Atgal ( 2 / 2002 )

 

Bažnyčios vieta mūsų visuomenėje

 

Iš pokalbio su Lietuvos kardinolu Vilniaus arkivyskupu Audriu Juozu Bačkiu. - Lietuvos Aidas, 2002 02 28; Rzeczpospolita.

 

- Sovietiniais laikais Lietuvos bažnyčia įrašė į istoriją gražius puslapius. Garsios yra "Katalikų bažnyčios kronikos", užfiksavusios lietuvių kovą už laisvę bei religiją. Koks yra Bažnyčios vaidmuo bei reikšmė dabar - jau laisvoje Lietuvoje?

 

- Bažnyčia iš tiesų tam tikru atžvilgiu buvo dididentų prieglobstis. Buvo keli kunigai, kurie kovojo už žmogaus, tautos ir Bažnyčios teises. Tačiau dauguma visuomenės susitaikė su keliasdešimt metų trukusia padėtimi ir prarado ryšį su religija. Užaugo kelios kartos, kurios šiek tiek žinojo bažnytines tradicijas, bet nedalyvavo Bažnyčios gyvenime, tad daugelis žmonių niekada negirdėjo Dievo žodžio.

Tai pagrindinė visuomenės formavimo krikščioniška dvasia problema. Vis dėlto nedideliais žingsneliais einame į priekį. Viešosios nuomonės apklausos rodo, jog Bažnyčia yra gerbiama. Deja, negalima tvirtinti, kad mūsų visuomenėje vyrauja krikščioniška sąmonė.

 

- Stebint Lietuvos visuomenės gyvenimą susidaro įspūdis, jog Bažnyčia vengia išreikšti savo nuomonę moralės požiūriu labai svarbiais klausimais, pavyzdžiui, apie abortus. Ar taip yra dėl Bažnyčios silpnumo?

 

- Aborto klausimas mūsų šalyje nebuvo viešai diskutuojamas. Šioje srityje vis dar galioja sovietinės nuostatos. Bažnyčia nėra pakankamai stipri, kad galėtų daryti įtaką visuomenės nuomonei. Žiniasklaida Bažnyčiai beveik neprieinama. Spauda apskritai mus ignoruoja. Jeigu reikalaujame ko nors, pavyzdžiui, šeimos labui, susilaukiame maždaug tokių komentarų: ak, ir vėl kažkokie senamadiški dalykai.

Iš tiesų neturime moralinio autoriteto mūsų visuomenėje. Lietuvoje ir valdžios elitas, deputatai nėra išauklėti krikščioniško tikėjimo dvasia. Kai Bažnyčia kreipiasi į juos su kokiais nors postulatais, jie traktuoja juos paprasčiausiai kaip vieną iš daugelio jiems pateikiamų nuomonių. Faktiškai Lietuvos Bažnyčiai nėra vietos mūsų visuomenės gyvenime. Pateiksiu konkretų pavyzdį: jeigu Lietuvoje 60 proc. santuokų baigiasi skyrybomis, kaip galėtų būti vertinami  mūsų pamokymai apie santuokos nenutraukiamumą? Taigi Bažnyčios laukia didelis darbas.

Kuomet atvažiavau čia prieš 10 metų, galvojau, jog Bažnyčios autoritetui atgauti reikės gal kokių 10 metų. Paskui supratau, kad turi išaugti nauja karta. Su viltimi žvelgiu į dvidešimtmečius ar šiek tiek vyresnius žmones, kurie kuria šeimas trokšdami gyventi vadovaujantis tikėjimu bei krikščioniška sąžine. Būtent iš jų susiformuos katalikiška inteligentija, prisiimsianti atsakomybę už  Lietuvos politinį  ir visuomeninį gyvenimą.

 

- Kunige kardinole, jūs neseniai pirmą kartą su oficialiu vizitu lankėtės Lenkijoje. Kaip klostosi kontaktai tarp Lenkijos Episkopato ir Lietuvos Vyskupų Konferencijos?

 

- Esame tame pačiame kelyje į ES, turime tuos pačius tikslus bei nuogąstavimus. Vyskupai jau penkeri metai reguliariai susitinka, dalijasi patirtimi.  Problemos dažnausiai susijusios su Vilniumi, kur gyvena daug Lietuvos lenkų. Lietuva jiems - namai. Jie čia gyvena nuo amžių. Privalom stengtis gyventi drauge. Džiaugiuos matydamas, kokia didžiulė pažanga įvyko per pastaruosius 10 metų. Tapome vieni kitiems artimesni. Iš lietuvių pusės jau nebėra nepasitikėjimo, baimės, kad daug didesnė kaimynė užvaldys mus. Savo ruožtu vietinai lenkai nori būti tikri Lietuvos piliečiai. Jie suprato, jog reokia pristaikyti prie realybės ir nėra ko svajoti apie autonomiją arba užsidaryti gete.

 

- Lietuvoje nemažą įtaką atgauna pagonybė. Pagoniški elementai pasireiškia net oficialiose iškilmėse, pavyzdžiui, per kunigaikščio Gedimino paminklo atidengimą. Beje, jis įvyko prie pat Katedros.

 

- Tai tiesa. Deputatai net svarstė, ar pripažinti pagonybę tradicine Lietuvos religija. Aš pagonybę priskiriu folkloro sričiai. Niekada nėra buvę pagoniškos religijos. Vyksta etnografiniai tam tikrų tradicijų bei kultūros reiškinių tyrimai, ieškojimai. Tačiau nėra jokių istorinių dokumentų, patvirtinančių, jog pagonybė - religija.

Tie tyrimai, ieškojimai kyla dėl tautinių sentimentų, dėl troškimo turėti teisę pasakyti, kad Lietuvoje kažkas buvo dar prieš jos krikštą bei atėjimą į Europą. Lietuviai visuomet jautė didžiulę pagarbą gamtai. Požiūris, jog tai buvo religija - perdėtas. Tie visi dabartiniai mėginimai nėra atgaivinimas kažko, kas jau buvo, tai kūrimas kažko naujo. Visos apeigos - tai etnografinis reiškinys. Tačiau pagonybė turi ir politinį užnugarį. Jaučiama tam tikra tendencija ją įtvrtinti. Tuo siekiama sumažinti Bažnyčios vaidmenį.

 

"Lietuvos aidui" iš Varšuvos rašo Edita Degutienė. Jo Eminencija kardinolas A.J.Bačkis apie lietuvių ir Lietuvos lenkų santykius bei Bažnyčios vietą mūsų visuomenėje//Lietuvos aidas, 2002 02 28, Nr. 48, p.5.