Baltų kalbos, aisčių kalbos

        Indoeuropiečių (toliau – ide.) kalbų šeimos grupė, kurią sudaro dabar vartojamos lietuvių, latvių ir išnykusios prūsų, jotvingių, kuršių žiemgalių bei sėlių kalbos. Pagal tradicinę ide. kalbų klasifikaciją baltų kalbos skiriamos rytinių (sateminių) kalbų grupei. Baltų terminą pirmasis pavartojo vokiečių kalbininkas G.H.F.Nesselmannas knygoje „Senovės prūsų kalba“ (Die Sprache der alten Preussen 1845) siedamas jį su Baltijos jūra (vok. Baltisches Meer, lot. Mare Balticum) pavadinimu. Kai kurie kalbininkai baltų kalbas yra vadinę lietuvių kalbomis, kiti – latvių kalbomis, K.Jaunius ir K.Būga – aisčių kalbomis (pirmasis šį terminą pavartojo vok. Kalbininkas J.K.Zeussas). Baltų kalbas, kaip savarankišką ide. šeimos grupę , išskyrė lyginamosios kalbotyros kūrėjai F.Boppas ir R.K.Raskas.

Skiriamos vakarų (prūsų kalba ir jotvingių kalba) ir rytų (lietuvių kalba, latvių kalba, kuršių kalba, sėlių kalba, žiemgalių kalba) baltų kalbas. Pagal V.Mažiulio hipotezę, kuršių kalba iš pradžių buvusi artimesnė vakarų baltams, vėliau suartėjo su rytų baltų kalbomis. Jotvingių, kuršių, sėlių žiemgalių genčių vartotos kalbos išnyko nepalikusios rašto paminklų, todėl sunku pasakyti, ar tai buvo savarankiškos kalbos, ar tik baltų kalbų tarmės. Kai kurie kalbininkai savarankiška baltų kalba laiko ir dabartinę latvių kalbos latgalių tarmę.

Prie vakarų baltų kalbų skiriami Dniepro baltai. Remiantis daugiausia toponimikos duomenimis, yra nustatyta, kad gentys, kalbėjusios baltų tarmėmis, užėmė daug didesnį plotą negu dabartinė baltų teritorija. K.Būgos

         Aisčių giminės žemė VI a. (K.Būga)

nuomone, vakarų ir rytų baltų kalbos atsiskyrė ne vėliau kaip 4-3 a. pr. Kr., o lietuvių ir latvių kalbos – ne anksčiau kaip 7 amžiuje.

Nuo kitų ide. kalbų baltų kalbos skiriasi savita leksika. Jos turi nemaža žodžių, kurių nėra kitose ide. kalbose:

liet. genys, latv. dzenis, pr.(prūsų) genix;

liet. labas, latv. labs, pr. labs;

liet. pelė, latv. pele, pr. pele;

liet. tėvas, latv. tevs, pr. taws;

liet. žirgas, latv. zirgs (arklys), pr. sirgis (eržilas).

Baltų kalbos geriau negu kitos ide. kalbos išlaikė pirmykščius garsus, ypač balsius (plg. liet. sūnus, pr. souns, sen.bažn.sl. synъ, rusų сын, gotų sunus,, vok. sohn, skr. sūnuh, sen. gr. hyiys, tocharų B soya, tocharų A se). Baltų kalbos ir prieš dantinius priebalsius t d išlaikė m, kuris kitose ide. kalbose išnyko arba virto n (plg.  liet. šimtas, latv. simts, sen.bažn.sl. sъto, rusų сто, gotų hund, vok. hundert, skr. šatam, lot. centum, sen.gr. hekaton, sen airių cet, tocharų kant). Baltų kalbose yra nemaža (i)e kamieno daiktavardžių, kurių kitose ide. kalbose (išskyrus lot. kalbą) beveik nėra. Baltų kalbų veiksmažodžio asmenavimo sistemai būdinga visų skaičių  asmens ta pati forma (plg. liet. esti, pr. est, sen.bažn.sl. jestъ – sątъ, rusų есть – суть, gotų ist – sind, vok. ist – sind, skr. asti – santi stah, lot. est – sunt, sen.gr. esti – eisi, eston, airių is – it, hetitų ešzi – ašanzi).

