Atgal

Antanas Jonkus

Šventojo Pranciškaus ŽIEDELIAI (2)

       2009 Lapkritis

       Tęsiame pasakojimą apie šv.Pranciškų ir jo brolius vienuolius.Dar kartą pažvelkime į šias gražias legendas ir pabandykime pamąstyti: koks motyvas dominuoja tuose pasakojimuose pateikti šv.Pranciškaus ir kitų brolių gyvenimo faktus, pamokyti skaitytojus dorovės principų ar tiesiog papasakoti gražią istoriją (estetinis principas)?

       - * - * - * - * - * - * -

       Kaip šv.Pranciškus skelbė Dievo žodį paukščiams

       Pasiėmęs drauge su savimi brolį Motiejų ir brolį Andželą, šventus vyrus, šv.Pranciškus atvyko į kaimą, vadinamą Kanara. Ir čia jis pradėjo sakyti pamokslą, pirma liepęs krykščiančioms kregždėms patylėti, kol jis kalbės. Ir kregždės jam pakluso. O Pamokslą jis pasakė tokį uždegantį, kad visi šio kaimelio vyrai ir moterys, įkvėpti jo žodžių ir stebuklo su kregždėm, norėjo palikti kaimą ir dievobaimingai sekti paskui jį. Tačiau šv.Pranciškus sulaikė juos tardamas: Neskubėkite ir neiškeliaukite, aš pasakysiu, ką jūs turite daryti savo sielų išganymui. Ir tada jis sumanė įkurti Trečiąjį skaisčiųjų ordiną visų įvairiems luomams priklausančių žmonių išganymui.

       Ir palikęs juos labai paguostus ir nusiteikusius atgailai, jis iškeliavo į vieną vietovę, esančią tarp Kanaros ir Bevanjos. Kai lydimas draugų su tuo pat sielos įkarščiu keliavo šia vietove, apsidairęs pakelėje išvydo keletą medžių, o juose tupint tokią nesuskaičiuojamą daugybę įvairiausių paukščių, kokios iki šiol tame krašte dar nebuvo regėjęs. O aplink tuos medžius, laukuose, taipgi tupėjo didžiulis būrys paukščių. Kol jis žiūrėjo ir stebėjosi tokia paukščių gausybe, ant jo nusileido Dievo dvasia ir jis tarė draugams: Luktelėkite manęs čia, ant kelio, aš eisiu sakyti pamokslo savo broliams paukščiams.

       Ir pasuko prie lauką aptūpusių paukščių. Kai tik jis pradėjo sakyti pamokslą, visi paukščiai nuo medžių sulėkė prie jo. Ir visi ramiai tupėjo nė nekrusteldami, nors šv.Pranciškus vaikščiojo tarp jų, daugelį paliesdamas savo abitu. Nė vienas nepajudėjo ir nepasitraukė tol, kol jis jų nepalaimino.

       Šv.Pranciškaus pamokslo esmė buvo tokia: Mano mažieji broleliai paukšteliai, jūs esate daug skolingi Dievui, savo Sutvėrėjui, ir turite visur ir visada Jį šlovinti, nes Jis suteikė jums laisvę skraidyti kur norite ir davė jums dvigubus ir net trigubus rūbus, spalvingus ir gražius, ir jūsų lesalas gatavas be jokio jūsų triūso, ir giesmės, kurias giedate, paties Kūrėjo išmokytos, ir Jo palaiminti dauginatės... Taigi Kūrėjas labai jus myli, jei suteikia jums tiek daug visokių gėrybių. Tad mano mažieji broliai paukščiai, saugokitės būti nedėkingi ir visuomet šlovinkite Dievą. Sulig tais žodžiais visi paukščiai pražiojo snapus, ištiesė kaklus, išskleidė sparnus ir pagarbiai nulenkė galvas iki pat žemės, savo laikysena ir elgesiu parodydami, kad šv.Pranciškaus žodžiai buvo jiems labai malonūs. Ir kai šv.Pranciškus tai pastebėjo, jis taipgi labai pradžiugo dvasia ir stebėjosi tokia jų gausybe ir tokia grožybe bei įvairove, jų atidumu, nuoširdumu ir meile.

