V o k i e t i n i m a s
Arba kaip buvo naikinama lietuviш tautinл savimonл
1.
Kur kas sunkesnж socialinж, tautinж ir kultыrinж priespaudа kentл toji lietuviш tautos dalis, kuri buvo Prыsijos karalystлs valdюioje, gyveno Maюojoje Lietuvoje.
Maюаja Lietuva yra vadinama Klaipлdos kraрtas ir buvusi Rytprыsiш sritis, kurios pietinл riba лjo nuo Aistmariш pakrantлs ties Рventapiliu pro Юintus, Ylavа, Engelрteinа, Angerburgа iki Dыbininkш. (Iр lietuviш, taip pat prыsш, jotvingiш, kurрiш likuиiш иia susiformavo lietuviш etninл grupл - lietuvininkai.)
Рio kraрto istorija ir visuomeninлs sаlygos daug kuo skyrлsi nuo Didюiosios Lietuvos istorijos ir sаlygш. Aptariamuoju laikotarpiu lietuviш kalbai ir kultыrai иia susiklostл grлsminga situacija.
Lietuvoje nepalanki lietuviрkajai kultыrai situacija klostлsi maюdaug kartu su Lietuvos valstybingumo bei jo palikimo nykimu, o Prыsijoje jau nuo XIII a., nuo kryюiuoиiш nukariavimo laikш, prыsai ir lietuviai atsidыrл uюkariautojш sukurtos kolonijinлs valstybлs valdюioje ir iр jos pusлs patyrл sistemingа socialinж priespaudа, nesiliaujantб kultыrinб tautinб persekiojimа. Lietuviams, kaip ir prыsams, иia рimtmeиiais buvo taikoma бstatymais бteisinta, бvairiapusiрka ir skrupulinga klasinio ir nacionalinio engimo praktika, prievartiniai tautinлs asimiliacijos metodai.
Lietuvoje nutautлjimas palietл daugiausia bajorijа ir юymiai maюiau valstietijа, kuri sudarл socialinб nacionalinio atgimimo pagrindа, tuo tarpu Prыsijoje lietuviш kilmлs bajorш buvo nedaug ir tie patys anksti suvokietлjo. Administracinлs nutautinimo priemonлs иia buvo kreipiamos tiesiai б lietuviш valstieиius, б baudюiauninkus. Dлl to lietuviai иia jau neturлjo jokio socialinio "rezervo", galлjusio, visuomenei demokratлjant, iрeiti б vieраjб gyvenimа nutautлjusiш sluoksniш vieton. Nutautinimа spartino ir liuteronizmas - bendra daugumos Prыsijos lietuviш ir vokieиiш religija.
Lietuviш padлtis Prыsijoje ypaи pasunkлjo po 1709-1711 m. bado ir maro, nusineрusiш apie pusж vietiniш gyventojш gyvybiш, kai pratuрtлjusб kraрtа uюplыdo iр бvairiш Vokietijos sriиiш atvykж kolonistai. Kolonistams vokieиiams ir vietos gyventojams lietuviams Prыsijos valdюia taikл nevienodus бstatymus: kolonistams teikл dideles privilegijas, o lietuviш teises ribojo ir tiesiog pamynл. Prыsijos lietuviai ekonomiрkai ir teisiрkai buvo nustumti б юemiausius visuomenлs sluoksnius. Pasiliekant рiuose sluoksniuose kultыrinis tautinio pobыdюio sаmonлjimas buvo sunkiai бmanomas, o iрsiverюti iр рiш sluoksniш lietuviai galлjo tik nutautлdami, virsdami vokieиiais.
Taиiau Prыsijoje, nepaisant asimiliaciniш valdюios tikslш, atsivлrл ir kai kurios lietuviш kultыrinio darbo galimybлs, susijusios su Reformacijos prigijimu, kuriш nebuvo Lietuvoje. Protestantizmas atmetл feodalizmui bыdingа niekinantб poюiыrб б tautines kalbas ir stengлsi skatinti katekizmo ir ypaи Biblijos skaitymа gimtаja kalba. Tuo tarpu Lietuvoje katalikybлs skleidлjai, daugiausia atvykж iр Lenkijos, nejautл pareigos prabilti б liaudб jos paиios kalba.
