NEDARKYKIME  BOČIŲ  KALBOS

Kas savo kalbos nemyli,

tas nė gyvulio vardo nevertas.

V.Kalvaitis

Tarp lietuvninkų daugsyk tūls randasi smirdas,

Kurs, lietuviškai kalbėdams ir šokinėdams,

Lyg kaip tikras vokietis mums gėdą padaro...

Kr.Donelaitis

Ar  kalbinis nihilizmas nėra kartais mums įgimtas? Iš istorijos vadovėlių mes sužinome, kaip narsiai mūsų kunigaikščiai kariavo, išplėtė LDK ribas net iki Juodmarių... Bet ar jie rūpinosi tautos kultūra, švietimu, tikėjimo gimtąja kalba skleidimu? Dvare raštvedyba, kai toliau matysime, vyko slavų kalba. Kyla net abejonė, ar Jogaila su Vytautu išvis lietuviškai kalbėjo. Jeigu visa dokumentacija buvo vedama rusų (vėliau lenkų) kalba, jeigu teismuose buvo aiškinamasi svetima kalba, jeigu seimuose, kariuo-menėje tarnavo nemažai rusų, baltarusių, bei kitų tautybių karių, tai lietuvių kalbai, tikriausiai, visai nebeliko vietos viešajame gyvenime. Gal lietuvišku žodeliu mūsų valdovai „persimesdavo“ tik užkulisiuose – kad pašaliniai nesuprastų. Bet tokiu atveju tai jau ne valstybinė kalba, ne ištaurinta literatūrinė kalba, ne įmantri diplomatų kalba, ne salonų dabitų kalba. Tai    tik chlopų, mužikų kalba.

Tokia liūdna mūsų kalbinė praeitis. Prisiminkime keletą istorijos faktų. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo antroji žmona buvo Tverės kunigaikščio Aleksandro duktė Julijona. Iš jos Algirdas sulaukė sūnų: Jogailos, Skirgailos, Kaributo, Lengvenio, Karigailos, Vyginto ir Švitrigailos. Pirmieji keturi, išskyrus Jogailą, tapo stačiatikiais, jų vardai: Иоанн, Дмитрий, Симон (rašome rusiškai, nes nėra abejonės, jog stačiatikių tikėjimas, ypač tais laikais, buvo neatsiejamas nuo rusų kalbos).

Trys jaunesnieji Algirdo sūnūs priėmė katalikybę, jų vardai buvo Kazimieras, Aleksandras, Boleslavas. Tačiau ir šiuo atveju neaišku ar jie kalbėjo lietuviškai. Juk kanceliarinė kalba Didžiojoje Lietuvos Kuni-gaikštystėje (DLK) buvo rusų kalba (tiksliau vakarinių rusų dialektas). Pavyzdžiu gali būti kad ir teisynas – Lietuvos Statutas. (Iš viso buvo trys to teisyno laidos: pirmasis   Lietuvos Statutas buvo patvirtintas 1529, antrasis – 1566 m., trečiasis – 1588 m.).

„Kaip 1529 ir 1566, taip ir 1588 statutas buvo parašytas tada Lietuvoje vartota kanceliarine slavų kalba, anuomet vadinta „rusų“ kalba, kai dabartinės didžiarusių kalbos pirmtakė buvo vadinama Maskvos kalba. Kai Lietuvoje vartojamoji kanceliarinė slavų kalba buvo vadinama rusų kalba, tai Maskvoje ji buvo vadinama lietuvių kalba. Štai tą kalbą III Lietuvos Statutas paskelbė oficialia Lietuvos teismų kalba, įrašydamas nuostatą, kad ja būtų rašomi visi teismų sprendimai. Ta padėtis betgi buvo pakeista 1697 Coaequatio iurium dekretu, įvedusiu į teismus lenkų kalbą“ (Lietuvių Enciklopedija. T.16,149-154 p.).

