Antanas Jonkus

Dar kartą apie LIETUVOS vardo kilmę

Labai malonu sužinoti, kad yra ir daugiau žmonių, galvojančių kaip ir tu. Turiu omenyje ginčytiną klausomą apie Lietuvos vardo kilmę. „Moscovojoje ne kartą rašėme ta tema. Ir štai žymus veikėjas, nepriklausomybės akto signitaras Algirdas Patackas publikuoja („Lietuvos ryte“ ir „Naujajame židinyje“) straipsnį „LIETUVA, LIETA, LEITIS. Arba ką reiškia žodis „Lietuva“.

Pateikiame keletą ištraukų iš minėto straipsnio.

Lietuvos vardas iš istorijos ūkų išplaukė jau prieš tūkstantį metų, tačiau ką reiškia pats žodis Lietuva, kokia jo kilmė? Nors duomenų pakanka, tačiau aiškaus, visuotinai pripažinto atsakymo nėra. Keistai kartais atrodo ta lietuviško mąstymo inercija.

Antai ištarti, pakartoti paskui Vladimirą Toporovą, kad slavų kalbos kilusios iš periferinių, pakraštinių baltų dialektų, mūsų kalbininkams prireikė bemaž dvidešimties metų. Jeigu šitai dar galima aiškinti ano meto ideologine cenzūra, tai kaip paaiškinti, kad, praėjus beveik dvidešimt metų nepriklausomo gyvenimo, vis tebekartojama, kad Lietuvos vardas kilęs iš niekam nežinomo upeliuko, ištekančio iš Lietaukos raisto, o ne iš senovinio garbingo termino, susijusio su valstybingumo pradžia ir liudijančio nemažiau senas istorinio mąstymo užuomazgas.

...

... žodis Lietuva galbūt liudija mūsų genetinę bendrystę su Indoeuropa, taip pat su Antikos pasauliu – juk senovės graikų leito reiškia ne ką kita kaip valstybė, valdžia. Lēiton – taip achajai, seniausia, anksčiausiai atsikrausčiusi iš šiaurės graikų gentis vadino mūsų laikų rotušės pastatą; iš čia leitourgia – tarnavimas, „algavimas“ valstybei; leitourgos – visuomenės tarnas, liktorius; vėliau, krikščionybėje, iš čia kilo liturgija.

Tad galbūt Lietuva reiškia tiesiog „valstybė, valdžių – lietų sąjunga“, o lietuvis – tos valstybės ar provalstybės žmogus, pilietis? O štai britai arba anglai – tik genčių pavadinimai; prancūzai, frankai – paleistiniai, buvę vergai ar kariai, gavę žemės imperijos pakrašty Galijoje; Polska – nuo pole, laukas, taigi lenkai – laukiniai; o rusai apskritai iki šiol nežino savo gimtavardžio reikšmės...

Įdomu, kad autorius ne tik nagrinėja senovės graikų žodžius λειτον(leiton), λειτονργια (leitourgia), ką darėme ir mes, bet taip pat pateikia lietuvių klasikų pavyzdžius:

Įsiklausykime: „Pasiuntinių skaitės į šešias dešimtis, mažne visi buvo žemaičių didžiūnai, augaloti, o tarp tų patys lietos vyrai buvo“ (M. Valančius); „Buvo gi pats lietos vyras, karėj ir ūkėj sumanus“; „Lietos nuomonėj toksai kiemas vadinos da ūkiu“ (S. Daukantas); „Pavedė savo valdžią, įduodamas lietos arba ūkės lazdą, krivule būk vadinamą“.

Algirdo Patacko straipsnis, Lyginant su mūsų publikuotomis pastabomis, žinoma, išsamesnis, įtaigesnis. Tikėkimės, kad lituanistai ir istorikai atkreips i į jį dėmesį.

Atgal