L e n k i n i m a s

Arba kaip buvo naikinama lietuvių tautinė savimonė

XVIII a. antrojoje pusėje, dar gerokai prieš Lietuvos-Lenkijos respublikos padalijimus, Lietuvos kultūrinis visuomeninis gyvenimas plėtojosi įvairiapusio suartėjimo su Lenkijos kultūra ir visuomene linkme. Kultūriškai ir politiškai labiausiai persiėmusi lenkiškumu buvo Lietuvos aukštoji ir vidutinioji bajorija, kurią su Lenkijos bajorija jungė vienoda socialinė padėtis, luominės privilegijos ir klasiniai interesai, taip pat „bajorų nacijos“ („Lenkų nacijoje tas, kas nėra šlėkta, negali būti žmogumi“ – F.Jezierski) ideologija, herbai („asimiliacija ėjo paskui herbą“), kitokia istorinė valstybinė simbolika. Kaip privalomą bajoriškumo atributą Lietuvos aukštuomenė priėmė ir lenkų kalbą, bajorystė ir lenkiškumas buvo laikomi beveik tapačiais dalykais.

Lietuvos-Lenkijos respublika žlugo tuo laikotarpiu, kada Vidurio Europoje, nuo Suomijos iki Graikijos, iro feodalizmas ir augo kapitalizmas, smuko feodalinės tautos, nacijos, o feodalinės tautybės transformavosi į buržuazines nacijas. Hierarchišką feodalinę kultūrą keitė demokratiškesnė buržuazinė kultūra. Ją idėjiškai inspiravo iš Vakarų Europos sklindantis Švietimo judėjimas, kuris pasaulietino ir demokratino visuomeninį gyvenimą, skatino švietimo, mokslo, meno plėtotę, aukštino protą, reikalavo racionaliais pagrindais reformuoti valstybę, propagavo buržuazinį demokratizmą. Lietuvoje-Lenkijoje dar iki padalijimų pažangesnieji ir veiklesnieji bajorai užsimojo reformomis sustiprinti žlungančią valstybę, gelbėti kraštą iš kultūrinio nuosmukio ir socialinės depresijos, iki kurios jį privedė „auksinės laisvės“ anarchija, konservatyvi, ksenofobiška sarmatizmo ideologija.

Respublikai žlugus ir jos teritorijai atsidūrus svetimų valstybių valdžioje, šie užmojai neišblėso, iš dalies net sustiprėjo, įgijo kitokį turinį. Žlugusios valstybės jau nebuvo galima reformuoti, vietoje to buvo susirūpinta saugoti tautinį šalies tapatumą, kalbą, kultūrą, papročius. Puoselėjant ir plėtojant tautinę kultūrą buvo tikimasi ne tik išlaikyti istorinį šalies tęstinumą politinės nelaisvės sąlygomis, bet ir pasiruošti tautos išsilaisvinimui. Naujoji lenkų inteligentų karta – H.Kolontajus, S.Stašicas, S. Konarskis, F.Jezerskis – vadovaudamiesi Švietimo idėjomis, atmetė feodalinę bajoriškos tautos sampratą ir kėlė mintį, kad visi šalies gyventojai, įskaitant ir liaudį, turi būti lygiateisiai šalies piliečiai, nacijos nariai. Svarbiausiu būdu pasiekti nacijos ir kultūros vienybės buvo laikomas gimtosios, t.y. lenkų, kalbos ugdymas. „Praradus valstybingumą, vienintelė nacijos gynėja yra gimtosios kalbos kultūra“, - rašė H.Kolontajus. Kaip niekada anksčiau, išaugo gimtosios kalbos, mokyklos ir raštijos gimtąja kalba kultūrinė visuomeninė reikšmė. Ugdant lenkų tautą ir kultūrą buvo siekiama išlaikyti buvusių jungtinės respublikos teritorijų, įskaitant Lietuvą, vienybę, konsoliduoti į vieningą naciją visus šalies visuomenės sluoksnius. Etniniai kalbiniai skirtumai turėjo išnykti. Siekiant įgyvendinti šiuos užmojus formavosi Švietimo idėjomis pagrįsta buržuazinės lenkų kultūros savimonė.

Lenkų nacionalinis kultūrinis judėjimas gyvai reiškėsi ir Lietuvoje, ir XIX a. pradžioje čia jis išvirto į tikrą lenkiškos kultūros ekspansiją. Tam nemažos reikšmės turėjo tuometinių Rusijos carų palankumas lenkiškumui. Carai Pavelas I ir ypač jo sūnus Aleksandras I, kurį įtakojo buvęs Lietuvos-Lenkijos didikas A.Čartoryskis, iki 1831 m. palaikė Rusijai atitekusių respublikos teritorijų lenkiškumą, lenkišką kultūrinį jų integralumą. Todėl, Lietuvai atsidūrus carinės Rusijos valdžioje, lenkų kalba ne tik išliko Lietuvos viešajame gyvenime, bet ir toliau plito. Labiausiai tai pasireiškė mokyklose, spaudoje, visuomeninių organizacijų veikloje. Jau 1697 m. Lietuvos įstaigose oficialiąja raštvedybos kalba vietoje LDK kanceliarinės slavų kalbos buvo pripažinta lenkų kalba. Jos vartojimas trukdė plačiau išeiti į viešumą lietuvių kalbai, XVIII amžiaus Lietuvos visuomeniniam gyvenimui ir kultūrai uždėjo aiškią lenkiškumo žymę. Kada XVIII a. pab. pagal Edukacinės Komisijos reformas mokyklose nuo lotynų kalbos, kaip dėstomosios, buvo pereinama prie vietinės nacionalinės kalbos, ja Lietuvoje buvo pripažinta ne lietuvių, bet lenkų kalba, nors kai kurie dalykai ir toliau buvo dėstomi lotyniškai. Taigi Lietuvoje nebuvo įgyvendintas vienas pagrindinių Švietimo laikų mokyklinės reformos reikalavimų – mokyti vietine liaudies kalba. Vietoje liaudžiai svetimos lotynų kalbos mokyklose buvo liaudžiai primesta svetima lenkų kalba. Lietuvių kalba Vilniaus universiteto veikloje nesusilaukė net kukliausio pripažinimo, nebuvo net lietuvių kalbos katedros. Tokią kalbinę situaciją Lietuvoje lėmė jau įsitvirtinęs lenkų kalbos vartojimas viešajame gyvenime, Lietuvos aukštosios bajorijos ir dvasininkijos požiūris, kad kultūros ir mokslo kalba gali būti lenkų, o ne lietuvių kalba, taip pat iš Lenkijos atvykusių profesorių lenkiškas nacionalistinis nusistatymas.