Kai skaitome istoriniuose šaltiniuose, kad Ivanas Rūstusis mokėjo kalbėti lietuviškai, tą „lietuvių“ kalbą, matyt, reikia suprasti kaip gudų kalbą. Čia iškyla ir klausimas: ar vienintelis lietuvių šventasis – šv.Kazimieras mokėjo lietuvių kalbą? Gal mokėjo tik gudų kalba. O juk gudai kaip tik ir teoretizuoja, kad jie yra tikroji „litva“.

Taigi vėliau Lietuvos žemėse įsivyravo lenkų kalba. Ji ypač plito per katalikybę.  „ <...> krikščionybę į Lietuvą nešė ir platino nelietuviai. Dar XX amžiaus pradžioje, - tvirtina prof.Angelė Vyšniauskaitė, - Kauno kunigų seminarijoje dėstyta lenkų kalba, o to meto parapijiečiams Dubingių klebonas buvo tiesiai pareiškęs: nemoki lenkiškai – nėra ko eiti į bažnyčią“. Dėl to ir katalikų tikėjimo esmė veikiausiai lietuvių nebuvo gerai perprasta, - samprotauja ta pati autorė. („Gyvenimas pagal krikščionis“/ Katalikų pasaulis, 2003, Nr. 2, Vasaris, p. 40).

Toliau nuo 1785 m. (Lietuvos ir Lenkijos padalinimo) iki 1918 m. sekė atviras lietuvių tautos rusinimas, nuo 1940 iki 1990 m. rusinimas ir sovieti-nimas. Suprantama, kad nesant tvirtos kalbinės tradicijos, lietuviai turėjo visus šansus nutautėti, išnykti kaip tauta.

Berniukų gimnazija Šiauliuose buvo atidaryta 1851 m....Pradedant joje J.Vileišiui mokytis, - rašo autorius žymųjį apie lietuvių veikėją, - gimnazija turėjo jau daugiau nei 30 metų amžiaus. Nuo Petro Vileišio (1851-1926) mokymosi laikų gimnazijos misija iš esmės nebuvo pasikeitusi, tik tolydžio stiprėjo jos pagrindinė – rusinimo – funkcija. J.Vileišis atsiminimuose rašo: „Kaip visos Lietuvos gimnazijos, taip ir Šiaulių gimnazija rusų laikais buvo ne kuo kitu, kaip biurokratine beširde rusų valdžios įstaiga, kame  visi ne rusai buvo rusinami ir auklėjami, kaipo ištikimi ir paklusnūs caro režimo garbintojai. Neretai mokytojai ypatingai norėjo atsižymėti savo uolumu rusų dvasios platinime, kad gavus valdžios pagyrimą ar paaukštinimą. Labai retas atsitikimas, kuomet mokytojas buvo liberališkesnis, sukalbamesnis su mokiniais, užjaučiąs jų norus į šviesesnę ir gražesnę ateitį(...). Gimnazijoje buvo nejauku, tamsu, jokio šviesos žiburėlio“ (Jonas Aničas. Jonas Vileišis, 1872 – 1942. V., 1995).

Mokiniai įsteigia slaptą bibliotekėlę, su pažangia literatūra, tame tarpe lietuviškomis knygomis. Nuo penktos klasės J.Vileišis ėjo slaptosios bibliotekėlės bibliotekininko pareigas. „Mano pareiga buvo, - rašo jis atsiminimuose, - lankytis knygynan ir paėmus vieną kitą knygą slapčia po apsiaustu nešti ir įduoti gimnazistui, kuris troško apsišviesti arba kurį numatėme vertingu gauti šio uždrausto maisto“. Knygos būdavo laikomos keliose vietose, o 1887-1892 m. – daktaro Grigiškio bute. Buvęs ir knygų katalogas. Ne kartą, nešantis po apsiaustu knygas, tekdavę bėgti, norint išsisukti nuo vieno ar kito mokytojo, kurie buvo pratę net gatvėje iškratyti mokinį.

