Evelina Mališauskaitė

Rusų – lietuvių mokyklos ¹ 1247

8 klasės mokinė

Aš esu laukinė ramunėlė

( svyruoju Lietuvos laukuose, matau, girdžiu…)

Šįryt mano miegą sutrikdė šiurkštus medžių alsavimas, pavasarinio vėjo dūsavimas, jo bėgimas žole. Pakėlusi akis į dangų, pamačiau, kaip juoda antklode apsisiaubęs dangus bunda iš gilaus žiemos miego, kažkur toli toli matosi baltos properšos, teikiančios viltį, kad vėjas nutrauks juodą antklodę, pabudins iš miego debesis ir aš vėl išvysiu saulės šypseną, vėl galėsiu džiaugtis pirmaisiais pavasa-riniais bučiniais, kuriuos, kaip ir vakar, ji dalins visiems, visiems kas pabudo, ir tiems, kas dar tik bunda iš gilaus žiemos miego, kas dar nespėjo nusimesti baltų pūkinių apklotų…

Jai be galo sunku – juk mūsų tiek daug, o ji - viena. Aš ją puikiai suprantu    ir užjaučiu, juk ji visiems turi šypsotis, nežiūrint į tai, geri ar blogi esame…

Aš - išimtis, ir kaipgi gali būti kitaip, jau net nepamenu, kelintą dešimtį metų svyruoju čia, šiame Lietuvos lauke. Mes jau senos pažįstamos, galima sakyti, draugės, o su draugais visada norisi susitikti kuo skubiau, visad norisi jiems išsakyti kuo daugiau, visad norisi pabendrauti, išgirsti jų nuomonę ir pasakyti savo, apie tai, ką matei, ką girdėjai, ką jautei…

Su saule jau susitikau. Ji šiek tiek palengvino mano galvelės skaudulį, apramindama tuo, kad iš tikrųjų ne viskas taip, ne visi blogi, ir aš su ja sutikau, juk ji mato viską, o aš stebiu tik savo pievą…

Labai laukiu kol pabus mano draugės, kai paskutinį kartą matėmės, rūstus šiaurinis vėjas taip negailestingai taršė mūsų baltus plaukus, kad gėda buvo net galvą pakelti, juk visiems ne paslaptis, kokia moteriška prigimtis – visada norisi būti gražia, o kurgi pasirodysi susitaršiusiais, nuo vėjo suveltais plaukais?

Taip ir išsiskyrėme, neišsipasakojusios patirtų malonumų, skaudulių, išgyve-

nimų. Užsimetėme ant savęs baltus pūkinius apklotus ir paskendome kiekviena savo sapne…

O šiandien… Šiandien jau visai kas kita…

Vėjas ir vėl šukuoja mums baltąsias kasas, pavasarinis lietus prausia liekną liemenį, o saulės spinduliai budina iš miego. Taip ir norisi išklelti galvą aukštyn ir vėl džiaugtis gyvenimu!

O kurgi mano draugės? Vaje, kaipgi aš su jomis pabendrausiu, juk įmatau tolumoje baltuojančia galvelę…

Kaip jau minėjau, šioje pievoje gyvenu ne pirmą dešimtį metų.

Visais laikais ši pieva buvo mėgiama jaunimo. Puikiai pamenu, kaip prieš keliasdešimt metų šioje pievoje buvo rengiamos gegužinės.

Širdį iki sopulių suspausdavo stebint, kaip jaunimas jų laukė, kaip ruošdavosi, kaip pavargę po sunkių kasdieninių darbų susirinkdavo!

Pamenu, susirinkdavo jaunimas iš artimiausių Lietuvos kaimų ir trypdavo, trypdavo ligi pirmųjų gaidžių. O man būdavo be galo malonu stebėti jų laimingus veidus, džiaugtis jų pirmąja meile ir be galo liūdna pergyvent nusivylimus ja.

Dažnai būdavo taip, kad po tokių pasilinksminimų mūsų gretos išretėdavo.

Kitą dieną į pievą susirinkusios panelės raškydavo mano draugių galveles ir skindamos po vieną plaukelį bandydavo išsiaiškinti “myli” ar “nemyli” jų išrinktasis. O kiek savo draugių praradau dėl to, kad į paneles įsimylėje berneliai, norėdami jas pradžiugint, dovanodavo joms iš mano draugių padarytas puokštes.

Dėl to aš nepykstu, juk gėris ir grožis artimi, nors dabar aš jau taip nemanau.