Edukacinė komisija bei jos funkcijas nuo 1803 m. perėmęs Vilniaus universitetas, vykdydamas reformistinę švietimo programą, Lietuvos mokyklose atkakliai ir planingai skiepijo lenkų kalbą ir kultūrą lietuvių kalbos sąskaita. Universiteto vadovybė, ypač kada jos rektorius buvo J.Sniadeckis, įsakmiai reikalavo, kad jo kontroliuojamoje mokyklų sistemoje mokiniai tobulai išmoktų lenkų kalbą. „Mokykla čia turėjo atlikti svarbų vaidmenį – suvienodinti esamus skirtumus, konsoliduoti visus buvusios valstybės socialinius sluoksnius į vieną – lenkų – naciją vienos kalbos ir vienos kultūros pagrindu“ (M.Lukšienė). Kalbinis kultūrinis lenkiškumas buvo tapatinamas su lojalumu tėvynės idealams, ir kaip į priešą buvo žiūrima į kiekvieną, kas tos kalbos nemokėjo. Tačiau kliūtis reformistinei programai vykdyti buvo lietuvių kalba, liaudies kultūra, dainos, kurių savitumas ir skirtingumas nuo lenkų kalbos bei kultūros buvo akivaizdus. Lenkų inteligentai Švietimo šalininkai pasisakė už prievartinę polonizaciją, kuo greitesnį lietuvių-lenkų bilingvizmo likvidavimą.

< ... > Anksčiau aukštoji bajorija nepalankiai žiūrėjo į lietuvių kalbą dėl klasinių motyvų, o dabar, politinės nelaisvės sąlygomis besiformuojant lenkų buržuazinei nacijai, jos ideologų priešiškumas lietuvių kalbai ir liaudies kultūrai pradėjo įgyti nacionalistinį pobūdį. Ypač atkakliai lenkinimo veikloje darbavosi lenkai profesoriai, atvykėliai iš Krokuvos Andrius ir Jonas Sniadeckiai, dėję visas pastangas, ir gana sėkmingai, kad mokykla Lietuvoje būtų lenkiška. Vidurinėse Lietuvos mokyklose buvo tiesiog draudžiama mokiniams lietuviškai ir žemaitiškai kalbėti, lietuvių kalba buvo išjuokiama, mokiniai, prabilę lietuviškai, baudžiami.

< ... > Nors po nesėkmingų 1831 ir 1863 m. sukilimų, Vilniaus universiteto uždarymo lenkiškumo pozicijos Lietuvoje susilpnėjo, lietuvių lenkinimas tebesitęsė, ypač rytinėje ir pietinėje Lietuvoje. Sumenkėjus viešiesiems, instituciniams, lenkinimo veiksniams, išliko, netgi sustiprėjo, kai kurie neinstituciniai – ideologiniai, kultūriniai veiksniai. Sužlugus politiniams sukilimų tikslams – atstatyti unijinę valstybę, išliko romantizuotas tos valstybės vaizdinys kaip ateities idealas, o sukilėlių pralaimėjimai ir aukos įgijo kankinystės ir šventumo aureolę. Uždarius Vilniaus universitetą, nebebuvo pagrindinio lenkiškosios kultūros Lietuvoje židinio, tačiau įvairiuose visuomenės sluoksniuose ir toliau viešoji nuomonė išsiauklėjimą, kultūringumą tapatino su lenkiškumu. Lenkų kalba neoficialiai išlaikė „kultūringos kalbos“ prestižą. Išliko po visą Lietuvą išsidėstę tradiciniai lenkinimo centrai – dvaras, bažnyčia, mokykla, kurioje oficialusis rusiškumas vis dėlto nepajėgė kovoti su lenkiškumu. Uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis ir trūkstant lietuviškos literatūros, tarp lietuvių plito lenkiškos knygos, laisvai leidžiamos Lenkijoje. Lietuviai valstiečiai šalinosi „graždanka“ spausdintos knygos, tačiau nevengė imti lenkiškos knygos, kurią bruko lenkas kunigas. Šitokia kultūrinė situacija ypač spartino rytinės Lietuvos nutautėjimą, nes šias sritis sunkiai pasiekdavo nelegali lietuviška spauda.

Taigi, nors oficialusis rusiškumas varžė ir lietuvišką, ir lenkišką kultūrą, lenkiškumas vis dėlto buvo geresnėje padėtyje, išliko įtakingas, dalį lietuvių ir toliau tebeintegravo lenkų kalbos ir kultūros pagrindu. Nacionalistinė Lietuvos lenkiškosios visuomenės dalis, pati būdama carizmo persekiojama, daug kur mokyklose, bažnyčiose sugebėjo sudaryti lietuvių kalbai nepakantumo aplinką, lietuvybės atžvilgiu vykdė gana efektyvią moralinę dvasinę prievartą. Amžiaus pabaigoje mokyklose tebevyravo neoficiali nuomonė, kad lietuviai ir lenkai yra vienos tautos žmonės, o lietuvių kalba tėra vietinių neišsilavinusių valstiečių bendravimo priemonė, kurios, siekiant aukštesnio išsilavinimo, būtina atsisakyti. Mokyklai tapus rusiška, sulenkėję dvarininkai, miestiečiai rėmė slaptą lenkų mokyklą, sudarydami konkurenciją lietuviškai slaptai mokyklai, tuo prisidėdami prie tolesnės lietuvių tautos, ypač Vilniaus gubernijos, asimiliacijos. Kalbininkas J.Balčikonis taip kalba apie XIX a. pabaigą: „Tais laikais mokytų lietuvių buvo labai maža. Klebonijos, dvarai, miestai ir miesteliai lietuviškai beveik nekalbėjo. Kiekvienas poniškesnis žmogus gėdinosi lietuviškai ne tik kalbėti, bet ir pasirodyti mokantis tą kalbą. Viešai prabilti lietuviškai reikėjo žmogui daug drąsos“. Net Suvalkijoje, kur carinis mokyklinis režimas buvo kiek švelnesnis negu kitose Lietuvos dalyse, mokyklose ir miesteliuose lietuviai slėpė savo tautiškumą, vengė kalbėti lietuviškai, nes bijojo patyčių ir pažeminimų. Rašytoja Šatrijos Ragana dar 1903 m. rašė Tumui: „Važiuoju į Lietuvą, kur žmonės visi lietuviai, įsteigia mokyklas, kuriose vien lenkiškai mokina, lenkišką patriotizmą įkvepia“.