Iš ide. kalbų baltams artimiausios slavų kalbos. Jos turi nemaža bendrų žodžių (dažnai žymi svarbias sąvokas), kurių nėra kitose ide. kalbose (plg. liet. delnas, latv. delna, sen.bažn.sl. dlanь, rusų ладонь < dolonь;liet. galva, latv. galva, pr. galwo, sen.bažn.sl. glava, rusų голова; liet. pirštas, latv. pirksts, pr. pirsten, sen.bažn.sl. prьstъ, rusų  перст...

Esama kirčiavimo ir morfologinių bendrybių – baltų ir slavų kalbos turi įvardžiuotines būdvardžių formas sudarytas su įvardžiu *io (plg. liet. mažas – mažasis, latv. mazs – mazais, rusų мал – малый). Lietuvių, latvių ir slavų kalbos turi skirtingą nuo kitų ide. kalbų o-kamienių daiktavardžių vns. kilmininko galūnę *-a (plg. liet. vilko, kur o < a, latv. vilka, sen.bažn.sl. vlьka, rusų волка, skr. vrkasya), nemaža bendrų priesagų. Iš sintaksės bendrybių minėtina: su neigimą  reiškiančiais veiksmažodžiais vartojamas kilmininko, o ne galininko linksnis, šioms kalboms būdingas tarinio įnagininkas.

Šis baltų ir slavų artimumas aiškinamas įvairiai. Kai kurie kalbininkai (A.Schleicheris, K.Brugmannas, J.Rozwadovskis, P.Arumaa ir kt.) mano, jog baltų ir slavų kalbos, išsiskyrusios iš ide. prokalbės, kurį laiką sudarė tam tikrą bendrą kalbinį vienetą (buvusi baltų ir slavų prokalbė). Kiti (A.Meillet, E.Fraenkelis, A.Sennas, Z.Zinkevičius) kalbų panašumą aiškina jų kilme iš panašių ide. dialektų, be to, baltų ir slavų gentys gyveno gretimuose geografiniuose rajonuose panašiomis civilizacijos sąlygomis. J.Endzelino nuomone, galima kalbėti apie tam tikrą slavų ir baltų epochą, bet prokalbės termino geriau nevartoti, nes jis perša mintį apie buvusią šių kalbų vienovę. C.S.Stangas atkreipė dėmesį į tai, jog sąvoka kalbinė vienovė suprantama skirtingai: kartais atskiros kalbos skiriasi mažiau negu atitinkamų kalbų tarmės.

Baltų kalbos turi ypatybių, būdingų ir germanų (kartu ir slavų) kalboms. Esama leksikos bendrybių (plg. liet. draugas, latv. draugs, pr. draugiwaldūnen „bendrininką“, sen.bažn.sl. drugъ, rusų друг, sen.islandų draugr „vyras“, sen.vok. aukštaičių truhtin „karo vadas“; liet. tūkstantis, latv. tūkstotis, pr. tūsimtons (dgs.gal.), sen.bažn.sl. tysęšti, rusų тысяча, gotų husundi, vok. Tausend).

Būdinga dgs. naudininko galūnė su formantu –m- (plg. liet. vilkams <vilkamus, senbažn.sl. vlьkomъ, gotų wulfam, skr. Vrkebhyah). Lietuvių ir germanų kalbose savitai sudaryti skaitvardžiai nuo 11 iki 19 (plg. vienuolika, gotų ainlif, vok. Elf, anglų eleven). Visose trijų kalbų grupėse labai produktyvi priesaga –iska-. Dėl šių bendrybių kai kurie kalbininkai mano, kad ide. prokalbėje buvo šiaurės kalbų grupė, kurią sudarė baltų, slavų ir germanų gal ir tocharų kalbos.

Istoriniais laikais baltų tautos iš visų indoeuropiečių daugiausia bendravo su slavais ir germanais. Baltų kalbų leksikoje randama slavizmų, germanizmų. Nuo priešistorinių laikų baltai bendravo su finougrų gentimis. Jų kalboje esama gana daug baltiškos kilmės skolinių, o kai kurie skoliniai per

finougrų kalbas pateko net į rusų kalbos tarmes. Esama ir kai kurių gramatinės struktūros panašumų, kurie gali būti aiškinami kalbų kontaktais.

Visuotinė lietuvių enciklopedija. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos inst.,             2002 - . T. 2: Arktis-Beketas. – 2002. – 799 p. /p. 516-520/