Atgal

Antanas Jonkus

SŪNAUS  PALAIDŪNO  SUGRĮŽIMAS

 

1. Sugrįžimas į Bažnyčią

Kalbant apie mano sugrįžimą į Bažnyčią tenka iškart kalbėti apie du asmenis, nes mano bažnytiniai reikalai buvo susiję su analogiška Kęstučio Janulaičio problema. Be to, Kęstutis atsivertė žymiai anksčiau už mane, buvo mano lyg ir pirmtakas.

Kiek galėjau spręsti iš paties Kęstučio pasisakymų, jis nuo paauglystės laikų nebuvo religingas. Pasityčiodavo iš davatkiškų auklės ar namų darbininkės įpročių. Ir studentavimo laikais apie tikėjimą nebuvo kalbama.

Apie 1973 m. (o gal ir anksčiau) jau žinojau, kad Kęstutis yra tikintis. Aš  buvau dar toli nuo Bažnyčios. Klausinėjamas kaip jis atsivertė, Kęstutis aiškino, kad tai įvyko kažkaip staiga: Tarsi angelas ranką man uždėjo ant galvos. Gi aš, prisimenu, apie 1974-75 m., būdamas Žemaitijoje, nusipirkau šventoriuje paprastą grandinėlę su kryžiuku ir užsidėjau ant kaklo, bet religiniu atžvilgiu brendau labai pamažu ir, prisimindamas Kęstučio žodžius, apgailestaudavau, kad man niekas neuždeda rankos ant galvos. Lankydavausi retkarčiais (didžiųjų švenčių proga) šv.Liudviko bažnyčioje Maskvoje. Tais laikais (1964 m. ir vėliau) ten tarnavo kun. Stanislovas Mažeika.

Kęstutis man pasakodavo apie t.Stanislovą (Dobrovolskį). Matydavau jo bute pora gražių Stanislovo stiliaus kryžių saulučių. Visa tai mane kažkaip nepastebimai veikė. Bičiulis mane įkalbėjo nuvažiuoti pas t.Stanislovą, kuris tada tarnavo Paberžėje. Įsiminė taip pat vėlesni Kęstučio pasakojimai apie t.Ričardą (Mikutavičių) ir jo važinėjimus į Tytuvėnus. Pažinojo  jis asmeniškai ir  arkivyskupą Tadeušą Kondrusevičių,  turėjo lietuvišką maldaknygę su jo autografu.

Abiem mums su Kęstučiu  teko pažinti t.Aleksandrą Menį. Bet kartu nesame pas jį (jo bažnyčioje) buvę. Mano bažnytinius reikalus išsprendė būtent t. Aleksandras, ir ilgą laiką aš lankiau jo parapiją vietovėje Novaja Derevnia ir kitas pravoslavų šventyklas. Vėliau mane su Olia ir sutuokė pravoslavų šventikas t.Vladimiras Pskovo priemiestyje Liubiatovo. Gi Kęstutis, atrodo, retai tesilankė ortodoksų bažnyčiose, bet pastoviai bendravo su t.Aleksandro broliu Michailu, tos parapijos tikinčiaisiais.

2. Evangelizacijos grupės

Taigi mūsų abiejų sukrikščionėjime svarbų vaidmenį atliko t.Aleksandro Menio asmenybė. Apie 1980 metus su t. Aleksandro M. palaiminimu Maskvoje veikė keletas katekizacijos grupių, veikiančių  pagal prancūzų autoriaus Jaques Loew  metodą (žr. toliau). Kęstutis buvo vienos iš tų grupių vadovų. Aš kaip pradedantysis dalyvavau kitoje grupėje, kuriai vadovavo Leonidas Vasilenko. Rinkdavomės kieno nors bute kas antrą savaitę, kalbėdavome maldą Tėve mūsų, 50-ją  atgailos psalmę, ištrauką iš Šventojo rašto, kurią tarpusavyje aiškindavomės. Paskui išsakydavome maldas prašymus: kieno nors šeimoje nesutarimai, kas nors serga, kam reikės laikyti egzaminą. Už juos ir meldėmės. Po to kartu gerdavome arbatą.

Kęstučio grupelėje irgi vyko aktyvi veikla. Tais metais plačiai buvo kalbama apie Medžugorjės (Kroatija) stebuklą, t.y. apie Švč.M.Marijos apsireiškimą keletui vaikų. Kęstutis pirmas gaudavo iš kažkur informaciją (straipsnius, nuotraukas), ją pateikdavo man su žmona, kitiems pažįstamiems. Vieną kartą, pamenu, važiavome kažkur į tolimą miesto galą, kur Kęstutis su specialiu aparatu demonstravo filmuką apie Medžugorjės įvykius. Taip jis apšvietė gan platų Maskvos visuomenės ratą.

Su jo grupės nariais aš  susitikdavau tik per katalikų šventes, į kurias ateidavo t.Aleksandras (Borisovas), mokslininkas Julius Šreideris, Povilas Menis ir kiti. Kartu pasimelsti su Kęstučiu tekdavo ir susitikus mūsų namuose. Dažniausiai skaitydavome rožinį.

