Atgal

Antanas Jonkus

Maskvoje jau valgo lietuvišką duoną

Neseniai, gal prieš metus Maskvos lietuviai apsidžiaugė sužinoję, jog galima  įsigyti vietinės gamybos šakočių. Juos gamina lietuvaitės entuziastės, gyvenančio Pamaskvės mieste Solnečnogorske. Tautiečiai, ypač gyvenantys ar dirbantys  didmiesčio centre, paprastai šventėms užsisako paprastus ar glaistytus šakočius, kuriuos kepėjos ir pristato, atveždamos skanėstus, taip sakant, į namus. Yra šakočių ir kai kuriose Maskvos miesto parduotuvėse, bet ten jie keliskart brangesni. Todėl diasporos lietuviai mėgsta pirkti skanėstus iš gamintojų rankų.

Gi paskutiniu metu sužinojome, kad Maskvoje galima įsigyti lietuviškos duonos! Ta naujiena mane tiesiog maloniai nustebino. Puikiai žinoma mums situacija, kai grįžtantis iš Lietuvos atveža duonos ir ją kaip didžiausią skanėstą dalija artimiesiems. Iš LR ambasados darbuotojų tekdavo girdėti, kad jie be lietuviškos duonos negali gyventi. Vietinė maskvietiška duona daugeliu atveju yra beskonė, neturi jokio duonos kvapo. Todėl suprantamas daugelio žmonių džiaugsmas, sužinojus apie lietuvišką duoną Maskvoje.

Sužinojęs tą naujieną aš iškart nuskubėjau į nurodytą parduotuvę miesto pakraštyje, atsivežiau visą krepšį kelių rūšių tos duonos ir kitą dieną pasididžiuodamas jau vaišinau lietuvių bendrijos patalpoje savo tautiečius.

Antrą kartą vykdamas apsipirkti ton parduotuvėn nutariau surasti  tos duonos kepėją ir pasikalbėti. Stelaže pasirinkę keleto rūšių įpakuotos lietuviškos duonos ir pasikrovę ją į vežimėlį, su žmona paprašėme iškviesti tos duonos kepėją. Iš gamybinės patalpos išėjo baltu kostiumu vilkinti graži moteris. Susipažinome. Tai Valentina Steponavičienė, technologė gamybai. Bendradarbiai ją vadina tiesiog Valia. Kartu su ja dirba iš Vilniaus atvykęs Valerijus Raškovskis. Jiedu anksčiau lietuvišką duoną gamino ir realizavo vokiškose Vilniaus parduotuvėse. Todėl turi patirtį. Maskvoje dirbti sunkiau. Teko supermarketui nupirkti itališką brangią kepimo krosnį. Sunkiai kepėjai apsirūpina žaliavomis. Reikia, pavyzdžiui, bandeliai geros kokybės uogienės. Kažkas parūpina kibirą reikiamos žaliavos. Ajero lapus Valentina pati kaskart atsiveža iš Lietuvos.

Taigi, gamina labai gerai žinomą Ajero duoną. Ant celofane įpakuotų duonos porcijų rusiškas užrašas Chleb ajero, gaminio sudėtis ir kaloringumas.

Chleb Vilnius tai iš tikro Bočių duona, nors joje mažiau kmynų: maskviečiai nemėgsta kmynų, teko prisitaikyti prie jų skonio. Ant stelažo puikuojasi dar duona Venta, Palanga, duona su saulėgrąžomis (chleb s semečkami). Dar vitrinoje puikuojasi skanios bandelės, joms, kaip sakiau, sunkiai surandamos tinkamos žaliavos, todėl tenka vartoti pakaitalus.

Ta pati brigada gamina dar prancūziškas, daniškas, vengriškas, itališkas, rusiškas bandeles.

Ponia Valentina noriai aiškina gamybos detales, svetingai siūlo ragauti duonos rūšis, pasakoja apie sunkumus. Darbininkai daugiausia atvykėliai iš rytinių didžiosios šalies regionų, neturi supratimo apie darbo kultūrą, tingūs. Todėl tenka pačiai technologei atidžiai sekti kiekvieną gamybos proceso etapą, kontroliuoti. O dirbti sunku, nes ji be išeiginių triūsia 25 dienas, paskui dešimčiai dienų vyksta namo į Vilnių. Paskui vėl viskas iš naujo.

Tačiau didelė paguoda gamintojai yra tai, kad jos duona turi didelę paklausą. Atvyksta į supermarketą ne tik diasporos lietuviai, bet ir rusai, kadaise gyvenę Lietuvoje ir dabar su nostalgija ją prisimenantys bei mėgstantys lietuviškus gaminius. Ir, žinoma, LR ambasados Maskvoje darbuotojai, kurie atvyksta su mašina apsipirkti. Ambasados vadovybė ateityje žada užsakinėti šventiniams banketams ne tik lietuvišką duoną, bet ir salotas, tikriausiai, ir mėsiškus gaminius.

Prisikrovę pilną vežimėlį skanios duonos (juk reikės vaišinti ir saviškius) bei padėkoję svetingajai technologei Valentinai, paliekame parduotuvę.

Parduotuvė vadinasi Supermarket BILLA, jos adresas: Zelionyj prosp. 24 (prie metro stoties Perovo).

 

Atgal

Redaktorius Antanas Jonkus.

Tinklapius sudarė Vytautas Tutinas.

Hosted by uCoz