Š.m. birželio 8 dieną Maskvos akademinė visuomenė atsisveikino (Vagankovskoje kapinėse) su Nikolajumi Michailovu, talentingu mokslininku, anksti palikusį šį pasaulį. Buvusio maskviečio, o paskutiniu metu Italijos universiteto profesoriaus mokslinė veikla yra tampriai susijusi su Lietuva ir lituanistika.

       N.Michailovas, dar būdamas vaikas, dalyvavo Vladimiro Toporovo surengtoje mokslinėje ekspedicijoje Pelesoje, lietuviškame Baltarusijos pakraštyje.

       1985 m. N.Michailovas įstojo į Maskvos universitetą, studijavo klasikinę filologiją ir ėmė savarankiškai mokytis lietuvių kalbos. Tais pačiais metais su Vladimiro Toporovo ir Algirdo Sabaliausko rekomendacija atvyko į Lietuvą ir dalyvavo kraštotyrininkų ekspedicijoje Mielagėnų k. Ignalinos rajone. Ir nuo tada kiekvieną vasarą būdavo Lietuvoje ir dalyvaudavo ekspedicijose. Kalbėjo tik lietuviškai. Pabuvojo Ylakiuose, Sintautuose, Papilyje, Giedraičiuose, Gražiškiuose. Iki pat 1990 metų, buvo nuolatinis „Romuvos“ kraštotyrininkų vasaros ekspedicijų dalyvis Lietuvoje. Dirbo ekspedicijose studijuodamas Maskvos universitete.

       Maskvos lietuviai prisimena, kad Nikolajus vedė lietuvių kalbos kursus Povarskaja gatvėje (jis buvo tų kursų pradininkas). Būtent jis pirmasis pradėjo (apie 1990 metus) raginti steigti Lietuvių kultūros centrą prie Lietuvos atstovybės (vėliau ambasados) Maskvoje. Pamenu, kaip jis į LR ambasadą atnešė TSRS Mokslų Akademijos raštą (jo ir, tikriausiai, V.Toporovo pastangomis paruoštą) su pasiūlymu steigti Centrą. Bet laikai buvo neramūs, vyko kova dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo. Ir tik vėliau, po 1995 m., į Maskvą atvykus dirbti J.Budraičiui, tas centras buvo pradėtas realiai kurti Jurgio Baltrušaičio namuose.

       Nikolajus idealiai kalbėjo lietuviškai. Prisimenu, kad ir mano rašte (dėl to paties Centro steigimo) jis, mano gėdai, ištaisė lietuvių kalbos klaidą.

       1989 m., baigęs universitetą ryžosi palikti Rusiją. Pasirinko Italiją, kur turėjo draugų. Šešerius metus Pizos universitete dėstė rusų kalbą. Paskui Olandijoje parašė daktaro disertaciją apie slovėnų rankraščius ir, 1998 m. Italijoje laimėjęs valstybinį konkursą, tapo slovėnistikos profesoriumi ir dirbo Slovėnistikos katedros vedėju Udinės universitete, Šiaurės Italijoje.

       N.Michailovas – Italijos Respublikos pilietis, o 2000 11 15 išimties tvarka tapo Lietuvos Respublikos piliečiu. Lietuvos pilietybės suteikimas, kaip prisipažino pats Nikolajus, jam buvo labai reikšmingas, simbolinis įvykis, ir jis labai aukštai tai vertino. Juk pirmoji jo meilė buvo Lietuva. Mokėjo daugelį Europos kalbų.

       Paruošė Antanas Jonkus

       Iš N.Michailovo mokslinių darbų:
       Mikhailov N. Das “gemischte” slawisch-baltische Pantheon von Christian Knauthe// Res Balticae. Miscellanea italiana di studi baltistici.1. Pisa, 1995. P. 115-139.
       Mikhailov N. Baltico-slovenica. Alcuni paralleli mitologici//Id. 2, 1996/ p/ 151-178.
       Михайлов Н. К одному литовскому названию бобра (в связи с балканскими параллелями// Балканские чтения.1,Москва, 1992. С. 108-111.
       Михайлов Н. Укр. мольфар, слвн. malavar и др. //Terra BalkanicaTerra Slavica. К юбилею Т.В.Цивьян. Балканские чтения 9. М., 2007. С.93-97.
       Михайлов Н. Балтийские боги в сербо-лужицком пантеоне А.Френцеля// Балто-славянские исследования 1997. – М., 1998, С.392-399.

Atgal