       Baigęs sakyti pamokslą ir paraginęs juos šlovinti Viešpatį, šv.Pranciškus visus peržegnojo ir leido jiems skristi. Tada visi paukščiai vienu metu pakilo į orą, giedodami nuostabią giesmę. Ją baigę, jie pasiskirstė pagal šv.Pranciškaus padarytą kryžiaus ženklą į keturis būrius, ir kiekvienas jų kilo į viršų ir nuskrido skirtinga kryptimi: vienas į rytus, kitas į vakarus, trečias į pietus, o ketvirtas į šiaurę. Ir kiekvienas būrys nuskrido nuostabiai giedodamas.

       Šv.Pranciškaus broliai vienuoliai, kaip ir šie paukščiai, pasklidę visose šalyse, nieko šiam pasauly neturi ir visiškai atsiduoda Dievo Apvaizdai.

       Kristaus garbei. Amen.

       Kaip šv.Liudvikas, Prancūzijos karalius, aplankė brolį Egidijų *)

       Kai šv. Liudvikas, Prancūzijos karalius, nusprendė aplankyti pasaulio šventoves, jis išgirdo patikimus pasakojimus apie didžiulę brolio Egidijaus, vieno iš pirmųjų šv. Pranciškaus bendražygių, šventumo šlovę, dėjosi tai į širdį ir nusprendė pats jį aplankyti. Todėl keliaudamas padarė lankstą į Perudžą, kur tuo metu buvo apsistojęs brolis Egidijus.

       Priėjęs prie vienuolių būsto vartų su keliais draugais kaip vargšas nepažįstamas piligrimas, jis atkakliai ėmė klausinėti brolio Egidijaus, nepasisakęs broliui vartininkui, kas jis. Tad brolis vartininkas nuėjo pas brolį Egidijų ir pasakė, kad prie vartų jo laukia kažkoks piligrimas. Brolis Egidijus savo dvasia iškart suprato, jog tai Prancūzijos karalius.

       Su dvasiniu įkarščiu jis tuojau išėjo iš savo celės ir greitai nubėgo prie vartų. Ir nieko vienas kito neklausdami, niekada vienas kito nematę, jie abu puolė kits kitam į glėbį, pagarbiai priklaupė ir taip nuoširdžiai pasibučiavo, tarsi būtų ilgai nesimatę seni geri bičiuliai. Ir jie neištarė kits kitam nė žodžio, tik tyliai klūpojo nuoširdžios draugystės glėbyje. Taip praklūpoję nemaža laiko, jiedu be žodžių išsiskyrė. Šv.Liudvikas iškeliavo toliau, o brolis Egidijus sugrįžo į savo celę.

       Sužinoję jog čia buvo Prancūzijos karalius, vienuoliai labai nuliūdo, kad brolis Egidijus nepasakė karaliui nė žodžio, ir priekaištaudami taip kalbėjo: O, broli Egidijau, kaip čia nutiko, kad tu nepanorai neko pasakyti tokiam didžiam karaliui, atvykusiam iš Prancūzijos tavęs pamatyti ir išgirsti iš tavęs bent kelis žodžius?

       Brolis Egidijus atsakė: Brangūs broliai, nesistebėkite, kad nei jis, nei aš nepajėgėme pratarti nė žodžio, mat vos tik mes apsikabinome, dieviškosios išminties šviesa atvėrė jo širdį man, o mano širdį jam. Ir taip iš Dievo malonės mes pažvelgėme vienas kitam į širdį, ir tai, ką jis norėjo pasakyti man ar aš jam, mes supratome be lūpų ar liežuvio dar geriau, su didesne paguoda, nei būtume kalbėjęsi. Todėl būkite tikri, kad karalius iškeliavo nepaprastai paguostas.

       Didesnei mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus garbei. Amen.

