Antanas Jonkus

Iš žemaičio nedaug ką peši...

Seniai kažkur, senoje gramatikoje ar kieno prisiminimuose, teko skaityti apie tokį kalbos tyrinėtojo J.Jablonskio nuotykį.

J.Jablonskis kartą norėjęs sužinoti, ar žemaičiai tam tikrų veiksmažodžių, numetę esamojo laiko III asmens galūnę –a (pvz., važiuoja), dar palieka j ar ne. Jablonskis tada važiavęs su vienu žemaičiu prie Kelmės ir sakęs jam: „Aš važiūju“. Žemaitis atsakęs: „Tap, tap, puonali!“ Toliau Jablonskis sakęs: „Tu važiūji“. Žemaitis vėl: „Tap, tap, puonali!“ Paskui Jablonskis klausęs: „Vuo ons kon dara?“, laukdamas atsakymo „važiū“ arba „važiūj“. O žemaitis, pamatęs netoliese einant žmogų, atsakė: „Ons tuoks soskis, ons piests et!“ Taip Jablonskiui ir nepavykę sužinoti to veiksmažodžio galūnės.

Atgal