Prыsijoje liuteronizmui tarp lietuviш skleisti ir juos religinti nuo pat Reformacijos paplitimo buvo ruoрiami kunigai, mokantys lietuviш kalbа. Nuo pat pirmosios lietuviрkos knygos - M.Maюvydo 1547 m. katekizmo iрspausdinimo иia buvo pastoviai rengiamos ir leidюiamos lietuviрkos knygos. XVIII a. pirmojoje pusлje jш иia buvo iрleista net kelis kartus daugiau negu Lietuvoje. Be to, jos buvo kvalifikuoиiau parengiamos. Buvo leidюiamos religinлs knygos - katekizmai, biblijш vertimai, giesmynai, maldaknygлs, taip pat pasaulietinлs knygos - elementoriai, юodynai, gramatikos ir kt.
Prыsijoje buvo leidюiamos ne tik lietuviрkos knygos, bet ir liuteronш evangelikш laikraриiai: "Nusidavimai apie Dievo karalystж" (1823-1824, Karaliauиiuje), "Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimа tarp юydш ir pagonш" (1832-1915, su pertraukomis, Karaliauиiuje), "Keleivis" (1849-1880, 1884-1914, Karaliauиiuje, Ragainлje) ir kt. Tuo tarpu Lietuvoje pirmasis lietuviрkas laikraрtis "Vilniaus юinios" (1904-1909, Vilniuje) pasirodл tik panaikinus lietuviрkos spaudos draudimа. Nuo XVIII a. vidurio iki XIX a. vidurio Lietuvoje buvo leidюiami lenkiрki laikraриiai. Senajame Vilniaus universitete per visа jo veiklos laikotarpб (iki uюdarymo) nebuvo lietuviш kalbos katedros, o Karaliauиiaus universitete nuo 1723 m. iki XX a. pradюios, Halлs universitete 1727-1765 m. veikл lietuviш kalbos seminarai, kuriuose buvo ruoрiami mokytojai ir dvasininkai (pastoriai) lietuviрkoms parapijoms. Buvo lietuviрki kariuomenлs daliniai.
Рitokia kultыrinл veikla reiрkл vieра, nors ir ribotа, lietuviш kalbos teisiш pripaюinimа, рiek tiek palaikл ir kultыrinб lietuviш susipratimа. Prыsijoje sukurtoji lietuviрka raрtija uюfiksavo unikalius lietuviш kalbos, tautosakos, kultыros reiрkinius, todлl turi didюiulж istorinж mokslinж vertж, sudaro reikрmingа lietuviш tautos kultыrinio palikimo dalб. Vis dлlto iki pat XIX a. pab. lietuviрka kultыrinл veikla (knygш ir laikraриiш leidyba, mokyklos, organizacijos) buvo ne tiek lietuviш visuomeninio kultыrinio savarankiрkumo apraiрka, kiek Prыsijos valstybiniш institucijш, liuteronш baюnyиios religinлs ir visuomeninлs veiklos dalis. Lietuviai, bыdami pusiau beteisiai, negalлjo kelti ir realizuoti kultыriniш tikslш, skirtingш nuo tш, kuriuos jiems, kaip pavaldiniams, leido kelti arba kлlл pati Prыsijos valstybл. Tuo labiau lietuviai neturлjo galimybiш vieрai skleisti tautinлs kultыros idлjш. Valstybлs tikslas buvo politinлmis ir kultыrinлmis priemonлmis integruoti visus nevokiрkai kalbanиius pilieиius, paversti juos iрtikimais savo pavaldiniais. Tam tikslui tarnavo ir didelл dalis lietuviрkш leidiniш, ypaи laikraриiai; jie skiepijo skaitytojams vokiрkа patriotizmа, religingumа, pagarbа kaizeriui ir liuteronш baюnyиiai.
