LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS VALDYBA
ŽURNALISTO PROVOKACIJA
Labai mus nustebino DELFI portale paskelbtas Andriejaus Žukovskio straipsnis
"Vasario 16-oji Maskvoje: himnas iš lapelių, kalbos rusiškai bei nutylėta istorija".
Straipsnis parašytas ištisai tendencingai, dergiant viską ir visus: Maskvos lietuvių
bendruomenę, jos pirmininką Kiprą Mažeiką, LR
ambasadorių, bibliotekininkę, net niekuo dėtas mergaites: „...aplink
šmėžavo lietuvaičių tautiniais drabužiais
pasipuošusios merginos“ (gal merginos pasisavino kitų, „tikrų
lietuvaičių“ drabužius). Tokį žurnalisto elgesį
net sunku paaiškinti. Tokį tulžingą rašinį,
įžūlų garbingų asmenų
įžeidinėjimą jis galėjo sukergti tik pagal
kažkokio piktanoriško boso užsakymą.
Kai kurias mintis jam galėjo pakišti ir kai kurie nepatenkinti maskviečiai:
čionykštė lietuvių bendruomenė po ilgų sąstingio metų, sukruto,
išsirinko naują, energingą pirmininką (Kiprą
Mažeiką) ir ėmė veikti. Gi nušalintieji nuo
„sąstingio valdžios“ veikėjai dar nenurimo, stengiasi naujai
valdybai kaišioti pagalį į ratus. Tarpusavio ginčuose išgirstu
(ir visai kitokiu adresu pavartotu) žodžiu „gadiušnikas“ A.Žukovskis išdrįsta
ciniškai pavadinti Lietuvą. Čia jau įžūlumo viršūnė.
Koks lietuvis, išgirdęs tokį Tėvynės niekinimą,
neįsižeis!?
Klastingai autorius eksploatuoja ir „antirusišką“ temą. Jis visai
nesusipažinęs su vietine lietuvių bendruomene, jos istorija. Maskvos
lietuvių bendruomenė gimė Jurgio Baltrušaičio namuose
(keista, kas A.Žukovskis neišplūdo ir to poeto už jo
rusiškas eiles?). Čia Sąjūdžio metais veikė jaunimo klubas „Atžalynas“.
Prie tų namų rinkdavosi lietuviai perversmo („pučo“) metu, su savo „namų gamybos“
vėliavomis (pagamintų vėliavų dar nebuvo) jie Naujajame Arbate įsijungdavo į
draugišką rusų demokratų koloną ir žygiuodavo
į Maniežo aikštę, kur paprastai vykdavo masiniai mitingai.
Skambėjo lozungai: „Doloj ruki ot Litvy“ „KPSS zapretitj“, „Niet
diktature“...
Šį Vasario 16-osios minėjimą tautiečiai stengėsi padaryti iškilų.
Tai ne „vakarėlis tarp savųjų“ kokioje Airijos ar Ispanijos
provincijoje. Į šventę buvo pakviesti LR Ambasados darbuotojai,
o taip pat kitų tautinių bendruomenių atstovai, Maskvos
institucijų darbuotojai. J.Baltrušaičio namuose paprastai lankosi
Maskvos visuomenė, maskviečiai rusai, kuriuos vadiname Lietuvos
draugais. Ir kokia, visiems suprantama kalba į publiką turėjo kreiptis
kalbėtojai!?
Vienintelis vedančiųjų (moderatorių) nusikaltimas per iškilmes
– tai, kad jie neapsiribojo šaltu,
oficialiu žodžiu šventės proga, o leido sau asmeninius,
taip sakant, lyrinius „prisipažinimus“, deklamavo eiles, apsikeitė
draugiškomis replikomis su estais, latviais ir pan. Tai tik pagyvino
šventę. Tik A.Žukovskis kažkodėl veda
nesuprantamą dialogą ne su šventės dalyviais, o su
kažkokiais vietnamiečiais, su kažkokiu Žiustenu Kimpalu
iš Kongo. Kodėl anie turėtų suprasti mūsų
lietuvius, jei jų nesuprato pats A.Žukovskis?
Ar dažnai Lietuvos politikai ir žurnalistai lankosi pas Rusijos lietuvius? Žinia,
patogiau jiems važinėti į Vokietiją, Angliją,
Airiją... Ar jie domėjosi, kas tie lietuviai Maskvoje, Rusijoje? Ar
jie žino, kad tarp jų yra nemažai Sibiro tremtinių
vaikų, vaikaičių? Jie paprastai gyvena užmiestyje,
provincijoje, nes tuometinė Maskvos (ir Lietuvos) valdžia neleido
jiems apsigyventi nei Lietuvoje, nei Rusijos sostinėje? Nestebėtina, jei
tarp tų Rusijos platybėse išblaškytų tremtinių
palikuonių pasitaiko žmogus, kuris nėra matęs ar
girdėjęs Lietuvos himną? Tyčiotis iš žmonių, rodyti pirštu į
giedančius „himną iš lapelių“ – tiesiog nepadoru. Ar
A.Žukovskis yra kalbėjęs nors su vienu Sibiro tremtiniu, kuriam
lietuviška mokykla nė nesisapnavo?
Ar A.Žukovskis
žino, kad pirmasis Maskvoje (1990-ais) surusėjusius lietuvaičius
ėmė mokinti lietuviškai (sekmadienio mokyklėlėje J.
Baltrušaičio namuose) būtent jaunas rusas entuziastas Nikolajus
Michailovas? Tas pat Nikolajus ėmėsi iniciatyvos steigti
Lietuvių kultūros centrą Jurgio Baltrušaičio namuose.
Kas iš Lietuvos aspirantų lituanistų nežino Lietuvai nusipelniusių
mokslininkų: a.a. V.N.Toporovo, Viač.Vs. Ivanovo ir baltistų ir
slavistų. Ir kaip tokiame kontekste skamba žurnalisto pašaipa: „
Rusai – vis dar broliai“? (riebiu
šriftu išskirta paantraštė).
Maskvos lietuvių
branduolį sudaro daugiausia pensininkai su kukliomis pajamomis. Į pobūvį
paprastai jie atsineša savo skanėstų, namų gamybos vyno,
kuriuo vaišina vienas kitą. Šį kartą Bendruomenės
valdybą jiems surengė mažą banketą – iškili
aplinka, serviruoti stalai.Čia reikia paaiškinti, kad vaišes
ruošė patys bendruomenės nariai: nešė iš
parduotuvės produktus, kruopščiai dengė, serviravo stalus. O pagal
žurnalistą išeina, kad žmonės susirinko lyg į
labdaros vakarienę „nemokamai suvalgyti šakočio
gabaliuką,... iš išdėliotų lapukų padainuoti
mylimą emigrantų dainą ...“
Autorius pabarė ir LR
Užsienio reikalų ministrą p. Vygaudą Ušacką
(nenurodydamas jo kaip ministro pareigų), neva, jis bijo priminti
istoriją, nes „galime įžeisti rusus“, nes „Lietuva turi
ieškoti kompromisų“. Gal žurnalistas vykdė dar ir
kitą, kažkokios politinės grupuotės užsakymą.