Aš pats prisimenu tokį faktelį iš sovietinių laikų. Studijų metais – 1955 ar 1956 – pačiame Vilniaus centre, pagrindiniame Gastronome mano studijų bičiulį P. kasininkė rusiškai pabarė: „Ar jums ne gėda lietuviškai kreiptis?“ Negaliu prisiminti, kaip aš pats susikalbėjau toje parduotuvėje. Aišku tik, kad visur vyravo „išvaduotojo ir vyresniojo brolio“ kalba. Tik Vilniaus Universiteto pažangesnių dėstytojų (prof. Meilutė Lukšienė ir kt.) ir studentų lituanistų dėka pradėta valyti mūsų užterštą svetimžodžiais kalbą. Kai kurie dėstytojai už tą „nacionalistinę“ veiklą buvo represuoti, nušalinti nuo pedagoginio darbo.

Kalba, kaip ir religija, yra pagrindinis žmogaus tapatumo sandas. Todėl ignoruoti savo kalbą, būti nevaleiva ją vartojant – daug ką pasako apie žmogų, apie jo tautinį susipratimą. Apie jo kultūros lygį.

Kas yra kultūra? Yra sukurta keli šimtai kultūros definicijų. Esmė ta, kad kultūra apima visą žmogaus veiklą: tikėjimą ir įsitikinimus, kalbos normas, žmonių tarpusavio santykius, gamybos būdą, gyvenimo stilių ir pan. Todėl  nesuprantami kai kurių tautiečių pasakymai, kaip šis: „Mums reikia užsiimti ne vien kultūra“. Lyg kultūra būtų tik liaudies dainos ir šokiai. Folkloras, dainos ir šokiai anaiptol neišsemia kultūros esmės. Vien dainavimu ir trepsenimu mes neišlaikysime lietuvybės išeivijoje.

Taigi, pakalbėkime apie svarbiausią kultūros sandą – kalbą. Reikia pasakyti, kad  nuo pat „Moscovijos“ įsteigimo pradžios mums rūpėjo lietuvių kalbos klausimai. Buvo bandoma vesti „Kalbos kultūros“ kampelį“. Bet, atrodo, kad mūsiškių tas klausimas nesudomino, nes jie kaip kalbėjo su grubiomis klaidomis, taip ir tebekalba: pusiau maskoliškai, pusiau lietuviškai. Įdomus faktas: J.Baltrušaičio namuose nuolat veikia lietuvių kalbos kursai, kuriuose mokosi rusakalbiai asmenys, jie gerokai pramoksta lietuvių kalbą, kai kas iš jų ima net rašyti eiles lietuviškai. Deja, mūsų aktyvistams neateina į galvą pasimokinti gimtosios kalbos. Mūsų lituanistai (Maskvoje dirbantys) irgi kažkodėl pro pirštus leidžia kalbos darkymą savo aplinkoje.

Apie kalbos kultūros reikšmę, būtinumą valyti mūsų kalbėseną ne kartą mėginau kalbėtis su tautiečiais, bandžiau įtikinti, kad kultūringas žmogus negali darkyti savo kalbos. Ne visada sekėsi įrodyti savo poziciją. Vieni pritarė mano išvedžiojimams (bet praktiškai ir toliau šnekėjo makaroniškai, t.y. vartojo svetimžodžius). Gi kiti šoko ginčytis: girdi, nėra ko kabinėtis, pažiūrėk, kaip amerikonai kalba (nors, kiek man teko patirti, Amerikos lietuviai rašo gražia taisyklinga kalba).

Kasdieniniame gyvenime tenka išgirsti tokius žargono perlus:

„mums matomai reikia aplietuvinti (rus. об + lietuvinti) koncerto programą“;

„aš statau klausimą šitaip“ (lyg klausimas galėtų stovėti ar gulėti);

„važiuoju į dačą/dačių“ (sodų namelio ar vasarnamio niekaip nenori pripažinti);

„kur randasi truboprovodas“ (net savo profesiniame darbe žmogus nebepajėgia išreikšti pagrindinių sąvokų);

„ar vedėja yra pas save?“ (lyg vedėja galėtų nueiti pas save, tartis su savimi, išeiti iš savęs ir pan.).

