Tatjana Stomachina

“O nejaugi, nejaugi, nejaugi?! –

Ar tai man gali būt tiek svarbu?..”

Kažkas augo, ir augo, ir augo –

Ir ižplūdo tave be ribų. – –

Tarsi vėjas širdin – nors nelaukei! –

Beldžias vėl nujautimais keistais...

Pats tu nesąmoningai pritraukei

Tas bangas – sielos burtais slaptais.

“O nejaugi, nejaugi, nejaugi?.. –

O kodėl man dabar taip šviesu?!”

Ir suvokt negali, mielas drauge,

Kas yra su tavim iš tiesų.

Džiaugsmas siaučia – it viesulai staugia:

Kas tau jūros dabar ir kalnai?!

Kažkas netelpa širdy – “Nejaugi?!” –

Tu jauti, kaip išauga sparnai. – – –

 2002 m. birželio 18 d.

S.N.

O seserie miela! –

Audrų lelija!

Galbūt, tavo siela

Dabar – manyje?

Mums vėjai alsavo

Ta pačia ugnim,

Ir viesulai tavo

Dabar – su manim!

Ir erdvės mums plečias,

Ir šoka žaibai:

Mums gaudžia tie patys

Sparnuoti varpai!

Lyg dainos skaidriosios,

Mes gimstam vilny:

Bedugnės tavosios –

Jau verda many...

Beprotiškos meilės –

Mes paukščiai laisvi!

Aistrų mūsų smailės –

Kaip diegai gyvi!

Pro stingstančią mirtį,

Pro baimės pilis,

Man siaučia juk širdy –

Tas pats troškulys!

Vėl žvaigždės ir lietūs

Mums spindulius ties:

Mes – giesmės saulėtos

Bekraštės vilties!

Išauga mums vėtros –

Toj pačioj ugny!

... Ir tavo žuvėdros –

Suklinka many. – – –

1997m. rugsėjo 25d.

(Elektrėnai)

Я Божьим древом расцвету...

 (Перевод с литовского)

И днём весенним как-то раз

Ты вновь прискачешь смело -

И не найдёшь меня сейчас,

И взглянешь - в чём же дело?

Коня сдержавши налету,

Не сдержишь удивленья:

Я Божьим древом расцвету

Среди земли весенней...

Паневежис, 1936.III.3