Oficialiojoje kultыroje, kontroliuojamoje valstybлs ir liuteronш baюnyиios, negalлjo gyviau pasireikрti lietuviш kultыrinis sаmoningumas, subrжsti platesni uюmojai. Lietuviш kultыrinлs atsparos рaltinis XIX a. jau negalлjo bыti ir kыrybinio savarankiрkumo apraiрkos, бkыnytos raрtijos puoselлtojш - J.Bretkыno, D.Kleino, J.Рulco, P.Ruigio, K.Milkaus ir kitш darbuose, pagaliau K.Donelaiиio poetinлje kыryboje, taip pat pavieniш inteligentш, lietuviш ir vokieиiш, pastangos ginti liaudies, gimtosios kalbos teises. Tokios pastangos praktiрkai beveik neduodavo rezultatш, maюai teveikл platesnius lietuviш sluoksnius. Turtinga praeities filologinл raрtija laipsniрkai neteko tжstinumo. Vertingi lietuviш filologijos veikalai sunkiai rasdavo keliа б spaudа, dar sunkiau pasiekdavo lietuviрkаjа visuomenж.
Lietuviш engimas dar sustiprлjo ir бgavo papildomш bruoюш б XIX a. pabaigа. Tai sаlygojo padariniai 18870-1871 m. karo, kuriame buvo nugalлta Prancыzija ir, Prыsijai vadovaujant, Vokietijos valstybлlлs susivienijo, susidarл vadinamasis pirmasis reichas - imperialistinл Vokietijos valstybл.
Po 1871 m. Vokietijos vidaus politika pasikeitл. Dabar valstybei reikлjo ne tik stiprinti valdюios aparatа, bet ir integruoti б vieningа nacijа бvairiш regionш gyventojus. Tam turлjo pasitarnauti vokieиiш kultыra, kalba. Vokieиiш kalba, 1874 m. paskelbta vienintele бstaigш, vieрojo gyvenimo kalba, turлjo tapti istoriрkai ir politiрkai nevienalytлs Vokietijos kultыrinio vieningumo pagrindas. Buvo sistemingai бgyvendinamas Bismarko lozungas: "Viena valstybл - viena kalba".
Dabar valstybлs vykdoma lietuviш, kaip ir kitш tautш, germanizacija бgavo atvirai nacionalistinб pobыdб. Pradedama lietuvius tikslingai nutautinti, kliudant formuotis jш nacionalinei sаmonei, slopinant jш tautinлs kultыros apraiрkas. Jau XIX a. pradюioje lietuviш kalba buvo daug kur paрalinta iр teismш, daugelio mokyklш bei kitш valstybiniш бstaigш, o nuo 1871 m. ji iрvaroma iр visш mokyklш. Visos disciplinos pradedamos dлstyti vokiрkai, gimtаja kalba, pagal protestantizmo tradicijа, paliekant tik religijos dлstymа. Buvo sistemingai kalbama apie vokieиiш mokslo, meno, valstybinлs santvarkos pranaрumus, skiepijamas didюiavimasis vokieиiш kultыra. Be mokyklos, jaunus lietuvius labai vokietino tarnyba vokieиiш kariuomenлje, atliekama tolimesniuose рalies rajonuose, taip pat teismai, vietinis administracinis aparatas.
Tik liuteronш baюnyиia buvo kiek pakantesnл lietuviш kalbai. Iki 1860 m. krikрtijant lietuviш vaikus buvo uюraрomi lietuviрki vardai. Visa tai рiek tiek stabdл nutautлjimа, stiprino prieraiрumа prie gimtosios kalbos, pasitikлjimа ja. Taиiau, toleruodama, nors ir ne visur, lietuviш kalbа, liuteronш baюnyиia nerodл pakantumo lietuviш liaudies kultыrai, ypaи dainoms, paproиiams, rыbams, papuoрalams, vadino juos pagoniрkais, ragino jш atsisakyti. Nepritarл dvasininkija ir pasaulietinei kultыrinei veiklai.
Liuteronш religija, nors ir laikлsi lietuviш kalbos, lietuviш kultыros poюiыriu atliko tа neigiamа vaidmenб, kad Prыsijos lietuvius konfesiрkai ir kultыriрkai atribojo nuo Lietuvos lietuviш, kliudл formuotis bendrai nacionalinei kultыrinei savimonei.
2.
