaristinis.

Jei ši tezė teisinga, ar įstengtume atgaivinti religinį momentą, sukurdami likutinės krikščionybės ir žmonijos religinio paveldo sintezę?

< ... >

Tikroji katastrofa yra sielų nuniokojimas

Komunistinės sistemos žlugo, pirmiausia dėl savo klaidingo ekonominio dogmatizmo. Tačiau labai noriai išleidžiama iš akių, kad jas pražudė gilesnės priežastys: panieka žmogui, moralės pajungimas sistemos poreikiams ir jos ateities pažadai.

Tikroji katastrofa – ne ekonominė; tikroji katastrofa – tai sielų nuniokojimas, moralinės sąmonės sugriovimas.

Esminė Europos ir pasaulio problema, mano akimis, būtent ta, kad ekonominio žlugimo niekas neginčija, ir todėl buvusieji komunistai nedelsdami virto ūkio liberalais. Tuo tarpu moralinė ir religinė problematika, kuri iš tikrųjų buvo svarbiausia, yra beveik visiškai išstumta. Šiuo požiūriu marksizmo palikta problematika tebeegzistuoja ir šiandien: tai žmogaus pirmapradžių tikrybių apie Dievą, save patį ir visatą irimas.

Tačiau moralinių vertybių, kuriomis niekada negalima disponuoti, suvokimo nykimas gali sukelti europietiškosios sąmonės savigriovą, kurios mes – nepriklausomai nuo špengleriškosios žlugimo vizijos – neturime išleisti iš akių kaip realaus pavojaus.

Tad mums iškilęs klausimas: kas toliau? Ar milžiniškose mūsų laikų pervartose esti ateitį turinti Europos tapatybė, kuriai iš vidaus galėtume pritarti?

Europos vienijimosi tėvams – Adenaueriui, Schumannui, de Garsperi – buvo aišku, kad toks pagrindas yra ir kad jį sudaro mūsų per krikščionybę atsiradusio žemyno krikščioniškasis paveldas.

Jiems buvo aišku, jog sugriovimai, kuriuos mums prieš akis pateikė nacių ir Stalino diktatūros, rėmėsi būtent šio pagrindo atmetimu – įžūliu pasipūtimu, kai, užuot paklusus Kūrėjui, reiškiama pretenzija savo jėgomis sukurti geresnį žmogų ir blogąjį Kūrėjo pasaulį pertvarkyti į gerąjį, kuris kiltų iš savosios ideologijos dogmatizmo.

Jiems buvo aišku, kad šios diktatūros, pagimdžiusios visiškai naują blogio kokybę, rėmėsi troškimu panaikinti Europą ir kad vėl būtina grįžti prie to, kas šį žemyną, nepaisant visų kančių bei paklydimų, padarė kilnų.

Naujo atsigręžimo į didžiąsias krikščioniškojo paveldo konstantas pradinis entuziazmas greitai išsisklaidė, ir Europa tada vienijosi prieš akis turėdama beveik vien ekonominius aspektus ir menkai kreipdama dėmesį į dvasinius tokios bendrijos pagrindus.

Pastaraisiais metais vėl imta labiau suvokti, kad Europos valstybių ekonominei bendrijai reikalingas ir bendrų vertybių pagrindas: prievartos plitimas, bėgimas į narkotikų prieglobstį, korupcijos didėjimas leidžia mums gyvai pajusti, kad vertybių nuosmukis turi materialinių padarinių ir kad būtina pasukti priešinga kryptimi.

Žmogaus orumo besąlygiškumas ir žmogaus teisės kaip vertybė

Būsimoji Europa ir jos Konstitucija neturi stokoti trijų esminių dalykų. Pirmasis yra besąlygiškumas, kuriuo turi reikštis žmogaus orumas bei žmogaus teisės kaip vertybės, pirmesnės už bet kurią valstybinę teisinę steigtį. Günteris Hirschas pagrįstai pabrėžė, jog šios pagrindinės teisės nėra nei sukuriamos įstatymų leidėjo, nei suteikiamos piliečiams, „bet veikiau egzistuoja savateisiškai, turi būti įstatymo leidėjo visada gerbiamos ir jam yra duotos kaip viršesnės vertybės”.

Šis už bet kurį politinį veikimą bei sprendimą pirmesnis žmogaus orumo galiojimas galiausiai kreipia į Kūrėją: tik jis gali steigti teises, kurios remiasi žmogaus esme ir kuriomis niekam nevalia disponuoti. Šiuo požiūriu čia esmingai užkoduotas ypatingas krikščioniškojo paveldo galiojimas. Tai, kad yra vertybių, kuriomis niekam nevalia manipuliuoti, yra tikrasis mūsų laisvės ir žmogaus didybės laidas; tikėjimas čia įžiūri Kūrėjo ir žmogui jo dovanoto panašumo į Dievą slėpinį. Taip ši norma apsaugo esminį Europos krikščioniškosios tapatybės elementą ir netikintiesiems suprantama formuluote.