Labai svarbų ir prieštaringą vaidmenį lietuvių kultūros raidoje atliko katalikybė, šimtmečiais buvusi viena iš pagrindinių Lietuvos lenkinimo šaltinių, bet pasireiškusi ir kaip aktyvi lietuvių kultūrinio sąmonėjimo bei nacionalinio atgimimo jėga.< ... >

Todėl prie etnoso komponentų, tokių kaip kalba, tautosaka, papročiai ir kt., reikia priskirti ir tam tikrą religinį kultą, jeigu tokį tauta iš tikrųjų turi. Katalikybė Lietuvoje, kaip ir protestantizmas Prūsijoje, feodalizmo laikais ir vėliau tikintiesiems teikė pagrindines dvasinio gyvenimo formas, visuomeninio prestižo pavyzdį, buvo moralinis autoritetas, todėl neišvengiamai paveikė, teigiamai ar neigiamai, ir jų nacionalinės savimonės, kultūros bruožus.

Lietuviai krikščionybę priėmė, kaip žinoma, vėliau negu kitos Europos tautos, be to, dramatiškomis istorinėmis aplinkybėmis. Dėl to ir lietuvių kultūros santykiai su krikščionybe nebuvo tiek vienareikšmiai kaip kaimyninių tautų. Vakariniams lietuviams ir prūsams krikščionybė buvo primesta kaip užkariautojų religija, jos plitimas ir įsitvirtinimas sutapo su vietinių gyventojų tautinio ir socialinio pavergimo stiprėjimu. Lietuvoje krikščionybė buvo priimta savarankiškai, tačiau ji atėjo iš Lenkijos. Jauna Lietuvos katalikų bažnyčia nuo pat pradžių buvo pavaldi Lenkijos bažnyčiai, kurios aukštoji dvasininkija, kaip ir feodalai, daugiau rūpinosi savo politinės galios įtvirtinimu negu krikščionybės buvusių pagonių žemėse skleidimu. Krikščionybės platinimui buvo reikalinga raštija, katalikybės ir protestantizmo plitimas parengė dirvą atsirasti lietuviškiesiems rankraštiniams ir spausdintiems tekstams. Tačiau lietuviškos raštijos plėtotei labai kliudė tai, kad katalikų bažnyčia Lietuvoje beveik be išimčių buvo lenkų dvasininkų rankose. „Po krikščionybės įvedimo, įkūrus Vilniaus ir Žemaičių vyskupystes, pastatytose pirmose bažnyčiose šeimininkavo lenkai. Jie sudarė absoliutinę daugumą abiejų vyskupysčių kapitulose. Lietuvių kalba jiems nerūpėjo“ (Z.Zinkevičius).

Priimant krikštą iš Lenkijos, kartu su lenkais kunigais buvo perimtos ir kai kurios lenkiškos katalikybės neigiamybės – autoritarizmas, formalus išviršinis religingumas, žema dvasininkijos moralė, savanaudiškumas ir gobšumas. Kartu su tikėjimo silpnumu bei formalizmu Lenkijos bažnyčioje vešėjo domėjimasis daugiau pasaulietiniais negu dvasiniais dalykais, politinis ekspansionizmas, nepakantumas. Tai neigiamai veikė ir Lietuvos katalikų bažnyčią. Kadangi buvo nepakankamai rengiama lietuvių kunigų, į šalį plūdo lenkų kunigai, kurie nemokėjo, dažniausiai ir nesimokė lietuviškai, lenkiškai sakė pamokslus, mokė liaudį katekizmo, lenkino lietuviškas pavardes. Lenkų buvo daug aukšto rango dvasininkų, nuo jų priklausydami lenkėjo ir negausūs lietuviai kunigai.

Kadangi nebuvo įkurta savarankiška Lietuvos bažnytinė provincija, Lietuvos katalikų bažnyčia, daugiau kaip 500 metų priklausydama nuo Lenkijos bažnyčios vadovybės, aktyviai prisidėjo prie kultūrinės ir politinės lenkų invazijos į Lietuvą. Sulenkėjusi bažnyčia negalėjo laikytis vienos iš pagrindinių sėkmingos christianizacijos sąlygų – naująją religiją skelbti vietine kalba. Kitose šalyse dvasininkams buvo privaloma vietinė kalba. Lietuvoje tokios privalomybės nebuvo. Pavyzdžiui, pietrytinių slavų krikštytojai graikai Kirilas ir Metodijus buvo kartu ir slavų raštijos pradininkai, Biblijos į slavų kalbą vertėjai, suderinę religinę ir kultūrinę veiklą, o krikščionybės Lietuvoje platintojai elgėsi greičiau priešingai. Nesusikūrė pilnutinės hierarchijos struktūros lietuviška dvasininkija, kuri būtų nuosekliai rūpinusis lietuvių kalbos vartojimu evangelizacijos darbe ir lietuviškos raštijos kūrimu. Katalikų bažnyčia Lietuvoje silpnai tesireiškė kaip tautinę kultūrą integruojanti jėga, priešingai, propaguodama svetimą liaudžiai lenkų kalbą, ji tolydžio veikė kaip kultūrinės dezintegracijos veiksnys. Labai sunkiai skynėsi kelią lietuviška religinė raštija bei kitokios krikščionybės tautinės formos. Dėl to Lietuvoje nesusidarė toks glaudus tautinės kultūros ir religijos sąryšio variantas kaip kaimyninėse šalyse – Lenkijoje, Rusijoje. Kadangi nebuvo sukurta turtingesnė lietuviška religinė literatūra, todėl silpnai tebuvo paruošta dirva (kalba, stiliai ir kt.) ir lietuviškai pasaulietinei raštijai, kuri visų tautų kultūroje, kaip žinoma, formavosi religinės raštijos pagrindu.

Tačiau nebūtų teisinga dėl viso to kaltinti vien katalikų bažnyčią. Kalbinė situacija bažnyčioje, susijusioje su stambiaisiais feodalais, atspindėjo didėjantį pastarųjų abejingumą gimtajai kalbai, progresuojantį kalbinį jų nutautėjimą. Feodalinė Lietuvos aukštuomenė aktyviai dalyvavo rengiant ir leidžiant lenkiškas knygas, patys kalbėjo lenkiškai ir nerodė noro prisidėti prie lietuviškų leidinių rengimo. Tik nedaugelis jų, kaip Jonušas Radvila, Liudvika Karolina Radvilaitė ir kiti, fundavo kai kuriuos lietuviškus leidinius.