Daug visko esu mačiusi: ir nusivylimų, ir ašarų, ir didžiausia viltimi švytinčių veidų…

Mano senelių laikais gyvenimas buvo paprastesnis, paprastesni buvo žmonės, žemiškesni buvo jų ketinimai, nuoširdesni buvo jų veidai, geresni buvo jų siekiai.

Dabar šioje pievoje taip pat lankosi daug jaunimo. Jie nebetrypia iki pirmųjų gaidžių, nebesako vienas kitam švelnių žodžių, retai kuri iš panelių nuskina vieną ar kitą mano draugių galvelę, nebent kokia naivuolė. Berneliai savo išrinktųjų irgi nelepina gėlių puokštėmis. 

Šiuo metu mano draugių galvelės po tokių pasilinksminimų prislėgtos ir palaužtos sunkiais alaus buteliais, miglotomis narkomanų kalbomis, o pieva, kurią iki šiol aš vis dar stebiu, nes augu truputėlį atokiau, nuklota nuorūkomis.

Laikai pasikeitė, pasikeitė ir žmonės, pasikeitė jų bendravimas, pasikeitė ir jų bendravimas su gamta.

Ačiū Dievui, kad pabendravau su saule. Ji mane įtikino, kad visais laikais yra gerų žmonių ir negalima jų smerkti už tai, kad pakito laikmetis, kad pasikeitė žmonių mąstymas, kad jausmams laiko kaip ir neliko.

Aš nesmerkiu nei vienos, nei kitos kartos. Galiu pasakyti tik tai, ką mąstau šiuo metu pati.

Nesutinku su tais pagyvenusiais žmonėmis, kurie šiltais vasaros vakarais aplanko mūsų pievą, kalbasi apie tai, koks blogas šiuo metu jaunimas, koks neišauklėtas, koks vulgarus, nieko gero nežadantis…

Aš taip nepasakyčiau. Į šią pievą ateina labai daug protingai mąstančių žmonių. Aš, klausydamasi jų pokalbių, išgirstu daug ko negirdėto, daug protingų, keistų, o galbūt mano galvelei nesuvokiamų minčių. Iš jų pokalbių galiu padaryti išvadą – jie gyvena didelių naujovių, permainų amžiuje, reikalaujančiame daug žinių. Visa jų energija nukreipta neatrasto, nepažinto, nesuprasto link…

Aš suprantu, kad žmogus ne beribis, ir jei didelę dalį savo energijos išnaudoja tam, kad šioje pievoje augtų ne tik ramunėlės, o atsirastų ir kitų, šiai dienai neatrastų augalų, aš juos palaikau, nors širdies gilumoje jaučiu skaudulį dėl to, kad jie neprarastų jausmų. Aš labai bijau, kad jie nepavirstų robotais, negebančiais užuosti naujų augalų, kuriuos jie išrado.

Mane jaudina ir tai, kad į šią pievą susirenka daug tuščių, vienas kitam negebančių nieko pasakyti veidų. Dėl jų aš labiausiai sielvartauju. Labai liūdna, kai kasdieną matau jų daugiau ir daugiau.

Nemalonu žiūrėti į jų apkvaitusius, nesugebančius nieko suprasti veidus. Jie skandina save narkotikų, alkoholio pasaulyje. Jiems nerūpi, ar ši pieva išliks, ar joje augsiu aš, mano draugės,  o galbūt ir dar kažkokie, iki šiai dienai nežinomi augalai. Man darosi baisu, kad vienas iš jų ateis ir mane palauš, nors augu nuošalyje – ką gi aš po to papasakosiu, nors tiek daug dešimtmečių teko išsvyruoti Lietuvos laukuose…

Bijau, bijau neatsakingumo, bijau apkvaitusių smegenų tuštybės, bijau savo mirties…

Viliuosi, kad pavasarinis vėjas privers atsimerkti, kad šiurkštus medžių alsavimas įspės apie tai, kaip neturėtų elgtis jaunimas, kad saulės spinduliai ištirpdys blogį ir pievoje vėl vyks gegužinės, o dangus nebebus juodas.

Aš noriu ir toliau matyti, jausti, gyventi… Pažvelkite į dangų! Jame pasirodžiusios properšos suteiks jėgų gyventi, džiaugtis, mylėti, ir siekti to, kas dar nepasiekta!

O aš ir toliau būsiu šalia, kol pikta ranka manęs nepalauš…