Vienas giliausių mūsų epochos mąstytojų, Martynas Heidegeris < ... > yra pasakęs: didžiausia dabarties žmogaus tragedija – tėvynės praradimas. <... >

       Iš tikrųjų dabarties pasaulio žmogus vis labiau praranda arba jau prarado tėvynę. Jeigu tai aišku vokiečiui, tai tuo labiau aišku mums, lietuviams.

       Mes - tremtinių tauta. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Geras trečdalis mūsų tautos, mūsų brolių ir seserų, buvo ištremti iš tėvynės tiesiogine prasme. Kiek jų bastosi įvairiausiose pasaulio pasvietėse, Rytuose ir Vakaruose, Amerikoje ir Sibire, Australijoje ir Argentinoje. Kiek jų siunčia savo maldas namo, per beprotiškas pasaulio erdves, per dykumas ir vandenynus. Kiek jų? Mes jau nebesuskaičiuosime.

       Bet argi tie, kurie likome gyventi mažyčiame žemės lopinėlyje prie Baltijos jūros, argi mes taip pat nesame tremtiniai? Ar per pastaruosius keturiasdešimt metų mes nebuvome tremiami iš savo kalbos, iš savo istorijos, ar nebuvome ištremti iš tų vietovių, kuriose dūla mūsų protėvių kaulai, ar nebuvome atplėšti nuo savo šaknų, ar nepraradome savo namų, savo prijaukintų daiktų, gyvulių, paukščių, pievų, akmenų, medžių, ar neužgeso mano arba Tavo žvaigždė, kurią gali regėti tik stovėdamas vienoje, vienintelėje vietoje – savo tėvynėje, savo žemėje, savo meilės lauke?

       Taip, visa tai mes praradome ir buvome uždaryti į gelžbetonio kalėjimus. Daugelis mūsų jau priprato ir tuose kalėjimuose jaustis kaip namie, ir tai gerai, nes žmogus turi kur nors gyventi, auginti savo vaikus, mylėti savo moterį. Tačiau per tuos keturiasdešimt metų aš nė sykio negirdėjau, kad bent vienas lietuvis tas gelžbetonio džiungles būtų pavadinęs savo tėviške.

       Mūsų vaikai kada nors sakys: mano rajonas. Bet nė vienas iš jų negalės pasakyti: mano tėviškė. O gal aš klystu? Duok, Dieve, taip, nes dabar yra visai kitaip: mes prarandame ir vis labiau prarandame savo tėvynę.

       (Arvydas Šliogeris. Būtis ir pasaulis. Tyliojo gyvenimo fragmentai. V., „Mintis“, 1990. P. 9).

Atgal