Šiandien vargiai kas nors tiesiai neigs žmogaus orumo ir pagrindinių žmogaus teisių pirmumą visų politinių sprendimų atžvilgiu; dar nenutolo nacizmo ir jo rasinės doktrinos siaubai. Tačiau konkrečioje vadinamosios medicininės pažangos srityje esama labai realių grėsmių: kad ir ką turėtume prieš akis, klonavimą, žmogaus embrionų kaupimą tyrimams ir organų transplantacijai ar visą genetinio manipuliavimo sritį – visiems akivaizdus čia gresiantis tylus žmogaus orumo alinimas. Stengiantis pateisinti tai, kas nepateisintina, nuolat nurodinėjami „geri tikslai”.

Prie to vis labiau prisideda prekyba žmonėmis, naujos vergystės formos, žmogaus organų, skirtų transplantacijai, verslas.

Antra, Europos tapatybei esmingai svarbios santuoka ir šeima. Monogaminė santuoka kaip pamatinis vyro ir moters santykio pavidalas ir sykiu kaip valstybinės bendrijos ląstelė susiformavo remiantis bibliniu tikėjimu. Ji suteikė Europai, tiek Vakarų, tiek Rytų, ypatingą veidą ir ypatingą žmogiškumą taip pat ir kaip tik todėl, kad jos nubrėžta ištikimybės ir atsižadėjimo forma turėdavo būti vis iš naujo skausmingai iškovojama.

Europa nebebūtų Europa, jei šita jos socialinės struktūros pagrindinė ląstelė išnyktų ar esmingai pakistų.

< ... >

Trečias dalykas yra religijos sritis: visoms kultūroms esminga yra gerbti tai, kas šventa kitam; pagarba šventybei apskritai, Dievui, pagarba, kurios labai galima tikėtis ir iš to, kuris pats nepasirengęs tikėti Dievą.

Kur ši pagarba pakertama, visuomenė praranda tai, kas esminga. Ačiū Dievui, kad baudžiami tie, kurie pašiepia Izraelio tikėjimą, jo Dievo sampratą, jo didžiąsias asmenybes. Baudžiami ir tie, kurie žemina Koraną ir pagrindinius islamo įsitikinimus. Tačiau prakalbus apie Kristų ir krikščionių šventybę, nuomonės laisvė ima atrodyti didžiausias gėris, kurio apribojimas reikštų grėsmę tolerancijai bei laisvei ar net jų griovimą. Bet laivės nuomonę riboja tai, kad ji neturi griauti kito garbės ir orumo; ji nėra laisvė meluoti ar griauti žmogaus teises.

Čia Vakarams būdinga keista ir kaip patologinė įvardytina savęs neapykanta – Vakarams, kurie pagirtinai supratingumo dvasia mėgina atsiverti svetimoms vertybėms, tačiau nemėgsta pačių savęs, savo istorijoje regi tik tai, kas žiauru ir destruktyvu, bet nebeįstengia suvokti to, kas didu ir dora.

Pagarbiai žvelgti į kito šventybę

Europai, jei ji nori išlikti, būtina iš naujo – žinoma, kritiškai ir nuolankiai – priimti save pačią. Daugiakultūriškumas, kurio vis aistringiau reikalaujama, kartais būna pirmiausia atsisakymas to, kas sava, bėgimas nuo to, kas sava. Tačiau daugiakultūriškumas negali egzistuoti be bendrų konstantų, be savų gairių. Ir jis tikrai negali egzistuoti be pagarbos šventybei. Jis reikalauja pagarbiai žvelgti į kito šventybę, tačiau taip galime elgtis tik tada, kai mums patiems nesvetima šventybė – Dievas.

Žinoma, galime ir turime mokytis iš kitų šventybės, tačiau kaip tik kitų atžvilgiu ir kitų labui mūsų pareiga yra patiems puoselėti savo pagarbą šventybei ir mums apsireiškusio Dievo veidą – Dievo, svetingai priimančio vargšus ir silpnuosius, našles ir našlaičius, ateivius; Dievo, kuris yra toks žmogiškas, kad pats tapo žmogumi, kenčiančiu žmogumi, kuris drauge su mumis kentėdamas suteikia kančiai kilnumą ir viltį.

Jei to nedarysime, paneigsime Europos tapatybę – ir atsakysime kitiems tarnystę, kurios jie reikalauja.

Absoliutus profaniškumas, išsiplėtojęs Vakaruose, pasaulio kultūroms iš pagrindų svetimas. Jos įsitikinusios, jog pasaulis be Dievo ateities neturi. Todėl būtent daugiakultūriškumas kviečia mus pas save pačius. Europa turėtų visiškai sąmoningai vėl imti ieškoti savo sielos.

Toynbee sakė, kad visuomenės likimas visada priklauso nuo kūrybingų mažumų. Tikintys krikščionys turėtų suvokti save kaip tokią kūrybingą mažumą. Jie turėtų prisidėti, kad Europa iš naujo susigrąžintų tai, kas iš jos paveldo geriausia, ir taip pasitarnautų visai žmonijai.

(Šis straipsnis buvo paskelbtas laikraščio „Süddeutsche Zeitung” 2005 m. balandžio 13 d. numeryje.)

„Bažnyčios žinios“. 2005 gegužės 11, Nr. 9