Kas mes būtume be jų, beveik bevardžių kraujo lašo, pakrikštijusio mūsų sielas amžinam buvimui – prieš mane ir po manęs...Kokia trumpa mūsų atmintis – ar galime greitosiomis pasakyti nors vieną vardą ar pavardę žuvusio Kražiuose, sukilimuose ar pagaliau tą netolimąją Sausio 13-ją? Greitosiomis pasakyti, įvardyti?

Kas mes būtume be jų vėlių nešamos vėliavos – geltonõs, žalios gyvybės ir raudono kraujo spalvų? Be šitos iš istorijos glūdumų išnyrančios ir miglotos ateities ūkuose ištirpstančios vėlių procesijos – kas mes būtume?

Ir ar būtume išvis?

A. Patackas primena žuvusiųjų pavardes, trumpai apibudindamas kiekvieną iš jų:

Loreta ASANAVIČIŪTĖ, 24-erių. Televizija rodė ir rodė nekaltą nuogą mergaitės kūną, pervažiuotą tanko vikšrų. Jos draugė, irgi Loreta, taip pat buvo paglemžta vikšrų, bet liko gyva...

Virginijus DRUSKIS, 22-ejų. Po sovietinės armijos mokėsi KTU. Vedė tik prieš metus. Pamatęs, kas vyksta, pasakė – „nesiduosiu žeminamas“...

Darius GERBUTAVIČIUS. Rokeris. Pats jauniausias iš sakalų – dar neturėjo nei 18-kos. Keturios kulkos pataikė į kojas, penktoji buvo paskutinė...

Rolandas JANKAUSKAS, 22-ejų. Aukštas, stiprus. Iš KTU buvo paimtas tarnauti laivyne... Grįžęs, už poros mėnesių žuvo po ratais šarvuočio, kurį vairavo tie , su kuriais kartu tarnavo...

Alvydas KANAPINSKAS, 39-erių. Irgi atitarnavęs SA. Žuvo ne prie TV bokšto, kaip jo bendražygiai, bet Konarskio gatvėj, prie Radijo ir televizijos pastato – dabar ten mažas Kryžių kalnelis...

Algimantas Petras KAVOLIUKAS, 52-ejų, pardavėjas iš Karoliniškių...

Vidas MACIULEVIČIUS, 25-erių. Nušautas į nugarą...

Titas MASIULIS, 29-erių. Vienintelis kaunietis. Tarnavo laivyne. Sąjūdininkas, atsisakė sovietinės pilietybės...

Alvydas MATULKA, 35-erių, iš tremtinių šeimos. Atvykęs iš Rokiškio, išklausė Katedroje mišias ir nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos...

Apolinaras POVILAITIS, 54-erių, vyriausias amžiumi...

Ignas ŠIMULIONIS, 17-kos, moksleivis dvyliktokas iš Vilniaus...

Vytautas VAITKUS, 48-erių, kuklus ir darbštus žemaitis nuo Šilalės. Nušautas tiesiai į širdį...

Vytautas KONCEVIČIUS, 50-ies. Aukštos kvalifikacijos darbininkas. Jaunystė praėjo Sibire, ten žuvo tėvas, kapas nežinomas...

* * *

Visi jie, išskyrus moksleivius, buvo paimti tarnauti į priešo-okupanto kariuomenę, kuri juos ir nužudė. Dauguma jų – tremtiniai ar iš tremtinių šeimos, likę gyvi po sibirų, bet tų pačių blogio demonų pasivyti tada, kai jau , atrodo, buvo paprastos žmonių laimės galimybė. Visi jie – iš pačių tautos gelmių, liaudies, eilinių žmonių, nei vienos garsenybės arba , kaip dabar sakoma, elito. Ir visi Jie – jau amžini, amžiams mūsų, mūsų tautos atminty, ir liks ten, kol bus gyva tauta...

Atgal