       Kaip šv.Antanas, sakydamas pamokslą žuvims, atvertė eretikus

       Šv.Antanas iš Paduvos buvo vienas iš rinktinių šv.Pranciškaus mokinių ir bendražygių, kurį šv. Pranciškus vadindavo savo vyskupu. Kartą šv.Antanas, būdamas Riminyje, kur gyveno daugybė eretikų, ir norėdamas juos sugrąžinti į tikrojo tikėjimo šviesos ir tiesos kelią, daug dienų sakė pamokslus ir ginčijosi dėl Kristaus tikėjimo ir Šventojo Rašto.

       Būdami užsispyrę ir sudiržusiom širdim, miestiečiai iš viso net klausyti jo nenorėjo. Vieną dieną, įkvėptas Dievo, šv. Antanas nuėjo prie upės žiočių pajūryje ir, stovėdamas ant kranto tarp jūros ir upės, vardan Dievo ėmė šaukti žuvis klausytis pamokslo: Jūros ir upės žuvys, paklausykite Dievo žodžio, nes eretikai atsisako jo klausyti!

       Vos tai ištarus, tučtuojau prie kranto suplaukė toks gausus žuvų didelių ir smulkių būrys, kokio nei upėje, nei jūroje niekas neregėjo. Visos žuvys, iškišusios galvas virš vandens, įsistebeilijo į šv.Antano veidą. Čia galėjai pamatyti didžiąsias žuvis šalia mažųjų, o mažiausias plaukiojančias ar stabtelėjusias po didžiųjų pelėkais.

       Kai visos žuvys jau buvo savo vietose, šv. Antanas pakiliai pradėjo kalbėti: Mano seserys žuvys, kaip galėdamos dėkokite savo Sutvėrėjui, kuris jums davė nepaprastą būstą gėlus upių ir sūrius jūros vandenis pagal skonį, daug užutekių slėptis nuo audrų, vandens kelius ir dar tą skaidrų vandenį ir maistą. Dievas davė jums pelėkus, kad galėtumėte plaukti, kur jums patinka. Dievas leido, kad jūs išgelbėtumėte pranašą Joną ir po trijų dienų išneštumėte jį gyvą ir sveiką į krantą. Jūs atnešėte mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui pinigą mokesčiui sumokėti, kai jis, kaip vargšas, neturėjo. Paslaptingu būdu jūs tapote Amžinojo Karaliaus, mūsų Viešpaties, maistu prieš Prisikėlimą ir po Jo. Tad garbinkite ir šlovinkite Dievą, kuris suteikė jums tokių malonių daugiau nei kitoms savo būtybėms.

       Klausydamos šių šv. Antano žodžių ir pamokymų, žuvys ėmė žiopčioti ir linkčioti galvom, tokiais pagarbos ženklais kaip gali šlovindamos Dievą.

       Šv. Antanas, matydamas tokią žuvų pagarbą Dievui, pradžiugo dvasia ir garsiai sušuko: Tebūnie pagarbintas Amžinasis Dievas! Vandenų žuvys labiau Jį šlovina nei eretikai; būtybės stokojančios proto, mieliau klausosi Jo žodžio negu netikintieji!

       Sužinoję apie stebuklą, atskubėjo miesto žmonės, su jais ir minėtieji eretikai. Išvydę tokį nepaprastą ir keistą stebuklą žuvis, besiklausančias šv.Antano, jie pajuto širdyse graužatį ir gailestį ir susėdo prie šv.Antano kojų, kad jis galėtų sakyti pamokslą jiems.

       Garbė mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui per amžius amžinuosius. Amen.

       _________________________________________

       *)Šventojo Pranciškaus ŽIEDELIAI. Vilnius 1993, Kultūros draugija TAURA.

Saint Antoine(Lisbonnes)

Saint-Louis (Louis IX)

St Francis of Assisi (2)

 

Atgal

Redaktorius Antanas Jonkus.

Tinklapius sudarė Vytautas Tutinas.

Hosted by uCoz