Dлl anksиiau nuрviestш aplinkybiш Prыsijos lietuviai gana sparиiai vokietлjo. Iрtisus рimtmeиius auklлjami suvokietintose mokyklose ir organizacijose, kontaktuodami vien su vokiрkomis бstaigomis, tolydюio veikiami рovinistinлs valstybinлs propagandos, jie sunkiai tegalлjo susidaryti adekvaиiа tautinж sаmonж, dar sunkiau galлjo jа vieрai iрreikрti ir propaguoti tarp savшjш. Vieрoji, nepriklausoma nuo valdюios politikos kultыrinл lietuviш veikla pradлjo plлstis tik XIX a. pabaigoje (pvz.: lietuviш kultыros draugija "Birutл", veikusi 1885-1914 m. Tilюлje). Jaunoji karta sаmoningai ar nesаmoningai paklusdama "gyvenimo logikai", vis daюniau laikydavo save vokieиiais, gimtosios kalbos mokлjimas nedaug kа reiрkл. Ir lietuviш kalbos pagalba vokieиiш valdюia lietuvius iрauklлdavo vokieиiш dvasia. Rytш Prыsijos kaimuose ir miesteliuose gausлjo юmoniш savo tautiрkumа apibыdinanиiш taip: "Mano tлvai buvo greiиiausiai lietuviai, taиiau aр esu vokietis". Gausлjo юmoniш, kurie ir mokлdami lietuviрkai savo dvasia buvo jau visiрkai nutautж, б savo tautа юiыrлjo per vokiрkojo patriotizmo akinius, gлdijosi savo tautybлs, savo gimtosios kalbos, buvo nusistatж prieр lietuviш nacionalinб judлjimа. Lietuviш kalbos plotas tolydюio maюлjo, traukлsi б рiaurж, link Nemuno.
Prыsijos lietuviш germanizacijos faktai patvirtina mintб, kad gimtosios kalbos mokлjimo anaiptol nepakanka tam, kad maюa tauta ar jos dalis рimtmeиius trunkanиioje politinлje nelaisvлje iрlaikytш savo tautinж savimonж ir kultыrinж individualybж. Tam bыtini dar ir kiti dalykai - gyva istorinл atmintis, nusimanymas apie nacionalines kultыrines vertybes, atitinkama kultыriniш realijш interpretacija, pagaliau sаmoninga integruojanti tautinл nuostata. Stokojant рiш dalykш, gimtoji kalba gali virsti vien iрorine forma, technine susiюinojimo, minиiш perteikimo priemone. Net ir turint laikraриius ar mokyklas рia kalba, tautinл sаmonл nyks, bus nepastebimai "iрplaunama". Lietuviрko poюiыrio б savo tautos, savo kraрto kultыrа, praeitб ir ateitб kaip tik ir nebuvo negausiuose, atstovaujanиiuose vokieиiш valdюiа, lietuviрkuose laikraриiuose, religinлje literatыroje, lietuviрkai vedamose tikybos pamokose. Prыsijos germanizacija, deja, primena, kad galima ir kitokia tautos istorinл raida, praradus gimtаjа kalbа, yra iрlaikomi pagrindiniai tautinлs sаmonлs komponentai, ateities tautinio atgimimo рaltinis. Apie tai liudija airiш tautos istorija.
Nei "Auрra" ir "Varpas", nei kita nacionalinio judлjimo spauda neturлjo didesnio pasisekimo tarp Prыsijos lietuviш, nepadarл jiems poveikio, nors propagavo abiejш tautos daliш vienybлs idлjа, be to, Prыsuose galлjo bыti nevarюomai platinama. Lotyniрki "Auрros" ir kitш nacionalinio judлjimo laikraриiш raрmenys buvo nepatrauklыs lietuvininkams, pripratusiems prie gotiрkш raрmenш. Turinio atюvilgiu taip pat ne viskas tiko lietuvininkams, kas buvo aktualu didюialietuviams. Prыsijos lietuviш laikraриiai, retkarиiais spausdindami medюiagа iр Didюiosios Lietuvos, susilaukdavo savo skaitytojш priekaiрtш dлl tariamo parsidavimo "rusams ir didlietuviams". 1900 m. pasaulinлje Paryюiaus parodoje ruoрiant lietuviш kambarб, "Tilюлs keleivis" ragino tautieиius nesusidлti su "maskoliрka, katalikiрka Lietuva".