„aparatas nesudirbo“ (suprask: nesuveikė, neįsijungė); gi „sudirbti“ iš tikrųjų reiškia: suvelti, subjauroti, sutepti. (plg.: „Kur taip susidirbai kelnes?“) arba sunaikinti, sugadinti ( plg.: „Arkliai avižas sudirbo“, „Roges sudirbau“).

„Kame reikalas?“ ( „Kelnėse“, - atsakydavo pasityčiodami lituanistai).

Taip ir įprantame girdėti ir kalbėti, apsiprantame su „puslietuviška“ kalba: klausimus „statome“, „į dačą“ važiuojame, klausiame „kame reikalas“, ar vedėja „yra pas save“ (net šizofrenija atsiduoda...) ir pan. ir t.t. Taigi savo kalbiniu nihilizmu mes pratęsiame  liūdną mūsų istoriją: be religijos, be rašto, be lietuvių kalbos.

Tautos kultūros savimonė, - rašo lietuvių filosofas Br.Kuzmickas, - pirmiausia pasireiškia kaip kalbinė savimonė. Tautinis atgimimas daug kur prasideda gaivinant gimtąją kalbą. Taigi, į kalbą liaujamasi žiūrėjus kaip vien į bendravimo priemonę, minčių išraiškos ir perdavimo būdą, indiferentišką istorinei, kultūrinei tautos būklei. „Kalba pradedama laikyti svarbiausiu ir pastoviausiu tautos savitumo požymiu, bylojančiu apie jos istorinį, kultūrinį  tęstinumą, teritorinę vientisybę“(pabraukta – mano. A.J.).

Kadangi kalba yra pagrindinis kultūros komponentas, gimtosios kalbos praradimas, pereinant prie svetimos kalbos, reiškia praradimą kultūrinės informacijos, įgyjamos kalbos pagalba, nutraukimą ryšių su tautos istorine praeitimi, nesuskaitomomis protėvių kartomis, jų patirtimi, tradicijomis ir vertybėmis. Pereinant  prie kitos kalbos yra įsijungiama į kitos tautos kultūrinės informacijos sistemą, įkūnytą jos kalboje. Tai iš pagrindų keičia tautinę kultūrinę savimonę. Todėl nykstant kalbai, nyksta ir pati tauta, nyksta jos dvasinės kultūros palikimas. Gimtoji kalba – tai paskutinė riba, kurią peržengus tauta yra pasmerkta išnykti iš istorijos (B.Kuzmickas. Tautos kultūros savimonė. V., 1989, p.99).

Taigi, užteršta svetimybėmis, iškraipyta, atsilikusi mūsų kalba reiškia lietuvybės atsisakymą, jos naikinimą. Tai glaustai nusakė kalbininkas J.Balčikonis: „Iškraipyta kalba yra mūsų tautos priešas. Reikia nuo jo gintis“. (BalčikonisJ. Rinktiniai raštai. – V., 1978 /Kn./1, p.98).

Lietuvių kalba švietėjams aušrininkams buvo pagrindinis lietuviškumo požymis, būtina tautos išlikimo sąlyga. Kalbininkas K.Būga rašė: „Kaip tai? Esmu lietuvis ir nemoku lietuviškai. Maža ką, kad baigiau gimnaziją rusų kalba, bet juk tai nebus lietuvių kalba, jei aš versiu, „на вокзал“ „ant vakzolo“, jei sakysiu „atsiprovijo pojezdas su opozdanija“, kaip tai jau sakydavo Peterburgo darbininkai lietuviai, su kuriais aš turėjau plačią pažintį. Ar mano lietuvio ambicija gali pakęsti, kad aš lietuviškai gerai nemoku? Ne, taip toliau negalima palikti!“ (Lašas V. Kalbininką K.Būgą atsiminus //Literatūra ir kalba. – V., 1956. T., p. 81-82).

Raštas gimtąja kalba, - užbaigia švietėjų mintį B.Kuzmickas, - mūsų laikais, kaip seniau religija, sutelkia etninę bendriją, sulaiko ją nuo suirimo ir pakrikimo, suartina žmones, neturinčius asmeninių kontaktų, formuoja bendras jų pažiūras ir kultūrinius poreikius.

A.J.