Atgal

Algirdas Patackas

Sausio 13-oji

 

Kas mes būtume be Sausio 13-sios?- klausia Algirdas Patackas. - Beveidė minia, klajojanti supermarketų dykvietėm, išplėstais vyzdžiais, reginčiais vien savojo ego sukurtus miražus... Kas mes būtume be Kražių skerdynių, 1941-ųjų sukilimo, Romo Kalantos? Žmonių sambūris, uždarytas gimties ir mirties spąstuose, medituojantis vien haliucinuojančią gerovės vaivorykštę... Be Tėvynės, be tėviškės, be namų slenksčio...

Kas mes būtume be jų, beveik bevardžių kraujo lašo, pakrikštijusio mūsų sielas amžinam buvimui prieš mane ir po manęs...Kokia trumpa mūsų atmintis ar galime greitosiomis pasakyti nors vieną vardą ar pavardę žuvusio Kražiuose, sukilimuose ar pagaliau tą netolimąją Sausio 13-ją? Greitosiomis pasakyti, įvardyti?

Kas mes būtume be jų vėlių nešamos vėliavos geltonõs, žalios gyvybės ir raudono kraujo spalvų? Be šitos iš istorijos glūdumų išnyrančios ir miglotos ateities ūkuose ištirpstančios vėlių procesijos kas mes būtume?

Ir ar būtume išvis?

A. Patackas primena žuvusiųjų pavardes, trumpai apibudindamas kiekvieną iš jų:

Loreta ASANAVIČIŪTĖ, 24-erių. Televizija rodė ir rodė nekaltą nuogą mergaitės kūną, pervažiuotą tanko vikšrų. Jos draugė, irgi Loreta, taip pat buvo paglemžta vikšrų, bet liko gyva...

Virginijus DRUSKIS, 22-ejų. Po sovietinės armijos mokėsi KTU. Vedė tik prieš metus. Pamatęs, kas vyksta, pasakė nesiduosiu žeminamas...

Darius GERBUTAVIČIUS. Rokeris. Pats jauniausias iš sakalų dar neturėjo nei 18-kos. Keturios kulkos pataikė į kojas, penktoji buvo paskutinė...

Rolandas JANKAUSKAS, 22-ejų. Aukštas, stiprus. Iš KTU buvo paimtas tarnauti laivyne... Grįžęs, už poros mėnesių žuvo po ratais šarvuočio, kurį vairavo tie , su kuriais kartu tarnavo...

Alvydas KANAPINSKAS, 39-erių. Irgi atitarnavęs SA. Žuvo ne prie TV bokšto, kaip jo bendražygiai, bet Konarskio gatvėj, prie Radijo ir televizijos pastato dabar ten mažas Kryžių kalnelis...

Algimantas Petras KAVOLIUKAS, 52-ejų, pardavėjas iš Karoliniškių...

Vidas MACIULEVIČIUS, 25-erių. Nušautas į nugarą...

Titas MASIULIS, 29-erių. Vienintelis kaunietis. Tarnavo laivyne. Sąjūdininkas, atsisakė sovietinės pilietybės...

Alvydas MATULKA, 35-erių, iš tremtinių šeimos. Atvykęs iš Rokiškio, išklausė Katedroje mišias ir nuėjo prie Aukščiausiosios Tarybos...

Apolinaras POVILAITIS, 54-erių, vyriausias amžiumi...

Ignas ŠIMULIONIS, 17-kos, moksleivis dvyliktokas iš Vilniaus...

Vytautas VAITKUS, 48-erių, kuklus ir darbštus žemaitis nuo Šilalės. Nušautas tiesiai į širdį...

Vytautas KONCEVIČIUS, 50-ies. Aukštos kvalifikacijos darbininkas. Jaunystė praėjo Sibire, ten žuvo tėvas, kapas nežinomas...

* * *

Visi jie, išskyrus moksleivius, buvo paimti tarnauti į priešo-okupanto kariuomenę, kuri juos ir nužudė. Dauguma jų tremtiniai ar iš tremtinių šeimos, likę gyvi po sibirų, bet tų pačių blogio demonų pasivyti tada, kai jau , atrodo, buvo paprastos žmonių laimės galimybė. Visi jie iš pačių tautos gelmių, liaudies, eilinių žmonių, nei vienos garsenybės arba , kaip dabar sakoma, elito. Ir visi Jie jau amžini, amžiams mūsų, mūsų tautos atminty, ir liks ten, kol bus gyva tauta...

Atgal

Redaktorius Antanas Jonkus.

Tinklapius sudarė Vytautas Tutinas.

Hosted by uCoz