Brolis Astijus

Žiūrėti televiziją Lietuvoje yra visai kas kita, negu čia Maskvoje.Kokią laidą ar kanalą neįjungsi - kalbama apie artimus tau dalykus. O dažnai ir pažįstamą veidą išvysi.Prisimenu paskutines šventes:štai, garsusis tėvas Stanislovas iš ekrano tave laimina ir sudėjęs rytietiškai rankas atsisveikina. Arba vėl - broliai pranciškonai - Gediminas, Astijus (trečiojo vardo neįsiminiau)veda įdomų pokalbį apie žmonių tikėjimą.Apie brolio Astijaus klaidžiojimą gatvėmis ir bendravimą su žmonėmis Kūčių vakarą buvo paruošta nuostabi laida. Apie tą nuostabų žmogų norisi papasakoti, pasinaudojant jau spausdinta medžiaga.

Daugelį metų buvęs populiarus gimtojoje Žemaitijoje, brolis pranciškonas Astijus Kungys netikėtai išgarsėjo visoje Lietuvopje. Televizijos ekranuose sušmėžavęs rudas jo abitas neliko žiūrovų nepastebėtas. Pačiam A.Kungiui, arba tiesiog broliui Astijui, kaip jis prisistato televizijos laidoje, šis populiarumas kelia nerimą. "Man tie reitingai - laikinas dalykas. Mane gąsdina tos afošos, tie fotografavimai, straipsniai. Nebelieka kažkokios paslapties. Norėčiau baigti filmuotis, nors antra vertus - jau trūktų susitikimų su žmonėmis. Mane jie atgaivina", - prisipažino laidos "Atverk duris" vedėjas.

Belstis į svetimas duris nebaisu

Bendrauti su žmonėmis broliui Astijui tikrai nėra sudėtinga - tai matyti televizijos ekrane, tai pajunti per pirmąsias pašnekesio minutes. Stebina jo paprastumas, atrodo, tikrai nuoširdus domėjimasis kitu. Be to, jis turi retą sugebėjimą kaipmat prisitaikyti prie pašnekovo, leisti jam pasijusti svarbiam, pačiam tarsi susimenkinant, pasitraukiant į šalį. Tai skatina žmones atsiverti, iškloti savo rūpesčius. Jei filmuojama laida - pašnekovai net pamiršta, kad visą pokalbį fiksuoja televizijos kamera.

Žinoma, kartais šeimininkai su netikėtais svečiais kalba labai oficialiai arba paprasčiausiai jų neįsileidžia. Broliui pranciškonui toks brovimasis į svetimus namus nėra naujiena: toks jau pranciškonų pašaukimas - vaikščioti pas žmones, tiesa, be televizijos kameros. Vienuoliai turi tradiciją eiti Žemaičių Kalvarijos žygius. Atėjus į kaimelį ar miestą tekdavo belsti į nepažįstamas duris, ieškoti nakvynės.

Prisitaikoma prie didžiausių sunkumų

Žmonės dažnai linkę guostis kunigui ne tik dėl dvasinių rūpesčių, bet apskritai vargingu gyvenimu, maža pensija. "Kartais net sunku suprasti, iš ko žmonės gyvena, bet pasibėdoję jie vėl paprastai dėsto: "Ko turim, to pavalgome". Teko kalbėti su viena moterimi iš Šiaulių. Ji šiukšlyną vadina Amerika: jie iš ten visko "gauna". Žmogus yra labai stiprus, moka adaptuotis prie įvairių situacijų, - žavėjosi žmonių tvirtybe pašnekovas. - Nors, aišku, visi nori geriau gyventi, tas noras tiesiog užprogramuotas".

Žmonės ateina ne tik socialinės pagalbos. Lietuvoje dar nėra įprasta kreiptis pagalbos į psichologus, tad kunigams yra ką veikti. "Kartais reikia žmogų tarsi pastatyti ant kojų, pasakyti, kad jis pats - disdelis turtas. Kunigai reikalingi, kad žmogus galėtų atsiverti,sulaukti paguodos žodžio. Ne tiek padeda mano žodžiai, kiek Dievo malonė", - kukliai traukėsi į nuošalę pašnekovas.

Pasak brolio Astijaus, kartais jam tenka nuleisti rankas ir pasitikėti tik Dievu. Jis prisimena, kaip pagalbos kreipėsi mergina, pasirenusi nusižudyti: laukdamasi kūdikio, palikta draugo ji nematė kitos išeities. "Jėzau tu mano! Galvoju - na, ką aš jai pasakysiu. Einu ir meldžiuosi - Dieve, tu vienas gali padėti. Kaip šiandien prisimenu tą merginą. Pasišnekėjom, ji išsiverkė ant mano peties. Sakau: neskubėk į tą amžinybę, suspėsi. Dar palauk", - prisiminė vieną sunkiausių pokalbių pašnekovas.

Kai žmogui sunku, svarbiausia - pabūti su juo, išklausyti ir padėti vėl patikėti pačiam sau.

Iš Kretingos į Vilnių

Kunigo gyvenimas šiek tiek primena kariškio - ir vienas, ir kitas vyresnybės sprendimu kilnojamas iš vietos į vietą. Palikęs gimtąją Žemaitiją, A.Kungys dabar kunigauja Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje. Prie kraustymosi jis įpratęs, prie nuolatinių remontų niekaip negali priprasti. "Jau truputėlį pavargau nuo tų statybų: vėl rūpinkis medžiagomis, ieškok fondų. Tie dalykai tikrai slegia. Mano tėvas buvo statybos inžinierius. Aš įstojau į seminariją, esu kunigas, kodėl turiu statybomis užsiimti? Susitinku kokį verslininką, bendrauju, jis gal nori išgirsti kažką dvasinga, o aš klausiu: gal žinai, kur plytų gauti "papigiai"? Tokie kontrastai labai slegia", - neslėpė kunigas.

Visa paguoda - žmonės, susirenkantys į Mišias. Jie, taip pat nešildomoje bažnyčioje apmuturiuoti vaikai ir suteikia jėgų rūpntis statybomis, kad niekam nereiktų šalti atėjus į pamaldas.

Vida Samuolytė. Nesigailintis dėl savo pasirinkimo//Veidas, 2001 gruodžio 20-26, Nr.51, p.36-37.