Maskva, J.Baltrusaicio namai, Povarskaja 24
       2009 m. gruodzio 9 d.

       Parodoje „ MILDA “ pristatoma naujausi tapytojos Mildos Navickaites- Jonusauskienes darbai, sukurti 2008-2009 m.

       Parodos pavadinimą - “Milda” -  įtakojo tapytojos pasirinkta meninė kalba ir paveikslų siužetai. Lietuvių mitologijos ir tautosakos tyrinėtojų teigimu, lietuvių deivė Milda globoja ir šlovina meilę[1]. Deivės Mildos meilė – visaaprėpianti, bekompromisė ir laisva. Tokios pat ir  moterys, žvelgiančios iš tapytojos Mildos Navickaitės-Jonušauskienės drobių - mylinčios, ieškancios, kuriančios, globojančios, laukiančios…

       Mildos Navickaitės- Jonušauskienės tapyba –  tarsi šilkas, sliuogiantis per sielos virpesius, tarsi smėlis srūvantis tarp pirštų, tarsi ryto rasos ašara, byranti skruostu lyg žolės lapu. Mildos Navickaitės - Jonušauskienės drobės spalvingos, bet labai subtilios. Jos tapybos kalba taupi bet labai daugiaprasmė.  Tapytoja chaotiškoje, apokalipsės nuojautas trimituojančioje kasdienybėje ieško tylos ir harmonijos.  Jos ieško, ją randa, ją kuria...

       Pastarųjų metų Mildos Navickaitės - Jonušauskienės tapyba  išsiskiria savo ornamentiškumu ir spalvų gama, joje juntama japoniškos tapybos ant šilko įtaka, tačiau Milda Navickaitė- Jonušauskienė lieka ištikima savo nuolatinei  - meilės, kaip esminio harmonijos elemento – temai. Ir nors Milda – lietuvių meilės deivė, jos tapybos kalba yra universali, visiems suprantama ir be žodyno... Nes tokia yra meilė...

       Parodos atidarymo metu, fortepijonu skambino maestro D.Grockij.