Jau kelintą kartą išleidžiami šv.Pranciškaus „Žiedeliai“. Tą knygutę visur pamatysi rusų kalba, jau nekalbant apie gražius itališkus leidinius „Fioretti“. Bet kas tą kūrinį skaito, – rodos, tai serija monotoniškų, naivių  pasakojimų apie neįprastus, „stebuklingus“ atsitikimus su broliu Pranciškumi? Taip atrodo tik tada, kai knygelėje ieškome religinių dogmų išguldymo.

Tačiau pažvelkime į „Žiedelius“ kaip į stebuklingai gražias legendas, dargi papuoštas nuostabiomis viduramžių stiliaus miniatiūromis (italų leidinys), - tada mūsų nuostata iškart pasikeis. Skaitysime brolio Pranciškaus nuotykius su malonia šypsena. Ir pamatysime tuose naiviuose, bet gražiuose padavimuose paslėptą gilią krikščionišką tiesą.

Apie dvylika pirmųjų šv. Pranciškaus mokinių Pirmiausia reikia pasakyti, kad šlovingasis šv. Pranciškus visa savo elgsena buvo panašus į Kristų. Kaip Kristus, pradėjęs mokyti, išsirinko dvylika apaštalų, kad jie atmestų šio pasaulio dalykus ir sektų Jį neturtu ir kitomis dorybėmis, taip ir šv. Pranciškus, ėmęsis kurti savo Ordiną, turėjo išsirinkęs dvylika bendražygių, kurie siekė kuo tobuliausio neturto. Ir kaip šventieji apaštalai, kupini Šventosios Dvasios, visam pasauliui buvo tikri šventumo stebuklai, taip ir šv. Pranciškaus bendražygiai buvo vyrai tokio šventumo, kad tokių pasaulis nuo apaštalų laikų iki dabar nebuvo regėjęs. Vienas jų buvo dvasios pagautas ir pakeltas iki trečiojo dangaus kaip šv. Paulius – tai brolis Egidijus. Kito – aukštaūgio brolio Pilypo – lūpas degančia anglimi buvo palietęs angelas – kaip ir pranašo Izaijo. Dar kitas, brolis Silvestras, tyros mergystės siela, kalbėdavosi su Dievu kaip du draugai – taip buvo Mozei. O nuolankusis brolis Bernardas, išmintingiausiai aiškinęs Šventąjį Raštą, tarsi erelis (Jonas Evangelistas) savo įžvalgiu, skvarbiu protu prasiskverbdavo iki dieviškos išminties šviesos. Vienas, dar tebegyvendamas šiame pasaulyje, buvo Dievo įšventintas ir kanonizuotas Danguje, tartum būtų buvęs pašvęstas jau motinos įsčiose – ir tai buvo brolis Rufinas, Asyžiaus didikas, ištikimiausias Kristui vyras.          Kristaus garbei ir šlovei. Amen.
Apie šv. Pranciškaus ir brolio Bernardo nuolankumą bei klusnumą Pranciškus, labai ištikimas Nukryžiuotojo Kristaus tarnas, vieną dieną, ketindamas pasikalbėti su broliu Bernardu apie Dievą, paliko savo būstą ir iškeliavo ten, kur buvo apsistojęs brolis Bernardas. Priėjęs jo būstą, pamatė brolį Bernardą, besimeldžiantį giraitėje, visiškai pasinėrusį šventoje kontempliacijoje ir susivienijusį su Dievu. Šv. Pranciškus įžengė giraitę ir pašaukė jį. Bet brolis Bernardas nieko neatsakė ir neatėjo pas jį, nes buvo pasiekęs gilią kontempliaciją ir tuo metu jo sąmoningumas buvo sustabdytas ir pakylėtas Dievop. Tad kiek luktelėjęs, šv. Pranciškus pašaukė brolį antrą kartą ir trečią, kartodamas: „Ateik pasikalbėti“. Tačiau brolis Bernardas išvis jo negirdėjo ir todėl nei atsakė, nei priėjo. Taigi šv. Pranciškus pasitraukė labai nuliūdęs, nustebęs ir susikrimtęs, kad brolis Bernardas net triskart pašauktas nepanoro prie jo prieiti. Grįždamas atgal ir šitaip mąstydamas, jis apsistojo nuošalioje vietoje ir ėmė melstis, prašydamas Dievą atskleisti jam, kodėl brolis Bernardas nieko neatsakė. Taip besimeldžiant, jį pasiekė Dievo balsas: „Ko gi tu nerimsti, mažasis neturtėli? Nejaugi žmogus turi palikti Dievą dėl kūrinio? Brolis Bernardas, kai tu jį pašaukei, buvo susivienijęs su manimi ir todėl negalėjo nei prieiti prie tavęs, nei tau atsakyti“. Kai tik šv. Pranciškus gavo iš Dievo  šį atsakymą, jis iškart nuskubėjo pas brolį Bernardą nuolankiai atsiprašyti už tai, ką apie jį pagalvojo. Bet šventas brolis Bernardas, pamatęs jį ateinant, atbėgo jo pasitikti ir puolė po kojų. Šv. Pranciškaus nuolankumas sutiko brolio Bernardo pagarbą ir geraširdiškumą.          Kristaus garbei ir šlovei. Amen.
Apie nepaprastąjį šv. Pranciškaus keturiasdešimties dienų Gavėnios pasninką Kartą, kai šv. Pranciškus, ištikimasis Kristaus tarnas, per Užgavėnes buvo prie Perudžos ežero, artimo bičiulio namuose, kur ir nakvojo, Dievas įkvėpė jį keltis gavėti į to ežero salą. Tad šv. Pranciškus paprašė bičiulio, kad šis Pelenų šventės naktį perkeltų savo valtele į tą negyvenamą salą taip, kad niekas nepastebėtų. Žmogus iš nuoširdaus atsidavimo šv. Pranciškui uoliai ir rūpestingai įvykdė jo prašymą. Kadangi saloje nebuvo jokio pastato, kuriame galėtų prisiglausti, jis įžengė į brūzgynus, kur tankūs krūmokšniai ir neaukšti medeliai buvo taip susipynę, kad sudarė tartum kokią palapinę ar olą. Čia šv. Pranciškus ėmė melstis ir mąstyti apie dangiškus dalykus. Šv. Pranciškus nepasiėmė nieko, tik du kepalėlius duonos. Jis visą Gavėnią išbuvo negėręs ir nevalgęs, išskyrus pusę kepalėlio duonos iš anų dviejų pasiimtų. O ir tą pusę, yra tikima, šv. Pranciškus suvalgė vien iš pagarbos švč. Kristaus Pasninkui, trukusiam keturiasdešimt dienų ir naktų visiškai be jokio maisto. Ta puse kepalėlio duonos jis iš savęs išvarė savimeilės nuodus, pasninkaudamas kaip Kristus keturiasdešimt dienų ir naktų. Vėliau dėl jo nuopelnų kaip tik toje vietoje, kur šv. Pranciškus laikėsi tokio nepaprasto pasninko, Dievas padarė daug stebuklų. Čia įsikūrė ir Mažųjų brolių vienuolynas, pavadintas Sala.          Garbė Kristui. Amen.

