|
Antanas Jonkus Nacionalinį Diktantą rašėme ir Maskvoje…
Į
“Svečių namų” kavinę, kur vyko rašymas
susirinko, be minėtų trijų lietuvių Maskvos senbuvių,
atėjo pora jaunimo atstovų (iš naujai kuriamos Jaunimo
bendruomenės) ir keletas LR ambasados darbuotojų.
Paskubomis
rašytą, pribraukytą tekstą teko, deja, neperrašytą
įdėti į voką ir atiduoti p.Viktorijai, nes reikėjo
skubėti į kitą „renginį“ kitame miesto rajone
– į lietuviškas šv.mišias.
Įsivaizduoju,
kad daugelis mano kolegų iš bendrijos nebūtų
susitvarkę su tekstu. Vieni yra gimę ir mokęsi Rusijoje (tremtinių
vaikai), kiti pramoko lietuvių kalbą per atostogas Lietuvoje,
dar kiti, nors ir baigę mokslus Lietuvoje, nelabai ir stengiasi
grynai lietuviškai kalbėti.
|
Nacionalinis Diktantas Alma Karosaitė TEISYBĖ Teisybė ypatinga. Neįžūli, nedrastiška, neįkyri, ryžtinga. Sukčių užklupta ji neskėsčios rankomis, negūžčios pečiais, neūš kaip sugedęs radijas. Verčiau šypsniu palydės priešgyniaujančius archajiškajai idealo ieškojimo idėjai. Ji šąla niūrioje apmąstymų celėje, dreskiančia žąsies plunksna iš sąsiuvinio juodraščio į stebuklingąjį švarraštį perrašinėdama santūrius savo liudijimus. Jai, daugkartinei teismų dalyvei ir stebėtojai, natūraliai įgrysta ištęsti procesai, gąslių melagių sapaliojimai, bet teisybė nepratusi draskyti akių, tuščiai replikuoti, piktnaudžiauti įgimtu sąmoju. Įstabioji ginamųjų vienytoja pabuvojusi daug kur: ankštose knygrišyklose, pripelijusiuose buduaruose, samanotose lūšnose, išrūšiuotuose sąvartynuose. Teisybė yra susidūrusi su patiriančiais nuosmukį, prasnūduriavusiais posūkį, išgąstingai krūpčiojančiais per vidunakčio įmygį, kelintąsyk atsiduriančiais nusikaltimų sūkuryje. Ji drąsina save veiksmažodžiais: nesukežti, nenuliūsti, nepabūgti, neišsigąsti, nedūsauti. Pobūviuose teisybė mįslinga. Neūžaugos, žaliūkai, tuščiagarbiai nedrįsta jos šokdinti. Ji akimirksniu diagnozuoja, kas akivaizdžiausias pasianso specialistas, kas šykščiausias materialistas, užsimaskavęs klastūnas, kas sutrūnijęs pūzras, visiškas puvėsis, nors vaizduoja tvirtybės įsikūnijimą. Kartais teisybė per ankstyvąsias rytines žinias strykčioja aplink televizorių, džiūgauja lyg išlošusi milijoną. Ji džiaugiasi įrodymų neprašančiu teiginiu, kadgi savaime galima būti teisiai, jei neužsiriši visaregių akių. Neteisybė, kad teisybę žąsinas nugnybė. Anot Tumo-Vaižganto, „vienąkart prairus teisybės maišeliui, turėjo ir daugiau byrėti melo ar bent perdėjimo“. Tą maišelį teisybė būtinai užadys pati, dailyraščiu uždygsniuos, kad įtariosios Temidės smilius neišlįstų per žiojinčią ir veikiai didėjančią skylę. |
©
Redaktorius
Antanas Jonkus. ©
Tinklapius sudarė Vytautas Tutinas. |