XVII – XVIII amžiais, kada kultūriniame-politiniame gyvenime lietuvių kalba buvo paniekinta ir užleista, katalikų bažnyčia buvo likusi vienintelė viešoji įstaiga, kuri lietuvių kalba šiek tiek rūpinosi. Protestantizmas, padaręs lietuvių raštijai pradžią, vėliau taip pat prisidėjo prie lietuvių lenkinimo. Kai kur katalikų bažnyčiose buvo sakomi lietuviški pamokslai, rengiami ir leidžiami lietuviški leidiniai. Lietuvių kalbos gynėjų buvo tarp Vilniaus bernardinų, jėzuitai išlaikė Vilniuje beveik visą XVII a. po vieną lietuviškai pamokslaujantį asmenį. Lietuvių kalbos buvo mokomi universiteto studentai, kurie rengėsi tapti jėzuitais. Katalikų dvasininkai parengė svarbius ne tik religiniu, bet ir kalbiniu bei literatūriniu požiūriu darbus (M.Daukšos „Katekizmą“, 1595, „Postilę“, 1599;K.Sirvydo lenkų-lotynų-lietuvių kalbų žodyną, apie 1620, ir kt.), dėjo pamatus lietuvių raštijai, sudarė, nors ir nedidelę atsvarą kalbos ignoravimui viešajame gyvenime. Dvasininkijos veiklos dėka net ir didžiausio lietuvių kalbos nuosmukio laikotarpiu – XVII a. antroji pusė – XVIII a. pirmoji pusė – nenutrūko lietuviškos raštijos gija, jungusi M.Daukšą su XIX a. pradžia. Ir šiuo laikotarpiu jėzuitų lietuviški raštai buvo kalbiškai geriau parengti.

Tačiau šitokia katalikų bažnyčios veikla buvo greičiau išimtis, negu principinės nuostatos išraiška. Būdama pavaldi Lenkijos Gnezno bažnytinei provincijai, vadovaujama sulenkėjusių vadovų, katalikų bažnyčia Lietuvoje iki XIX a. antrosios pusės nebuvo tautinės kultūros gynėja arba buvo tik vienpusiška jos gynėja, Lietuvai netekus valstybinio savarankiškumo. Tai išryškėja, kada lietuvių kultūros istoriją palyginame su kitų tautų kultūros istorija, prisimename tą vaidmenį, kurį kitų tautų nacionaliniame judėjime vaidino nacionalinė bažnyčia, būdama svarbiu koncentruojančiu veiksniu, organizacija, ginančia įvairias nacionalines įstaigas, ypač mokyklą.

Kylant ir plečiantis lietuvių nacionaliniam judėjimui, ryškėjant jo kultūriniams užmojams, tarp kurių buvo ir atsiribojimas nuo lenkiškos kultūros, aktyvesnį pobūdį įgijo ir aukštosios dvasininkijos polonistinis, antilietuviškas nusistatymas. Tokiu nusistatymu ypač pasižymėjo Vilniaus vyskupijos aukštoji dvasininkija. Vilniuje nuo 1738 m., kada buvo liautasi sakyti lietuviškus pamokslus šv. Jono bažnyčioje, iki 1901 m. jokioje bažnyčioje nebuvo sakomi lietuviški pamokslai. Gimtosios kalbos išstūmimas iš sostinės viešojo gyvenimo buvo skaudus tuometinės lietuvių kultūros praradimas. Nacionalinio judėjimo laikotarpio lietuvių spauda paliudija daug faktų, kada Vilniaus vyskupijoje lietuvių kalba buvo gujama iš bažnyčių, pajuokiama ir niekinama kaip pagoniška, kada lietuviai kunigai buvo skiriami į tolimas nelietuviškas sritis, o į lietuviškas sritis atkeliami nelietuviai. Vilniaus vyskupijos vyresnybė vadovavosi daugiau lenkiškojo nacionalizmo interesais, negu krikščionybės priesakais. Per bažnyčias varoma lenkinimo politika daug prisidėjo prie rytinės ir pietrytinės Lietuvos lenkinimo. XX a. pradžios lietuvių kunigų pastangos ginti bažnyčiose lietuvių kalbos teises neturėjo didesnio pasisekimo.

Artimesnė lietuvių liaudies kultūrai bei nacionaliniams siekiams, demokratiškesnė savo kilme buvo Žemaičių vyskupijos vyresnybė. Jau vyskupai J.Giedraitis ir ypač M.Valančius savo veikla gynė ne tik katalikybės interesus, bet ir esminius kultūrinius lietuvių liaudies poreikius. Nors kultūros veiklą M.Valančius vertino kaip priemonę katalikybei stiprinti ir nepabrėžė lietuvių skirtingumo nuo lenkų (jo paties raštvedyba buvo daugiausia lenkiška), objektyviai ta veikla ruošė dirvą lietuvių nacionaliniam atgimimui: ugdė lietuvių liaudies raštingumą ir švietimą, pratino skaityti gimtąja kalba, ragino gerbti liaudies tradicijas ir papročius, jomis remtis ir pasikliauti. Tuometinėmis sąlygomis orientacija į lietuvių kalbą kaip į rašto ir švietimo kalbą buvo naujas požiūris, ypač nebūdingas bažnyčiai.

Besiplečiant lietuvių nacionaliniam judėjimui, į jį įsitraukia iš valstiečių kilusi dvasininkija, vis rečiau tautiškumą aukojanti katalikybės bei lenkiškumo labui. Tik XIX a. pab. – XX a. pradž. Susiformavo jaunoji lietuvių dvasininkija, ryžtingai atsiskyrusi nuo unijinių prolenkiškų bažnyčios tradicijų ir tautybės, tėvynės, kultūrinio darbo idealus suderinusi su evangelizacija, netgi pastarąją pavertusi pirmųjų skelbimo įrankiu. Pirmą kartą Lietuvos istorijoje susidarė nacionalinė lietuvių dvasininkija, siekianti „įsitvirtinti visose pagrindinėse bažnytinės hierarchijos pakopose Kauno, Suvalkų ir Vilniaus gubernijose“.

Kaip matome, Lietuvos lenkėjimas, prasidėjęs prieš keletą šimtmečių, labai sustiprėjo XIX amžiuje ir tik į jo pabaigą pradėjo silpnėti. Šį procesą nevienodai veikė (iš vienos pusės palaikė ir skatino, iš kitos – stabdė) istoriniai politiniai amžiaus įvykiai: nepavykę sukilimai, Vilniaus universiteto uždarymas, rusifikacinė carizmo politika, baudžiavos panaikinimas ir buržuazinių santykių plėtotė, pagaliau nacionalinis lietuvių judėjimas, kultūrinių ir politinių siekių kėlimas. Dėl šių procesų keitėsi lenkiškumo Lietuvoje klasinis ir nacionalinis pobūdis bei kultūrinė reikšmė.

