V.Landsbergis apie sovietų armiją...

Prisimintina, kaip juos /lietuvius, tarnaujančius sovietų kariuomenėje – A.J./ mušdavo, luošindavo ir užmušdavo, grąžindavo tėvams cinko karstuose; todėl ir bėgdavo jie ne vien todėl, kad išgirdo naujienas iš prisikeliančios tėvynės. Bet po Kovo 11-osios rūpinomės, kad jiems nebūtų dar daugiau keršijama – už nepriklausomybę.

Nė savaitei nuo Kovo 11-osios nepraėjus: „Lietuvos Respublikos piliečius, tarnaujančius TSRS ginkluotosiose pajėgose, kviečiame pasilikti tarnybos vietose, kol derybose su TSRS vyriausybe bus išspręstas jūsų sugrįžimas į Lietuvą. Kviečiame savo elgesiu neduoti priežasties konfliktams“ (Aukščiausios Tarybos kreipimasis į savo piliečius, 1990 03 17).

Vis dėlto vaikinai traukėsi iš sovietų kariuomenės, o ši rengėsi prievartiniam pavasariniam rekrūtų ėmimui, ėmėsi kruvino smurto. Taip sovietų kariškiai gavo nusikalstamus savo vadovybės įsakymus laužtis į Naujosios Vilnios ir Žiegždrių ligonines. Lietuva reagavo oficialia vyriausybine nota M.Gorbačiovui ir TSRS vyriausybei: „Lietuvos piliečių, globojamų valstybės ir Raudonojo Kryžiaus, pagrobimas 1990 m. kovo 27 naktį praliejant kraują, aiškiai rodo, kad Lietuva tebelaikoma šalimi, kurios teritorijoje okupantas gali siautėti nebaudžiamas. Tai niekuo nepateisinama agresija ir kartu 1940 metų agresijos tęsinys“ (pasirašė V.Landsbergis ir K.Prunskienė). Tą pačią dieną Aukščiausioji Taryba kreipėsi į valstybes – Helsinkio pasitarimo baigiamojo akto signatares: „Tarybų Sąjungos ginkluotosios pajėgos vykdo agresyvius veiksmus prieš Lietuvos Respubliką. Jėga užimami civiliniai pastatai, nusiaubiamos ligoninės, kruvinu smurtu grobiami Lietuvos valstybės ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus globojami Lietuvos piliečiai, net ligoniai. Žiauriai susidorota su Lietuvos milicijos darbuotoju, kuris vykdė tarnybinę pareigą.“

V.Landsbergis.Paklydusi skriauda./Laisvas laikraštis, 2003, Nr. 7, p.4.