LIETUVOS
VALSTYBĖS -
MINDAUGO KARŪNAVIMO DIENA
1219
metais viena kunigaikštienė ir dvidešimt kunigaikščių
sudarė sutartį su Haličo-Voluinės valdovais Romanovičiais ir sutaikė
Lietuvą su pietvakarių kaimynais rusais. Tai yra ankstyviausias
susitarimas dalyvaujant Lietuvos valdovams, nors žinia apie jį teišlikusi
Rusios metraštyje, - rašo anglų mokslininkas S.C.Rowell. Penki
Aukštaitijos giminių vadai, pasirašę sutartį, kitų
Lietuvos kunigaikščių buvo pripažinti vyresniais. Giminės,
kurioms priklausė šitie kunigaikščiai - Živinbudas,
broliai Daujotas ir Vilikaila ir Ringaudo sūnūs, atstovavo didžiojo
kunigaikščio valdžiai. Kitų tryliktojo šimtmečio
giminių kunigaikščiai, tokie kaip Alšėniškiai ir
Radvilos, tapo įtakingais valdovo patarėjais ir veikė kaip
valdančiosios giminės vietininkai (…), bet dažniausiai
jie nepuoselėjo pretenzijų tapti didžiaisiais
kunigaikščiais. Tie kilmingieji, kurie mėgindavo siekti
didžiojo kunigaikščio valdžios, paprastai būdavo baudžiami
mirtimi už išpuikimą.
Apie
1238 metus kunigaikštis Mindaugas įgijo, nors ne be pasipriešinimo,
didžiausią valdžią Lietuvoje. Įprastiniais būdais
- vedybomis, nužudymais ir užkariavimais - jis sustiprino panašiai
pasiektą ankstyvesnę savo tėvo "Ringaudo" (rašo
kabutėse, nes tai tik sąlyginis Mindaugo tėvo vardas) ir brolio
Dausprungo įtaką kitiems kunigaikščiams. 1251 metais, tikėdamasis
Vokiečių ordino paramos karo žygiams į Žemaitiją
ir norėdamas atsikviesti Vakarų pirklių į savo žemes,
Mindaugas sutiko krikštytis ir buvo pakrikštytas kataliku didžiojo
magistro Andriaus Štirlando atsiųstų dvasininkų. Po dvejų
metų popiežiaus pasiuntinys vyskupas Henrikas karūnavo jį
karaliumi. Kunigaikščiai, kurių karalius nenugalėjo mūšyje
ir su kuriais nesusigiminiavo vedybiniais ryšiais, buvo pasiųsti
į Rusią užsikariauti paveldimų valdų vietoj savųjų,
kurias Mindaugas atėmė Lietuvoje. Potencialių maištininkų
išsiuntimo už šalies ribų politika buvo įprasta
daugelyje karinių visuomenių.
… Keli Nalšios, lietuviškosios Rusios ir Žemaitijos kunigaikščiai susivienijo prieš jį ir jo patarėjus krikščionis. Nors Mindaugas vėliau atsimetė nuo krikščionybės ir išvarė krikščionis iš Lietuvos, 1263 metais jį nužudė Nalšios kunigaikštis Dau-mantas veikdamas garbėtroškos Mindaugo giminaičio Treniotos vardu. Po to per septynerius pilietinės nesantaikos metus nužudyto Mindaugo soste vienas po kito pasėdėjo Treniota, Vaišelga ir Švarnas. Iš šito chaoso, sužlugdžiusio "Ringaudo" dinastiją, iškilo Traidenis : Kentauro dinastijos atžala. Ši dinastija davė Lietuvai jos antrąjį didįjį kunigaikštį Živinbudą.
* * *
Krikščionybės
vaidmuo, formuojantis viduramžių Europos institucinei kultūrai,
buvo lemiamas. Vidurio Europos šalys įsijungė į šį
procesą tuo metu, kai Europos kultūros lygį buvo galima apibūdinti
kaip vienuolynų kultūrą. XIV amžiuje, kurio pabaigoje krikštijosi
Lietuva, Europos kultūros lygis apibūdintinas kaip universitetų
kultūra. Atotrūkio tarp Lietuvos ir kultūringiausių Europos
šalių būta
didelio. Jau Vidurio Europos rytinės dalies šalys buvo sukūrusios
universalios lotyniškosios kultūros tautinius modelius: visuomenė
vadovavosi krikščionybės ideologija, turto ir teismo reikalai
buvo tvarkomi rašytine teise bei aktais, mokyklų tinklas diegė
lotynų kalbą ir išmokydavo septynių laisvųjų menų,
atsirado religinė ( o Čekijoje ir pasaulietinė) literatūrinė
kūryba savo kalbomis, istoriografija pasiekė tautinių kronikų
lygį, cechų organizacija institucinį meną iškėlė
iki visuotinai apibendrinto gotikos stiliaus, išryškėjo tautinės
šio stiliaus atmainos.
Viso to pagoniškoje Lietuvoje dar nebuvo. Ji dar neturėjo rakto visam tam pasiekti -- rašto. Geografiniu atžvilgiu būdama Europos žemyne, geopolitiškai Lietuva buvo už jos ribų. Kelias į tai buvo tik vienas: katalikybės priėmimas.
Edvardas Gudavičius. Lietuvos
istorija nuo seniausių laikų iki 1569 metų.