Laipsniškas Lietuvos aukštuomenės lenkėjimas, kalbinis ir kultūrinis jos atitolimas, pereinąs į visišką atitrūkimą nuo savo liaudies, buvo iš esmės klasinio-luominio pobūdžio vyksmas, prasidėjęs dar ikibaudžiavinės ir visiškai išsiskleidęs baudžiavinės visuomenės rėmuose. Kalbinis kultūrinis Lietuvos feodalinių magnatų lenkėjimas ilgą laiką derinosi su jų lietuviškumu valstybiniu politiniu požiūriu, ištikimybe, deja, tolydžio silpnėjančia, istorinei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijai. Lenkėdami kalbiškai, kultūriškai luominės priklausomybės prasme, jie laikė save lietuviais tautine, istorine prasme, nors ir netapatino savęs su lietuviais baudžiauninkais, gynė valstybinį Lietuvos savarankiškumą. Tokios padėties negalima laikyti tik Lietuvos kultūros ypatingumu. Feodalizmo laikais, kaip žinome, daug kur aukštuomenė nuo liaudies skyrėsi ne tik socialine padėtimi, bet ir kalba, kultūra, papročiais, kai kur ir religija.

Tačiau ilgainiui, keičiantis tautos sampratai, keitėsi ir kalbinių kultūrinių skirtumų pobūdis. Kalba, kaip žinoma, nėra bereikšmė ir indiferentiška ja kalbančių žmonių kultūrinei ir tautinei savimonei. Viešajame gyvenime vartojamoji kalba atitinkamai sugestijuoja bei formuoja ir ja kalbančių žmonių kultūrinę orientaciją, tautinę savimonę. Kalbiškai lenkėdama, Lietuvos aukštuomenė neišvengiamai krypo į lenkiškos raštijos bei kultūrinės istorinės simbolikos kontekstą. Tai atitinkamai veikė ir jos kultūrinę savimonę, teikė jai lenkiškumo atspalvį. Tiesa, bajorija išlaikė lietuvišką istorinę atmintį, valstybinio savarankiškumo nuostatas. Tačiau šito nepakako kilti nukreiptai į ateitį lietuviškai kultūros savimonei. Be to, sulenkėjusiai bajorijai atsiribojus nuo lietuvių kalbos ir lietuviškos raštijos, jos lietuviškoji istorinė savimonė tolydžio silpo, integravosi su unijine istorine savimone. Bajorijos istorinė atmintis, net ir siekdama legendinius pagoniškosios Lietuvos laikus, tebuvo jau vien didžiavimosi garbinga kilme šaltinis ir neteikė paskatų lietuviškai tautinei veiklai.

< ... > Lietuvos diduomenė, nors visada didžiavosi savo kilme (prisimintina lietuvių romėniškosios kilmės teorija), praeityje nesugebėjo sukurti produktyvios jungties tarp pagoniško lietuviškos kultūrinės individualybės pagrindo ir atėjusios iš Lenkijos krikščioniškosios kultūros. XIX a. bajorija nesugebėjo ir nenorėjo susieti savo luominės kultūros su atgimstančiu lietuvišku tautiškumu ir kurti lenkų kalba, kaip kilmingųjų bendravimo priemone, etniniu istoriniu turiniu lietuvišką kultūrą. Dėl to kalbinis Lietuvos bajorijos sulenkėjimas sutapo su jos kultūriniu sulenkėjimu, o drauge ir su laipsnišku tautiniu sulenkėjimu.

Šio kitimo, tai yra lietuviškos bajorijos virtimo lenkiška, tarpinė grandis buvo žinomasis lietuvio pagal etninę kilmę bei istorinę praeitį ir lenko pagal tautinę valstybinę sąmonę tipas – gente lituanus, natione polonus; polonus samogitianus. Tai dar dvilypės kultūrinės prigimties tipas, nors jau sulenkėjęs ne tik kalbiškai, bet ir kultūriškai, taip pat politiniais, nacionaliniais įsitikinimais. Lietuviškas jis yra tik Lietuvos istorinio savitumo supratimu, meile gimtajam kraštui, dėmesiu ir pagarba jo etnografiniams palikimui, retkarčiais dar ir senovės protėvių kalbai, nesirūpinant nei jos dabartimi, nei ateitimi. Šis tipas yra lietuviškas istorine atmintimi, bet lenkiškas ateities vizija. Kalbinis lietuvių-lenkų skirtingumas, šio tipo supratimu, tėra socialinis regioninis skirtingumas. Buvo laikomasi požiūrio, kad Lietuvoje, kaip unijinės valstybės regione, lenkų kalba yra valstybinės veiklos, kultūros, bažnyčios kalba, dabarties ir ateities kalba, o lietuvių – tik regiono nekilmingųjų – baudžiauninkų, prastosios liaudies, nekultūringųjų kalba, negrįžtančios praeities kalba.

Tačiau, demokratėjant visuomenei ir formuojantis buržuazinėms nacijoms, vienijančioms visų šalies socialinių sluoksnių gyventojus, pradėjo irti feodalinė nacija, išreiškiama dvilypio tautiškumo – lietuvio-lenko koncepcija. Kalbinis bajorijos lenkiškumas liovėsi buvęs vien jos klasinės padėties bei luominio išskirtinumo atributu ir pradėjo įgauti nacionalinį turinį, tapo nacionalinės priklausomybės požymiu. Kalbinis kultūrinis bajorijos sulenkėjimas, kaip klasinio jos atotrūkio nuo liaudies rezultatas, įgavo nacionalinio skirtingumo pobūdį. Ne tik stambioji, bet ir dalis vidutiniosios, iš dalies ir smulkioji Lietuvos bajorija ėmė save tautiškai identifikuoti ne kaip lenkiškai kalbančius Lietuvos gyventojus, tuo labiau ne kaip lenkiškos kultūros lietuvius, bet kaip lenkus, vieningos lenkų nacijos narius. Taigi didžioji Lietuvos bajorijos dalis nacijų formavimosi laikotarpiu įsijungė ne į lietuvių, bet į lenkų naciją, nors ir turėjo tam tikrą lietuviškumo, kaip savo regioninio savitumo, „kraštiškumo“ nuovoką. Feodalinis dvilypis gente lituanus, natione polonus transformavosi beveik visiškai į natione polonus, sąmoningai besiorientuojantį į Lenkijos kultūrą. Tad ir lenkiškai kuriama literatūra bei kitos kultūros sritys įgijo vis daugiau pagrindo būti laikoma ne lietuvių-lenkų ir ne sulenkėjusios Lietuvos bajorijos, bet tiesiog lenkų kultūra. Lemiamu kriterijumi tapo paties asmens apsisprendimas priklausyti vienai ar kitai kultūrai.

Lietuvių lenkėjimas, ruošiąs dirvą atitinkamam nacionaliniam apsisprendimui, intensyviausiai vyko rytinėje ir pietrytinėje Lietuvoje, apimdamas ne tik bajoriją, bet ir plačias sritis valstietijos. Vilniaus kraštas, būdamas baltarusių kaimynystėje, jau nuo seniau patyrė žymų slavų kultūros poveikį, nebuvo tautiškai monolitiškas.