Neigiamai atsiliepл рimtmeиius trukжs abiejш Lietuvos daliш istorinio kelio nevienodumas, konfesiniш skirtumш sukeliamas tarpusavio nepasitikлjimas. Prыsijos ir Lietuvos lietuvius jungл kalba, liaudies kultыra, taиiau skyrл tikyba, raрmenys, medюiaginis gyvenimo lygis. Didлjo profesionaliosios kultыros skirtumai: abipus Nemuno formavosi tarsi dvi - lietuviш ir lietuvininkш - tarpusavy svetimлjanиios kultыros. Daug reiрkл nacionalistinл vokieиiш propaganda, lietuviams imponuojantys vokieиiш kultыros pasiekimai, ne vienu atveju lлmж, kad traukiamoji jлga, vedanti б nutautimа, buvo stipresnл, uю nacijа formuojanиias jлgas. Bendrumo su Didюiosios Lietuvos lietuviais idлjai plisti trukdл ir ta aplinkybл, kad jie buvo carinлs Rusijos priespaudoje.
Prыsijos lietuviш, kaip tautinлs bendrijos, likimas yra liыdnas ir tragiрkas, nes jie iрnyko iр istorijos, ir tik nedidelл jш dalis (рiaurinis Maюosios Lietuvos ruoюas) - Klaipлdos kraрtas atsispyrл germanizacijai ir galлjo politiрkai бsijungti б pagrindinлs tautos dalies teritorijа. Prыsijos lietuviш, kaip ir prыsш, istorinis likimas yra tragiрkas dar ir tuo, kad istorinлs aplinkybлs neleido jiems palikti ryрkesnio, savaimingesnio pлdsako kultыroje. Tiesa, per keletа рimtmeиiш иia produktyviai pasireiрkл ne vienas talentingas lietuviш kultыros kыrлjas, taиiau jш veikla paprastai neturлjo lygiaverиiш tжsлjш ir sekлjш, neiрaugi iki platesnio masto kultыros reiрkiniш. Ir patys kыrлjai иia brendo ne kultыrinлs aplinkos skatinami ar palaikomi, bet, prieрingai, turлdami бveikti jos pasiprieрinimа. Istorinлs sаlygos, kuriose iрaugo tokios kыrybinлs asmenybлs kaip J.Bretkыnas XVI amюiuje, K.Donelaitis - XVIII amюiuje, L.Rлza - XVIII-XIX amюiш sandыroje ir kiti neteikл galimybiш netgi tinkamai realizuoti jш kultыrinлs veiklos rezultatш. Рiaip jau kultыrinл рio kraрto lietuviш veikla daюniausiai pasiюymлjo perdлm lojalia, siaurai pragmatiрka orientacija. Didюiojoje Lietuvoje kiekvienas raрytojas buvo ir tautinлs savimonлs юadintojas, o иia daюnas lietuviш raрtijos darbuotojas nelietл gilesniш ir bendresniш, principiniш kultыros bei tautiрkumo klausimш.
Prыsijos lietuviai, jш istorija, jш gyvenimo socialinлs sаlygos, apskritai baltiрkasis kultыrinis kraрto substratas nebuvo kiek plaиiau atspindлtas nei vokieиiш literatыroje, nei dailлje, nei muzikoje. Daugiausia dлmesio lituanikai parodл tik vokieиiш kalbininkai. Rytprыsiuose nesusiklostл vietinлs kultыros tradicijш, iрlaikanиiш ir бteisinanиiш lietuviш ir prыsш kultыrinб palikimа bei kraрto istorinio kelio savitumа, panaрiш б lietuviрkas-lenkiрkas "kraрtieиiш" ("krajovcш") tradicijas Lietuvoje. Иia nesusidarл tarpinis kultыrinis lietuvio - vokieиio tipas, analogiрkas lietuvio-lenko tipui, galintis, besikeiиiant istorinei situacijai, evoliucionuoti б vienа ar kitа pusж. Lietuviш-vokieиiш dvikalbystл иia vedл б vokiрkа vienkalbystж. Lietuviai tapdavo vokieиiais, nutautлdami visiрkai ir negrбюtamai.
B.Kuzmickas. Tautos kultыros savimonл. V. 1989, p.70-87(Tekstas sutrumpintas)
Рtai kaip charakterizavo lietuvius XVII a. vokieиiш autorius Erhardas Wagneris (jo knyga apie Prыsijos lietuvius atspausdinta Karaliauиiuje 1621 m.).
