2010 Balandis

       Po ilgoko pertrūkio vėl pradėjo savo veiklą teatro bičiulių būrelis. Vakar (2010 04 15) turėjome progą pamatyti naują būrelio sukurtą spektaklį “Šeima” (autorius – Laimonas Kinčius). Vaidinimas vyko J.Baltrušaičio vidurinėje mokykloje. Tarp žiūrovų buvo nemažai garbingų svečių: LR ambasadorius Antanas Vinkus su žmona p. Danute, Maskvos muzikos dramatinio čigonų teatro “Romen” meninis vadovas Nikolajus Sličenko su savo šeima, kino režisierė Vera Fedorčenko ir kiti asmenys.

       Po spektaklio vyko teatro bičiulių bendravimas su žiūrovais mokyklos pokylių salėje 4-me aukšte. Vaišių metu “Romen” teatro meninis vadovas pagyrė mokyklos direktorę p. Solveigą Valatkaitę ir pedagogų kolektyvą už didelius pasiekimus meno srityje.

       Bet pradėkime nuo pradžių. Kūrybinis vakaras prasidėjo moksleivių teatrinių sugebėjimų demonstracija. Teatro studija “Kaukė” (režisierė – Lora Makmak) paruošė du gražius dalykėlius: 1) Šilko užuolaidų šiugždesys - teatralizuota improvizacija pagal kiniečių klasikinę žanro „Cy“ poeziją; 2) „Idilija: DEJA ir AK!“ (išdaigos pagal A.Čechovo kūrinius). Improvizacijoje sužavėjo darnus ir subtilus trijų merginų šokis-vaidinimas, o „Idilijoje“ – jau gan brandus sceninis, ypač atskirų moksleivių menas.

       Diasporos lietuviams labiausiai rūpėjo jų kolegų pastatytas spektaklis „Šeima“. Gerai žinojome, kaip mūsiškiai kiekvieną kartą vargsta ieškodami mažam kolektyvui tinkamos pjesės. Šį kartą Maskvoje atsitiktinai atsirado trijų CD diskų įrašas „Lietuvos radijo teatrui 80“. Mykolo Orbako dėmesį iškart patraukė nedidelė ir tik su 4 personažais L.Kinčiaus pjesė „Šeima“. Toliau sekė vargai su garso įrašo perrašymu „ant popieriaus“ (surasti spaudoje publikuotą tekstą nepasisekė).

       Galiausiai M.Orbakas paskirstė roles tarp išretėjusių „teatro bičiulių“: tėvo profesoriaus vaidmuo teko Ričardui Mikštui, profesoriaus mamos – Tamarai Lurytei, dukters Mildos – mokinei Joanai Kartavickaitei, jaunuolio Raimondo – Vytautui Tutinui. Vertinant pastatymą labiausiai norėtųsi pagirti režisierių, žymiai paįvairinusį tik iš klausos girdėtą spektaklio įrašą, ir Ričardą Mikštą, laisvai, dinamiškai ir labai išraiškingai vaidinusį profesorių. Režisierius, matyt, su juo daugiausia ir dirbo. Čia daug ir naujo, kūrybiško elemento, pavyzdžiui, pjesė prasideda žodžiais „Gal brendžio?“, o M.Orbako sukurtame pjesės variante profesorius telefonu vokiškai baigia dalykinį pokalbį ir tik po to seka žodžiai jaunuoliui „Gal brendžio?“. Įvedamas naujas, nors ir antrojo plano, bet įdomus personažas – tarnaitė (puikiai tą rolę atlieka Eugenija Valauskaitė).

       Jaunuolis Raimondas (Vytautas Tutinas) pjesės pradžioje atrodo kiek sukaustytas, neišraiškus (per tyliai kalba), bet antroje pusėje jis žymiai suaktyvėja, tampa ekspresyvus, su aiškia dikcija.

       Sunki užduotis teko Tamarai Lurytei. Profesoriaus mama –energinga, valdinga moteris. Tamara L. įžengia į sceną efektyviai, su gražia juoda skrybėlaite. Bet valdingumui išreikšti momentais trūko stipresnio, sodresnio balso. Aktorės judesius varžė ir ramentas.

       Finalinė scena išėjo ne visai tokia, kokią aš įsivaizdavau. Mano supratimu, išaiškėjus klaidai - profesorius ir jo mama tyrinėjo būsimo žento charakterį bei materialinę padėtį ir, sužinojus kad Raimondas – ne tas jaunuolis, įvyksta SPROGIMAS. Profesorius ir jo mama (mano supratimu) spontaniškai ir garsiai nusikvatoja - reiškia, jų kruopšti žvalgyba nuėjo niekais! miesčioniška gyvenimo samprata pralaimėjo! Aukštumoje lieka tikra, ne miesčioniška (su išskaičiavimais) meilė! Čia derėtų ir pergalingas Mildos juokas su durų trenksmu! Ir prieš valią prasiveržęs profesoriaus ir mamos kvatojimas, bei efektyvus taurių pakėlimas: už pralaimėjimą ir naujas viltis! Čia nelabai tiko palyginti ramus, lyg buitiškas šeimos pasisėdėjimas (finalinis) prie staliuko kartu su tarnaite.

       Kritinės pastabėles, aišku, nesumenkina mūsų teatralų darbo reikšmės.

       Linkime teatro bičiuliams tolimesnių laimėjimų su mūza Melpomena!

Atgal