Kai kur Vilniaus krašto miestelių ir kaimų gyventojai dar apie XIX a. vidurį liovėsi kalbėję lietuviškai ir pradėjo vartoti savotišką lenkišką-baltarusišką kalbinį mišinį, turintį daug substratinių lietuvių kalbos elementų. „Lietuvis perima iš savo kaimyno baltarusišką tarmę, padedančią jam susikalbėti su valdininku rusu ir dvarininku lenku, ilgainiui užmiršdamas savo kalbą“. Baltarusiškai kalbantys lietuvių valstiečiai katalikai greitai lenkėjo, „vyresnioji karta daugelyje vietovių dar kalbėjo gimtąja lietuvių kalba, vidurinioji karta jau kalbėjo baltarusiškai, o jaunesnioji karta pradėjo vartoti lenkų kalbą“. Prie lenkų kalbos buvo pereinama ir be baltarusių kalbos tarpininkavimo. Nutaustantieji lietuvių valstiečiai paprastai menkai tenusimanė apie savo tautybę, jie nesijautė esą nei lietuviai, nei lenkai, nei baltarusiai, bet ‚čionykščiai“ („tuteišai“) arba katalikai, o savo kalbą laikė „paprasta kalba“ („prosta mova“, „po prostu“). Nebuvo griežtesnės ribos tarp „čionykščių“ kalbos ir šlėktos kalbos. Nesuradę ryšio su lietuvių nacionaliniu judėjimu, priešingai – intensyviai veikiami lenkiško dvaro, bažnyčios, organizacijų bei lenkų nacionalistinės ideologijos, „čionykščiai“ tautiškai orientavosi į lenkus. Svarbus lenkinimo veiksnys buvo bajoriškoji dvarininkija, kurios vietinė kilmė, istorinis aktyvumas bei priešiškumas carizmui imponavo lietuvių valstiečiams. Lenkiškumo įtaką Vilniaus krašte stiprino ir tai, kad iš čia, kaip ir iš kaimyninių Baltarusijos žemių buvo kilę daug žymių lenkų politikos, literatūros, kultūros veikėjų. Užguitai ir tamsiai Vilniaus krašto liaudžiai lenkiškoji bajoriškoji kultūra turėjo aukštą prestižą, imponavo kaip sektinas geresnio ir gražesnio gyvenimo pavyzdys. Lenkiškumas čia daug kam iš lietuvių buvo, nesant akivaizdžių alternatyvinių kelių, kultūrinės traukos jėga, savaiminio lenkėjimo sąlyga. Tad Vilniaus krašte kartu su prievartiniu vyko ir neprievartinis, nejuntamas, nesukeliantis pasipriešinimo lenkėjimas.

Lenkėjantis Vilniaus apylinkių kaimas nesukūrė jokios lenkiškos liaudies kultūros, nes tokia kultūra yra kuriama šimtmečiais, o ne vienos dviejų kartų laikotarpiu. Bajorų ir dvasininkų liaudžiai peršama lenkiška kultūra, čia plito lietuviškoje etnografinėje gamtinėje aplinkoje, lietuviško kultūrinio substrato pagrindu ir neturėjo gilesnių kultūrinių lenkiškumo tradicijų. Atsisakydami gimtosios kalbos, Vilniaus apylinkių kaimiečiai prarado ir savo tėvų žodinę liaudies kultūrą, dainas, melodijas, papročius, bet vietoje jos neįgijo jokio lygiaverčio kultūros pakaitalo. Prarastoji liaudies kultūra buvo kompensuojama transformuotais bajoriškosios kultūros arba populiaresniais Lenkijos liaudies kultūros skoliniais, neturinčiais nieko bendro su autentiška originalia kultūra. Taigi buvo „kultūrėjama“ prarandant unikalią ir turtingą senąją liaudies kultūrą, keičiant ją į pseudokultūrą. Vėliau, pilsudskinės okupacijos metais, Vilniaus krašte buvo oficialiai, daugiausia per mokyklas, skiepijami lenkų kultūros stereotipai, pagal juos atitinkamai interpretuojami išlikusieji lietuvių liaudies kultūros elementai. < ... >

Sulenkėjusieji Lietuvos gyventojai, nors ir buvo lenkiško tautinio apsisprendimo, nuo etninės Lenkijos gyventojų skyrėsi kultūriniais (kalbos, papročių) savitumais, psichiniais antropologiniais bruožais, kylančiais iš lietuviško etninio substrato. Dalis vietinės kilmės bajorų ir inteligentų iš LDK žemių, vėliau lenkų vadintų kresais, gana aiškiai suvokė ir viešai pripažino savo lietuvišką kilmę, prieraišumą prie LDK istorinės tradicijos, savo skirtingumą nuo Karalystės lenkų, pranašumą jų atžvilgiu. Tai – „kraštiečiai“ („krajovcy“), kurių pirmtakai buvo LDK teritorijų bajorai, lietuviai valstybine istorine prasme, vėliau gente lituanus, natione polonus atstovai , vadinamieji paribio kultūrų žmonės. Iš pastarųjų buvo kilę daug žymių unijinės valstybės politikos ir valstybės veikėjų, valstybei žlugus, - žymių poetų, menininkų ( A.Mickevičius, L.Kondratovičius, netiesiogiai K.Norvydas ir kt.), be kurių kūrybos būtų sunkiai įsivaizduojama lenkų kultūra. Ne vienas iš jų buvo labai prisirišęs prie savo gimtojo krašto – Lietuvos, pabrėžė savo kilmės ir istorinės praeities lietuviškumą, savo kūryboje naudojo lietuvišką istorinę bei etnografinę medžiagą, tačiau kartu buvo unijinės tradicijos, lenkiškos kultūros patriotai.

Ir vėliau, jau išsiplėtojus lietuvių nacionaliniam judėjimui, iš vadinamųjų kresų kilo nemažai lenkų politikos ir kultūros veikėjų (J.Pilsudskis, G.Narutavičius), aktyviai įsijungusių į buržuazinės Lenkijos valstybės kūrimą, tačiau nusimaniusių apie savo lietuvišką savitumą. Kartais tas nusimanymas buvo toks aiškus, kad atvėrė kelią į lietuvišką veiklą. Nereti atvejai, kada net tos pačios šeimos nariai skirtingai apsisprendė – vieni save laikė lietuviais, kiti – lenkais. Vis dėlto daug veiklių ir kūrybiškų asmenybių apsisprendė kaip lenkai. Jų veiklos dėka į lenkų kultūrą įėjo paradoksiška lietuvio, kaip „lietuviško lenko“, kaip „geriausio lenko“, o lietuviškumo – kaip aukščiausios kokybės lenkiškumo samprata. Dėl to lietuviškos ir baltarusiškos kilmės lenkai buvo labai geros nuomonės apie save, laikė save istoriniu aktyvumu, akiračio platumu, kūrybiškumu pranašesniais už Karalystės lenkus.