Bet kuo labiau lietuviai pralenkia kitas tautas kыno jлga, tuo menkesni yra sielos atюvilgiu. Neturлdami visiрkai jokio iрsilavinimo, neрvelnina laukinio bыdo, tarnaudami Mыzoms ar uюsiimdami kokiais mokslais, bet yra tiek neiрprusж, jog kai kurie net paprasиiausiш maldш neatsimena.
... niekuomet dieviрkais dalykais nesirыpina labiau, negu tada, kai bыna nuo gлrimo бkauрж, nes tada moko kits kitа ir giesmes giedoti, ir Dievа garbinti, ir uю nuodлmes atgailauti. Tokiu bыdu apskretusi smuklл yra daюnai painiojama su рvenиiausiаja baюnyиia. Taиiau savo kunigus, skatinami kaюkokio бgimto jausmo, gerbia ir dargi labai garbina, net nekenkdami jiems.
Reikia atkakliш pastangш, norint suрvelninti tа jш laukinб bыdа ir iрtraukti iр tamsiausios barbarybлs nakties. Lygiai taip pat atkaklus jш polinkis б prietarus, kuriш naрta sunkiai juos iki pat рiш dienш slegia... O kadangi рiuose dalykuose yra labai uюkietлjж, jiems reikia nuolatinio auklлjimo, taиiau, kad ir kaip juos baustum, net ir tuomet uюsispyrж юmonлs pakankamai nesusiprotлja. Mat kaip ugnis neбsiюiebia iр titnago pirmаsyk skлlus, taip ir jш рaltose рirdyse po pirmojo raginimo nepabunda jose slypinti silpnutл gлrio galia.
Nepasotinamа alkб, kurб jiems paprastai sukelia varginantis darbas, malрina ne prabangiai gausiu, bet stebлtinai skurdюiu maistu, - tenkinasi grubaus malimo mieюine su sлlenomis duona, kuriа kepa nepaprastai dideliais gabalais. Mano, kad nebus inkstuose akmenш, jeigu valgys ir prikibusius prie plutos pelenus; manau, dлl to tokie balti yra daugelio dantys, kuriш skausmai labai retai (juos) kamuoja. Be to, maitinasi lengvai бgyjamu ir stipriu maistu, bыtent - юirniais ir ropлmis, visa tai uюbalinж pienu, kurio visada turi vietoj uюpilo, nepaюindami brangesniш prieskoniш. Ir, kad ir kiek lavintшsi, jш lieюuvis nлra pritaikytas tam, kad pajustш daugelio (prieskoniш) skirtumа, nebent tai bыtш pipirai, krokas ar imbieras. Gardumynu laiko laрinius, rыkytus tirрtuose dыmuose, ir silkes, mirkytas sыryme, kurias prieр pateikdami alkaniems gurgantiems pilvams apiberia rusenanиiomis anglimis, ir niekas jш sыrumo nei peiliuko aрmenimis nenuvalo, nei vandeniu nuplauna, kad gerai paruoрtas valgis seilж varytш. Tai kepa ant karkliniш ieрmш, po apaиia padлjж gerokai sыrios duonos, kad sugertш riebalus, iрsisunkusius nuo ugnies karриio....
[Lietuviai] dega tokiu beprotiрku troрkimu gerti, kad galлtш ir paиius vokieиius (nors ir labiausiai бgudusius) рio meno pamokyti <...> Manoma, kad tikras vyras ir stiprus atletas yra tas, kuris stropiai ir kiek telpa gerdamas nevirsta leisgyvis ant юemлs, neuюtvindo jos atgal trykрtanиio alaus иiurkрlлmis ir nesuterрia bjauriausiu dvoku.
Taиiau ne vien linksmintis linkж lietuviai, jiem bыdingas ir grieюtas tvarkos laikymasis, o ko nesuturi nuo alaus graюыs praрymai, tam sunki lazda padeda. Jei ir galлtш bыti kas girtino tuose girtuose lлbavimuose, to nusipelno vien tai, kad jш рnekos pokyliuose nepereina б vulgarius juokus ar, kaip girtiems бprasta, jie nepasiduoda geiduliams ir iрtvirkavimui. Jiems labiau patinka bыti Bakcho uюmigdytiems, negu suviliotiems Veneros groюybiш.
Erhardas Wagneris. Prыsijos lietuviш, gyvenanиiш Бsruties ir Ragainлs apskrityje
buitis ir paproиiai. Vilnius, 1999, p.21-33.
