Antanas Jonkus

Pagrindinis lietuvio tapatybės sandas – nesuteršta kalba

2007.12.12

„Lietuvių charta“ ragindama puoselėti lietuvybę, pirmiausia atkreipia dėmesį į kalbą:

„Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys. Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė“.

Ateiname į Bendriją, žinoma, pabendrauti. Su savaisiais. Lietuviškai! Šiaip bendrų reikalų, interesų mes, gyvendami šioje nelietuviškoje aplinkoje, galime turėti ir turime su kitų tautybių žmonėmis, - kartą per Bendrijos susirinkimą kalbėjo Tadas Bendikas. – Bet ateiname į Bendriją pasišnekėti lietuviškai! Ir kaip gaila, kad to lietuviškumo pas mus kartais trūksta. Kai kurie tautiečiai šneka sudarkyta lietuvių kalba, tolydžio įterpdami svetimžodžius. Kartais net viešumoje – per posėdį, susirinkimą – tūlas veikėjas lietuvaitis ima kalbėti rusiškai?! Lietuvis su lietuviu apie lietuvybės reikalus ... kalbasi rusiškai?!

Atrodytų, kad mes blogai išmokome gimtąją kalbą ar kad mums į ją nusispjauti. Nepaisoma gramatikos normų, o apie naują, nuo sovietizmų ir barbarizmų nuvalytą leksiką, maskviečiai, rodos, net negirdėjo.

                        *     *     *

Yra nuodėmė, kurios nei Bažnyčia, nei etikos normos net pražanga nelaiko, - rašė Alg.Zolubas.-  Tai – tautinė nuodėmė. Ja laikytinas nutautėjimas, pasitraukimas iš istorinio likimo bendryste paženklintos tautos. Tos nuodėmės turinyje – gimtosios kalbos, tautos tradicijų ir papročių, gyvenimo būdo, tautiškos šeimos, tėviškės atsisakymas ar ignoravimas.

„Lietuvos Aidas“ , 2003.09.01

                        *     *     *

Apie rusinimą carinėje mokykloje švietėjas Jonas Vileišis rašo: „kaip visos Lietuvos gimnazijos, taip ir Šiaulių gimnazija rusų laikais buvo ne kuo kitu, kaip biurokratine beširde rusų valdžios įstaiga, kame visi ne rusai buvo rusinami ir auklėjami kaipo ištikimi ir paklusnūs caro režimo garbintojai. Neretai mokytojai ypatingai norėjo atsižymėti savo uolumu rusų dvasios platinime, kad gavus valdžios pagyrimą ar paaukštinimą. Labai retas atsitikimas, kuomet mokytojas buvo liberališkesnis, sukalbamesnis su mokiniais, užjaučiąs jų norus į šviesesnę ir gražesnę ateitį (...) Gimnazijoje buvo nejauku, tamsu, jokio šviesos žiburėlio“.

Mokiniai įsteigia slaptą bibliotekėlę, su pažangia literatūra, tame tarpe lietuviškomis knygomis. Nuo penktos klasės J.Vileišis ėjo slaptosios bibliotekėlės bibliotekininko pareigas. „Mano pareiga buvo, - rašo jis atsiminimuose, - lankytis knygynan ir paėmus vieną kitą knygą slapčia po apsiaustu nešti ir įduoti gimnazistui, kuris troško apsišviesti arba kurį numatėme vertingu gauti šio uždrausto maisto“. Knygos būdavo laikomos keliose vietose, o 1887-1892 m. – daktaro Grigiškio bute. Buvęs ir knygų katalogas. Ne kartą, nešantis po apsiaustu knygas, tekdavę bėgti, norint išsisukti nuo vieno ar kito mokytojo, kurie buvo pratę net gatvėje iškratyti mokinį.

Aničas Jonas. Jonas Vileišis, 1872 – 1942. V., 1995.

                        *     *     *

Kalba, kaip ir religija, yra pagrindinis lietuvio tapatybės sandas. Todėl ignoruoti savo kalbą, būti nevaleiva ją vartojant – daug ką pasako apie žmogų, apie jo tautinį susipratimą. Apie jo kultūros lygį.

Tautos kultūros savimonė, - rašo Br.Kuzmickas, - pirmiausia pasireiškia kaip kalbinė savimonė. Tautinis atgimimas daug kur prasideda gaivinant gimtąją kalbą. Taigi kalba nėra vien bendravimo priemonė, minčių išraiškos ir perdavimo būdas, indiferentiškas istorinei, kultūrinei tautos būklei.

Kadangi kalba yra pagrindinis lietuvio tapatybės komponentas, gimtosios kalbos praradimas, pereinant prie svetimos kalbos, reiškia praradimą kultūrinės informacijos, įgyjamos kalbos pagalba, nutraukimą ryšių su tautos istorine praeitimi, nesuskaitomomis protėvių kartomis, jų patirtimi, tradicijomis ir vertybėmis.

Kuzmickas Bronius. Tautos kultūros savimonė. V., 1989, p. 99.

                        *     *     *

Užteršta svetimybėmis, iškraipyta, atsilikusi mūsų kalba reiškia tapatybės atsisakymą, lietuvybės naikinimą. Kalbininkas J.Balčikonis glaustai nusakė: „Iškraipyta kalba yra mūsų tautos priešas. Reikia nuo jo gintis“.

Balčikonis J. Rinktiniai raštai. – V., 1978 /Kn./1, p. 98.

                        *     *     *

Turint omenyje kalbos svarbą išsaugant lietuvybę, netenka stebėtis gan griežtais mūsų švietėjų pasisakymais tuo klausimu:

                        Kas savo kalbos nemyli,

                        tas nė gyvulio vardo nevertas /V.Kalvaitis/

                        Tarp lietuvninkų daugsyk tūls randasi smirdas,

                        Kurs, lietuviškai kalbėdamas ir šokinėdamas,

                        Lyg kaip tikras vokietis mums gėdą padaro... /Kr.Donelaitis/

Atgal