Iš vidurinės Lietuvos bajorų kilęs lenkų poetas Česlovas Milošas prisimena: „mano šeima laikėsi atskirumo kulto – kaip škotų, valų ar bretonų atskirumas. Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė buvo „geresnė“, Lenkija buvo „blogesnė“, nes ką būtų dariusi be mūsų, be mūsų karalių, mūsų poetų ir politikų? Tame vietiniame išdidume, mūsų užkampyje labai paplitusiame, išliko seniai praėjusios garbės prisiminimas“.

„Kraštiečiai“ kaip tam tikra kultūrinė orientacija išryškėjo į XIX a. pabaigą. Jie išlaikė ne tik gerą nuomonę apie save, kaip turtingų istorinių kultūrinių tradicijų tęsėjus, bet ir ištikimybę toms tradicijoms, jų istoriniam lietuviškumui. Nors Lietuvą jie traktavo ne etnografine, bet LDK tradicijų prasme, vis dėlto pabrėžė savo skirtingumą nuo Karalystės ir savo sostine laikė ne Krokuvą ar Varšuvą, bet Vilnių, o save – ne lenkais, bet „lietuvių bajorais lenkiškos kultūros“. < ... >

„Kraštiečių“ kryptis nebuvo nei gausi, nei perspektyvi, nepatenkino nei lietuvių, nei lenkų. Lietuviams buvo sunkiai priimtina „kraštiečių“ lenkų kalba ir nepriimtina federacijos su Lenkija idėja. „Kraštiečiai“ savo ruožtu taip pat nerado kelio į lietuvišką kultūrą ir galiausiai virto kas kairesnės, kas dešinesnės pakraipos „gerais lenkais“. „Kraštiečių“ idėjos ir veikla yra įdomi ir reikšminga kaip paskutinis mėginimas išsaugoti LDK istorinio kultūrinio savitumo likučius, nesuliejus jų su lenkų kultūra, tačiau nesuartėjęs ir su atgimstančia lietuvių kultūra.

Šimtmečiais vykusį kalbinį, kultūrinį ir tautinį Lietuvos lenkėjimą palaikė ir skatino klasinių, politinių, kultūrinių, konfesinių veiksnių visuma. Tarp jų ypatinga svarba išsiskiria lenkiškoji kultūrinė Lietuvos, lietuvių tautos, lietuvių kultūros interpretacija, nes ji, plisdama tarp įvairių sluoksnių gyventojų, stelbė ir slopino lietuvių tautinę kultūrinę sąmonę. Ta interpretacija turėjo senas istorines šaknis. Pati besikeisdama istoriškai ji skverbėsi į Lietuvą kartu su lenkų kunigais, bajorijos herbais, papročiais, lenkų kalba ir pirmiausia prigijo dvaruose, vyskupijose, klebonijose, vėliau- mokyklose, Vilniaus universitete. Tą interpretaciją ne tik palaikė, bet neretai kūrė ir plėtojo vietinė sulenkėjusi bajorija, dvasininkija, dalis kūrybinės inteligentijos, Vilniaus universiteto profesūros.

Lenkiškoji Lietuvos interpretacija buvo gana įvairiapusė; nors ir nevienlytė atskirais aspektais, tačiau vieninga savo pagrindiniu akcentu – lietuvių istorinės tautinės būties, tautinės kultūros neigimu, pripažįstanti jai tik regioninį, vietinį savitumą ir svarbą. Politinė tokio požiūrio prielaida buvo unijinė valstybės koncepcija, pagal kurią Lietuva laikoma tik jungtinės valstybės dalimi, geografine istorine sąvoka. Lietuviai pagal šį požiūrį yra ne savita tauta, o tik jungtinės valstybės regiono gyventojai, lenkų tautos, geriausiu atveju lenkų-lietuvių nacijos (H.Kolontajus) dalis, „lietuviškos kilmės lenkai“, „kitaip kalbantys lenkai“.

Unijinės koncepcijos rėmai nebuvo peržengiami ir interpretuojant Lietuvos istoriją. Ne tik lenkų istorikai, bet ir rašytojai, poetai vienaip ar kitaip reiškė požiūrį, kad ikiunijinio lietuvių istorinio kelio paskirtis ir prasmė tebuvo suartėti ir susivienyti su Lenkija, suaugti su ja į „vieną kūną ir sielą“. Dėl to buvo domimasi Lietuvos istorine praeitimi, jos kunigaikščiais ir herojais, jos kultūros palikimu, bet tik kaip Lenkijos istorinio kultūrinio paveldo dalimi. Tas domėjimasis buvo siejamas su integristiniais siekiais – geriau pažinti krašto kultūrą, tikintis tuo būdu labiau integruoti jį į prisikelsiančią unijinę valstybę. Lietuvos, kaip savarankiškos šalies, istorinis kelias buvo laikomas visiškai užbaigtu, neturinčiu jokių atgimimo perspektyvų. Dauguma romantiškos pakraipos lenkų rašytojų pripažino senosios lietuvių istorijos savitumą ir didingumą, tačiau lietuviams jiems buvo tik civilizacijos nesugadinti „gamtos vaikai“, narsūs ir dori laukiniai, su savo savita kultūra nuėję negrįžtamon praeitin. A.Mickevičiaus žodžiais tariant, Lietuva – praeityje ir gali atgimti tik dainoje, kultūroje, dabarčiai gali būti reikšminga tik kaip romantiško įkvėpio šaltinis. Nuo šitokios interpretacijos nenutolo ir tie romantiniai autoriai (A.Mickevičius, J.I.Kraševskis, J.Slovackis, L.Kondratovičius, F.Bernatovičius ir kt.), kurie savo kūriniuose aukštino ir idealizavo Lietuvos praeitį, priešstatė ją vargingai, nelaimingai dabarčiai ir kurių kūryba netiesiogiai skatino ir morališkai palaikė lietuvių nacionalinį atgimimą. Jie nenumatė lietuvių atgimimo, tuo labiau kultūrinio pakilimo perspektyvos, Lietuvos istoriją iš esmės integravo į lenkiškos kultūros tradiciją.

Kur kas kategoriškiau neigiamas požiūris į Lietuvos istoriją buvo reiškiamas vėliau pozityvistinės, nacionalistinės pakraipos lenkų mokslinėje literatūroje, publicistikoje. Apie lietuvius buvo rašoma kaip apie neistorišką tautą, nesugebančią istoriškai veikti, visiškai neturinčią asimiliacinės jėgos ir kūrybinės galios ir todėl galinčią būti tik kitų tautų valdoma ir asimiliuojama. Buvo teigiama, kad Lietuva, sudariusi šiaurines ir rytines unijinės valstybės sritis, vadinamuosius kresus, yra ne lietuvių, bet lenkų istorinės kultūrinės kūrybos vaisius. Beje, lenkiškąja kultūra šiuo atveju buvo laikoma bajorijos bei bažnytinė kultūra. Įvairiais variantais buvo pabrėžiama, kad lietuviai esą kultūriškai mažai vaisingi, o lenkiška kultūra – nepaprastai patraukli, dėl to Lietuvos bajorai visiškai laisvai, savo pačių valia ir noru, be jokios prievartos priėmė lenkų kalbą ir kultūrą, o vėliau netgi tapo karščiausi lenkiškumo patriotai ir gynėjai.