         Kaip šv. Pranciškus prijaukino nepaprastai plėšrų Gubijo vilką

Tuo metu, kai šv. Pranciškus buvo apsistojęs Gubijo mieste, atsitiko kažkas nepaprasta: miesto apylinkėse pasirodė didžiulis, nuožmus ir stiprus vilkas, kuris iš alkio taip pašėlo, kad puldavo ne tik gyvulius, bet ir žmones. Visi miestiečiai buvo taip įsibauginę, jog vargiai kas besiryždavo išeiti už miesto vartų.

Šv. Pranciškui pagailo žmonių, ir jis nusprendė pats išeiti už miesto pas vilką. Tai išgirdę, žmonės jį atkalbinėjo. Bet šv. Pranciškus visas viltis sudėjo į Viešpatį, kuris yra visų tvarinių šeimininkas. Ir drąsiai išėjo pasitikti vilko.

Pražiojęs nasrus atlėkė žiaurusis vilkas ir pasuko tiesiai prie šventojo. Šventasis peržegnojo atšuoliuojantį vilką ir jį pašaukė: „Eikš čionai, broli Vilke. Kristaus vardu įsakau tau, nedaryk nieko blogo nei man, nei niekam kitam,“.

Ir nuostabu buvo matyti, kaip, vos šv. Pranciškaus peržegnotas pabaisa užčiaupė nasrus ir sustojo, o vos išgirdęs jo įsakymą, nuleido galvą ir atsigulė prie šventojo kojų, tarsi būtų tapęs avele.

Šventasis vedinas vilku atėjo į turgaus aikštę, kur susirinko miestiečiai – vyrai ir moterys, dideli ir maži, jauni ir seni. šv. Pranciškus pasakė jiems nuostabų pamokslą, be viso kito atskleisdamas ir tai, kad ši bausmė yra leista Dievo už jų nuodėmes ir kad pragaro ugnis, draskanti pasmerktuosius visą amžinybę, yra kur kas pavojingesnė už įsiutusį vilką, negalintį pražudyti nieko daugiau, tik kūną. Ir jeigu jau vienas nedidelis žvėris kelia tokį siaubą ir nerimą didžiulei miniai, kaip kur kas labiau jie turėtų bijoti pragaro.

Nuo tos dienos ir vilkas, ir žmonės laikėsi šv. Pranciškaus sudarytos sutarties. Vilkas gyveno dar dvejus metus ir eidavo maisto nuo durų prie durų. Jis nieko neskriaudė ir nebuvo skriaudžiamas, ir žmonės mielai jį maitino.

         Tebūnie pagarbintas mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Amen.