Vienu metu Kęstutis ėmė raginti kalbėti Rožinį lotyniškai ir pagal brolių domininkonų stilių. Jo esmė tokia: kiekvienoje paslaptyje kalbant Ave Marija po žodžio Jesus iterpti atitinkamą frazę Qui resurrexit a mortuis; qui in coelum ascendit; qui Spiritum Sanctum misit;

ir taip toliau. Šitaip meldžiantis buvo žadama priimti, berods, į terciarijų bendruomenę bei suteikti teisę nešioti švarko atlape tam tikros formos kryželį. Vėliau aš mačiau mūsų bičiulio Vadimo atlape būtent tokį kryželį. Pats neieškojau galimybės įstoti į tą  bendruomenę ir minėto kryželio neįsigijau. Bet aš iki šiolei mintimis kalbu rožinį būtent ta maniera, važiuodamas  ar eidamas pėsčias, kai norisi prasmingiau praleisti kelionės  laiką. Tas domininkonų stilius padeda išvengti meldimosi monotonijos.

3. Naujos evangelizacijos esmė

Prancūzų kunigas Jacques Loew pasiūlo naują misijos sampratą: orientacija ne į pamokslavimą masėse, kurio pasėkoje atsiverčia nežymus klausytojų skaičius ir kurie vėliau lieka vien pasyviais parapijų neofitais, o į tarnavimą pirminėse bažnytinėse bendrijose, jis siūlo suburti mažas grupes parapijos viduje; joms vadovauja gerai pasiruošę   pasauliečiai.

Pats Kristus, - teigia t. Jacques, - nevengė pamokslauti minioje, bet nešti pasauliui Gerąją Naujieną Jis  patikėjo 72 mokiniams, o iš pastarųjų atrinko 12 asmenų branduolį ypatingą apaštalinę bendriją.

Mokinys (pr. disciple) esminis žodis t.Jacques mokyme. Tas žodis Evangelijoje pavartotas 250 kartų. Mokinys evangeline prasme tai ne moksleivis. Moksleivis (ecolier) tai tas, kuris kala  į savo galvą žinias (informaciją). Gi mokinys yra asmeniškai susijęs su Mokytoju, jis iš Mokytojo išgirstą žodį dedasi į širdį ir visa savo esybe realizuoja jį savo gyvenime.

Naujos katekizacijos būtinybę t. Jacques aiškino šitaip. Šiais laikais tikintieji, Bažnyčios žmonės, pašauktieji būti žemės druska, užsikrėtė visuotiniu abejingumu ir gyvena kaip visi.  Dievas jų gyvenime jeigu ir figūruoja, tai tik ritualų lygyje. Toks pusiau tikintis neprisiima jokių įsipareigojimų Dievo atžvilgiu, o aplinkiniai, ne Bažnyčios žmonės, puikiai tai mato. Dievo buvimas pasaulyje yra  blokuojamas, nes tie pusiau tikintys nenori būti Jo valios vykdytojai. Dabartiniame pasaulyje, kur apie Dievą neprisimenama ir beveik nekalbama, panašus pusiau-tikėjimas  yra ne geresnis nei atviras ateizmas.

Iš čia seka būtinas tikinčiųjų  atsinaujinimas, nauja katekizacija. Kaip galima padaryti šiandien? Gi atkuriant bažnytinio-parapijinio gyvenimo bendruomeninius pagrindus, suburiant Bažnyčioje mažų bendrijų mikrostruktūrą, kur kiekvienas pas Kristų atėjęs žmogus rastų Dvasios brolių ir seserų. Kur bendrijos atmosferoje kiekvienas pasiektų krikščionišką brandumą ir taptų Kristaus mokiniu.

Naujos evangelizacijos esmę prancūzų kunigas pademonstravo savo gyvenimu. Jis 12 metų dirbo ir gyveno su uosto krovikais. Jis panoro priklausyti dokeriams visu gyvenimo būdu, dalyvauti jų kasdieniniame triūse ir varguose, dalintis bendru likimu su žmonėmis, kuriems neši Evangeliją. Bendras likimas reiškia būti kartu laimingiems arba būti kartu nelaimingiems. Bendras likimas atsiranda, kai žmones jungia viena ir ta pati gyvenimo patirtis, kada jie kartu patiria gyvenimo išbandymus, kada turi bendrus tikslus. Tai ne mimikrija, ne išorinis bendruomeniškumas, bet sąmoningas įsipareigojimas vienas kito atžvilgiu, Dievo atžvilgiu.

Įgijęs tokią misionieriaus darbo patirtį t.Jacques įsteigia Tikėjimo Mokyklą Friburge (Šveicarija). Savo turtingą subrendusią patirtį jis pasiūlė ir Rusijos tikintiesiems. Jis ne kartą atvažinėjo į Maskvą 70-jų pabaigoje 80-jų pradžioje, privačiuose butuose vedė Tikėjimo Mokyklos seminarus, susitikinėjo su katalikais, pravoslavais ir protestantais. Kai jo atvažiavimams buvo uždarytas kelias, t.Aleksandro (Menio) parapijiečiai naudojosi t.Jacques knygomis. Tarp jų 1978 m. išleista Vous serez Mes disciples (rus.vertimas Budte Moimi učenikami Būkite Mano mokiniai, 2003).

Toje knygoje yra Leonido Vasilenko (vadovavusio mano katekizacijos grupei) gražus įvadas.

 

Atgal

Redaktorius Antanas Jonkus.

Tinklapius sudarė Vytautas Tutinas.

Hosted by uCoz