Lenkiškosios interpretacijos nuošalėje neliko ir lietuvių kalba. Per mokyklas ir bažnyčias įvairiems gyventojų sluoksniams buvo skiepijama, kad vietinė valstybės reikalų, kultūros, mokslo kalba, taigi „tėvų kalba“ yra lenkų kalba. Todėl ji esanti ir tikroji nacionalinė Lietuvos kalba. Lietuvių kalba tesanti regioninė provincijos kalba, greičiau tarmė, turinti tik ribotą, lokalinę reikšmę. Be to, ji esanti labai skurdi, neišlavinta, perdėm empiriška, neturinti sąvokų aukštesnio lygio mąstymui. Ji tinkanti tik kasdieninėje buityje, geriausiu atveju kaimo mokykloje pradžios žinioms įgyti, kol išmokstama lenkiškai. Į XIX a. pabaigą buvo propaguojamas nacionalistinis požiūris, kad lietuvių kalba, kaip lokalinė tamsių mužikų kalba, yra tiesiog šalintina, nes kultūros pažanga, lenkų nacijos konsolidacija reikalauja visoje buvusios Respublikos teritorijoje greičiau visuotinai pereiti prie lenkų kalbos. Nacionalistiškai nusiteikę lenkų dvasininkai dar pridurdavo, kad lietuvių kalba šalintina kaip pagonių kalba, nesuderinama su krikščionybės misija.< ... >

Sulenkėjimas turėjo neigiamų padarinių lietuvių nacionaliniam atgimimui, nacionalinei lietuvių kultūrai. Apėmusi pradžioje feodalinę aukštuomenę, vėliau dalį smulkiosios bajorijos, miestiečius, inteligentiją, pagaliau rytinėje ir pietrytinėje Lietuvoje įsimetusi ir tarp valstiečių, vakarykščių baudžiauninkų, polonizacija kiekybiškai susilpnino, suskaldė ir šiaip jau nedidelę tautą, susiaurino etninę lietuvių kalbos vartojimo teritoriją, pasunkino tautos konsolidaciją. Dėl šimtmečius trukusios polonizacijos, kaip ir dėl germanizacijos Prūsijoje, lietuvių tauta įžengė į XX amžių kaip valstiečių tauta, neperimdama ne tik bajorijos kultūrinio palikimo, bet neturėdama ir gausesnės nacionalinės darbininkų klasės, miestietijos, gausesnės inteligentijos. Šimtmečiais iki pat XX a. pradžios vykęs iš visų lietuvių tautos socialinių sluoksnių „protų nutekėjimas“ į lenkų kultūrą labai nusilpnino kūrybinį lietuvių potencialą.

Iš dvarų, mokyklų, bažnyčių sklindanti lenkiškoji kultūrinė propaganda irgi dezorientavo lietuvius tautiškai, stabdė jų tautinės sąmonės budimą, sunkino autentišką tautinį apsisprendimą. Daugelyje Lietuvos vietų net ir lietuviškai tarpusavyje kalbantys valstiečiai neturėjo supratimo esą lietuviai ir laikė save lenkais pagal tikėjimą ir valstybinę tradiciją. Istorikas S.Matulaitis rašo apie savo tėvą: „Lietuva jam buvo nežinoma. Savo kraštą jis vadino „Polščium“ arba „Lenkų žemė“, namie kalbėjo lietuviškai, bet meldėsi lenkiškai“. Tarp valstiečių tokių „lietuviškai kalbančių lenkų“ buvo daugiau, negu tarp bajorų „lenkiškai kalbančių lietuvių“. (...) Sulenkėję lietuviai jautėsi esą ne Lietuvos, bet Lenkijos gyventojai, lenkų tautos nariai, lenkiškos kultūros atstovai.(...)

Taigi istorinio kultūrinio unijinės valstybės palikimo pagrindu Lietuvoje susidarė dvi skirtingos, nors genetiškai artimos, bet nerandančios tarpusavio supratimo nacionalinės kultūros savimonės. Didžioji dalis liaudies ir bajorija, nors būdamos tos pačios etninės istorinės kilmės, skirtingai apsisprendė tautiškai, skirtingai suprato savo krašto praeitį ir ateitį. „Kaip tik istorinės sintezės stoka buvo fatališka lenkų-lietuvių ginče“(G.Gizevičius). Lietuviškoji nacionalinė kultūrinė savimonė rėmėsi etnine liaudies kultūra, jos individualybės ir savito istorinio kelio supratimu, lietuviškosios raštijos tradicija ir išreiškė tautos kultūrinio istorinio savarankiškumo siekimą. Lenkiškoji savimonė rėmėsi profesionaliąja bajorijos kultūra, beveik neatsiejama nuo atitinkamos Lenkijos kultūros, istorine unijinės valstybės tradicija, tačiau neturėjo atramos liaudies kultūroje. Augant ir stiprėjant lietuvių tautinei savimonei, didėjo abiejų pusių tarpusavio nepasitikėjimas, uždarumas ir konfliktiškumas. Šį nacionalinį antagonizmą iš pat pradžių stiprino įsisenėjęs klasinis – valstiečių ir dvarininkų antagonizmas. „Į nacionalinio judėjimo sferą buvo perkelta neapykanta lenkams dvarininkams ir Lenkijai“. Savo ruožtu dvarininkai iki baudžiavos panaikinimo ir po jo nepatikliai žiūrėjo į lietuvių liaudies švietimą, lietuvišką raštiją, baimindamiesi, kad tai atitolins liaudį nuo dvaro, „lietuvių tautinė savimonė kėlė lenkams baimę“. Sulenkėjusi bajorija jautėsi esanti istoriškai, kultūriškai ir ekonomiškai vienintelė krašto šeimininkė, nenorėjo pripažinti Lietuvos atgimimo demokratiniu liaudiškos kultūros pagrindu. Lietuvių nacionalinio atgimimo vadovai krašto šeimininku laikė liaudį, išlaikiusią savo etninę kultūrinę individualybę, į sulenkėjusią bajoriją žiūrėjo kaip į atskilusią tautos dalį, smerkė ją kaip pagrindinę nelaimingos istorinės praeities kaltininkę.

B.Kuzmickas. Tautos kultūros savimonė. V., 1989, p.20-51