Antanas Jonkus

Bažnytinio gyvenimo problemos

„Moscovijos“ 5/2001 numeris rašė:

„Maskvoje gyvenantys lietuviai nėra labai religingi. Antai į lietuviškas pamaldas, kurios retsykiais vyksta šv.Liudviko bažnyčioje, susirenka ne daugiau 10-15 žmonių. O šiaip į eilines pamaldas rusų kalba ateina vos du-trys žmonės. Gaila, juk bažnyčia glaudžia, šildo ir vienija, moko stiprybės. Taigi tokio centro lyg ir nėra: belieka lietuvių bendrija. Beje, ji irgi suskilusi“.

„Laukiamas iki šiol bendrijoje yra kunigas. Visi mena Maskvoje dirbusį kunigą a.a. Praną Račiūną, 1992 m. jo susitikimus su bendrijos žmonėmis. Jų ausyse vis dar skamba „Pulkim ant kelių“, „Marija, Marija“, kunigo pamokslai šv.Liudviko bažnyčioje, kuri dabar begirdi lenkų, rusų, anglų, prancūzų kalbas. Nuoširdžių pokalbių nuotrupos su kunigu Rolandu Kaušu, monsinjoru a.a. Kazimieru Vasiliausku, broliu Gediminu, vyskupu S.Baltakiu išlikusios iki šios dienos. Taigi kunigas lietuviams – iki šiol neišspręsta problema“ (p.15).

* * *

Informacija „Pasaulio lietuvyje“ (1/2005):

Žmogus gyvas ne viena duona

Pagaliau... š.m. gruodžio 4 dieną, šeštadienį šv. Liudviko bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios lietuvių kalba. Mišias aukavo kunigas Petras (Blaževičius). Dalyvavo virš penkiasdešimt žmonių. Kunigas pažadėjo laikyti Mišias kas šeštadienį 13 val.

Žinia, ne visi dalyvavusieji – lietuviai ir ne visi – uolūs katalikai; kai kas atėjo palydėdami savo antrąją „pusę“, kai kas – palaikydamas Bendrijos tikinčiųjų gerą iniciatyvą. Todėl tikintieji išsiskirstydami neramiai samprotavo: ar sekantį šeštadienį susirinks nors pusė tiek žmonių. Yra priežasčių abejonėms – Maskvos lietuviai ne ypatingai aktyvūs religijos klausimais. Be to, kai kurie tikintieji jau turi susiradę savo sielovadininką rusakalbį kunigą, dar kiti vaikšto į kitą šventovę – Švč. Mergelės Nekaltojo prasidėjimo bažnyčią ir klauso lenkiškų mišių. Ten šv. Mišios būna „solidžios“, su vargonų muzika...

<...> Pradėjau pasakojimą žodžiu „pagaliau“. Iš tikrųjų, kunigas Petras yra atvykęs Maskvon jau gal prieš porą mėnesių. Bet didmiestyje kaip džiunglėse negalėjo mūsų surasti. Pasirodo, buvo nuvykęs į Lietuvos ambasadą, bet ten jo neįleido, nes nebuvo iš anksto užsirašęs priėmimui. Iš kažkur jis sužinojo mūsų p.Tamaros (visi ją žino kaip Bendrijos ryšininkę) telefoną. Per ją ir prasidėjo kunigo bendravimas su Maskvos lietuviais.

Kunigas Petras Blaževičius, kaip sužinojome, 1971 metų gimimo, 1999 m. baigė Kauno kunigų seminariją. Dirbo Vilkaviškio, Prienų, Biržų parapijoje. Panevėžio vyskupas jį rekomendavo siųsti į Rusiją – dirbti su katalikišku jaunimu bei su lietuviais. Rusijos europinės dalies metropolitas Tadeušas Kondrusevičius patarė pradėti laikyti šv.Mišias lietuvių kalbą – specialiai lietuviams. Į klausimą – ar pastoviai jis dirbs Maskvoje, - kunigas Petras diplomatiškai atsakė: „Vizą turiu vieneriems metams. Toliau – matysime“.

Tikimės, kad pamaldos lietuvių kalbą padės mums ne tik dvasiškai atsinaujinti, bet ir susiburti, pasiekti pilnesnės vienybės Bendrijoje.

Antanas Jonkus

* * *

Atrodo, pasitvirtino pesimistinės prognozės. Į lietuviškas šv.Mišias paprastai ateina apie dešimt žmonių. Būna atvejų, kai susidaro nejauki situacija: prasidėjus Mišioms varganai susirenka „padoresnis“ būrelis iš penkių-septynių tautiečių.

Pagal įvairius duomenis Maskvoje gyvena 3 ar 5 tūkstančiai lietuvių, o įskaitant Pamaskvę – apie 7 tūkst. Išeitų, kad tarp Maskvos lietuvių yra tik 0,2-0,5 proc. katalikų.

Į renginius-pobūvius susirenka 100-150 žmonių. Bet religija kažkodėl domisi tik du-penki žmonės iš tūkstančio. Gal lietuviai pamiršo bočių tikėjimą?

Nuotr. Lietuviai renkasi į šv.Liudviko bažnyčią, kunigas Petras, komunija. Alg.Poniškaičio nuotr.

Atgal