1941 m. įvyko pirmasis masinis Lietuvos gyventojų trėmimas į Sibirą

Ir atėjo 1941-ųjų birželio 14-oji, 1945-ųjų rugpjūčio 15-oji, 1948-ųjų gegužės 22-oji, 1949-ųjų kovo 25-oji ir daug kitų siaubo dienų. „Veža! Veža žmones! Vėl veža! Už ką veža?? Kur veža??“

Eksperimentas buvo anksčiau pradėtas Rusijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Kainavo milijonus gyvybių, numarintų badu, sušaldytų ir sušaudytų, dešimtis tūkstančių suprofanuotų cerkvių ir visą sulaužytą visuomenės sanklodą.

Naujasis taikių lygumų šeimininkas atėjo su kiauru maišu ir su storu naujos ideologijos bagažu. „Nėra jokio Dievo! Nėra jokios moralės! Dora tai, kas naudinga mūsų klasei, kaip nusprendžia mūsų Partija – klasės protas ir sąžinė! Mes kuriame naują žmogų!“

Atvažiavusieji į Lietuvą išvežimo vykdytojai daugelis jau buvo turėję repeticiją Rytuose. Jų vietiniai talkininkai darbavosi be repeticijos. Be repeticijos gavo sėsti į sunkvežimius, paskui į gyvulinius vagonus tūkstančiai brolių ir sesių, tėvų ir motinų 1941-aisiais. Kai kas iš vėlesniais metais tremtųjų jau buvo iš dalies  „repetavę“ išvežimo įžangą – bėgę, slėpęsi, o slapčia grįžusieji, sugauti ir atgal į tremtį gabenami, jau ne kaip tremtiniai, o kaip kaliniai, nusikaltėliai.

Birželio 14-oji. Ilgai slėptoji, nutylimoji. Plačiame pasaulyje paminimoji kaip tiesioginė metais ankstesnės birželio 15-osios pasekmė.

Po repeticijos ir be repeticijos.../Katalikų pasaulis, 1989 birželio 11, 1 p.