Atgal

Šluotražis kalbos darkytojams 2010 05 20, Nr. 4

       Mūsų kalbą, kaip ne kartą minėjome, labiausiai paveikė artimiausi kaimynai. Aktyvus lenkinimas vyko XIV – XIX amžiais. Gi XIX – XX amžiais dar prisidės aktyvus rusinimas. Lenkų įtakoje mūsų tėvai ir senoliai dar pirmoje XX amžiaus pusėje sakydavo: Zvanija varpai, Stovėjau prie zomato, Uždarė kapų bromą, Česlyvas smertis. To meto maldaknygės arba Kantičkos buvo pilnos lenkiškų žodžių: afieravoti, apjovyti, archaniolas, blagaslovyti, cnata, cūdas, čysčius, čystas, griekas, griešyti, karonė, loska, mylastis, mūčelnykas, nobažnas, pakajus, sūdžia, ščyras,, viera, zokanas ir t.t. 1753 metais M.Ališausko parašyta knyga vadinasi „Broma atwerta ing wiecznasti“, o 1759 metais pasirodžiusi dvasine knyga vadinasi –Žiwatas Pona yr Diewa musu Jezusa Christusa, tay ira, kielas yszganima, kuriuw Ponas yszganitoies yr Atpirktojies musu ...“
       XVIII a. antrojoje pusėje, dar gerokai prieš Lietuvos-Lenkijos respublikos padalijimą, Lietuvos kultūrinis visuomeninis gyvenimas plėtojosi įvairiapusio suartėjimo su Lenkijos kultūra ir visuomene linkme. Labiausiai persiėmusi lenkiškumu buvo Lietuvos aukštoji ir vidutinioji bajorija, kurią su Lenkijos bajorija jungė vienoda socialinė padėtis, luominės privilegijos ir klasiniai interesai. Respublikai žlugus, lenkinimas neišblėso, bet įgijo kitokį pobūdį. Tada susirūpinta išsaugoti tautinį (t.y.lenkišką) šalies tapatumą, kalbą, kultūrą, papročius. Puoselėjant ir plėtojant tautinę kultūrą buvo tikimasi ne tik išlaikyti istorinį šalies tęstinumą politinės nelaisvės sąlygomis, bet ir pasiruošti tautos išlaisvinimui. Svarbiausiu būdu pasiekti nacijos ir kultūros vienybės buvo laikomas gimtosios, t.y. lenkų, kalbos ugdymas. Ugdant lenkų tautą ir kultūrą buvo siekiama išlaikyti buvusių jungtinės respublikos teritorijų, įskaitant Lietuvą, vienybę, konsoliduoti į vieningą naciją visus šalies visuomenės sluoksnius. Etniniai kalbiniai skirtumai turėjo išnykti.
       Po nesėkmingų 1831 ir 1863 m. sukilimų, Vilniaus universiteto uždarymo lenkiškumo pozicijos Lietuvoje kiek susilpnėjo, tačiau lietuvių lenkinimas tebesitęsė. Lenkų kalba neoficialiai išlaikė „kultūringos kalbos“ prestižą. Išliko po visą Lietuvą išsidėstę tradiciniai lenkinimo centrai – dvaras, bažnyčia, mokykla, kurioje oficialusis rusiškumas vis dėlto nepajėgė kovoti su lenkiškumu.
       „Klebonijos, dvarai, miestai ir miesteliai lietuviškai beveik nekalbėjo. Kiekvienas poniškesnis žmogus gėdinosi lietuviškai ne tik kalbėti, bet ir pasirodyti mokantis tą kalbą. Viešai prabilti lietuviškai reikėjo daug drąsos“ (J.Balčikonis).

                     Posmelis iš „Kantičkų“:

              Antai, o pažvelk, - vanags gaidį peša,
              Nagais suspaudęs tartum savo neša.
              Taip velnias dūšią žmogaus meškerioja
              Ir peklon dūšeles vilioja...

       Reikia laikyti tiesiog stebuklu, kad lietuvių kalba visai neišnyko, o priešingai – tapo nacionaline mūsų tautos kalba!
              Paruošė A.J.