P. Jakobonis

Visų grybų pulkaunyks.

(Vieno straipsnio pėdsakais)

Laikau rankose vieną iš paskutinių „Maskvos lietuvių naujienų“ numerių (Nr. 27, 2008.02.16). Laikraštėlio turinys paprastutis: (1) nezgrabnai apiformintas S.Jucaičio šventinis pasveikinimas ir (2) prisegtas A.Vinčiausko straipsnis „15 metų Maskvos lietuvių sambūryje“. Paskaitęs nusišypsojau ir jau norėjau atidėti į šalį tą „laikraštį“. Bet palauk, galvoju, apie Bendrijos veiklą niekur nieko kito nėra parašyta (ir ataskaitų nebūna), taigi šis straipsnis, atpasakojąs 15 diasporos gyvavimo metų, būtų lyg ir ataskaitinis-programinis. Todėl pasigilinkime į jį.

Bendrija autoriaus pieštame paveiksle išrodo nekaip. Kažkokiame pilkame fone matome tautiečius, kurie „tik iš pirmo žvilgsnio nuoširdūs, darbštūs“ ir pan., tačiau iš tikrųjų tai „vištininkas“ (straipsnyje autorius dukart pavartoja tą žodį). Skaitant toliau išaiškės, kad vietos lietuviai atgijo, kai Bendrijoje buvo sudaryta vertikalė (tekste: „juridinių pamatų vertikalė“). Ar tik ne iš Kremliaus pasiskolinta valdžios vertikalė? Galingas dalykas! Įdomu, kaip ji veikia mūsų sąlygomis.

Jau keletą metų Bendriją tvarko du vyrai, S.Jucaitis ir A.Vinčiauskas, t.y. „valdžios vertikalė“ iš dviejų asmenų. Kuris iš jų viršuje, kuris apačioje – sunku suprasti. Formaliai pirmininkas yra S.Jucaitis, bet dažniau aktyviai veikiantį matome A.Vinčiauską.

Kaip prasidėjo išganingoji lietuviams valdžios vertikalė? Tarybinės armijos karininkas (autorius), išėjęs į atsargą, ateina į Lietuvos atstovybę Maskvoje, ten jis nukreipiamas pas kitą karininką – buvusį R.Malinovskio vardo tankų akademijos taktikos katedros dėstytoją, pulkininką K.Kuckailį, šis jį pristato Lietuvos kariuomenės vadui V.Tutkui (kokie rangai! kiek epoletų blizgesio!)... Šauni pradžia!

Tik nė žodžio nepasakyta apie lietuvių tautinį prabudimą, kovas dėl Lietuvos nepriklau-somybės atgavimo, apie mūsų piketus prie TSRS Generalinės prokuratūros, rizikuojant būti apstumdytiems ir areštuotiems, apie mitingus ir eisenas kartu su pažangiąja Rusijos visuomene, apie tautiečių Maskvoje paieškas ir subūrimą. Tik štai pulkininkai išeina į sceną ir šou įvyko!

Toliau autorius susipažįsta su kitais Maskvoje gyvenančiais karininkais ir karininkų gerbėju (!?) M.Pilėnu. Pirmoje vietoje, žinoma, kariškiai ir jų gerbėjai. Kiti diasporos lietuviai, eiliniai, ne tokie susipratę, jie nemoka vaikščioti rikiuotėje, negali išsirikiavę „na placu“ vieningu balsu sušukti: „Zdravija želajem, tovarišč polkovnik!“ Taip ir peršasi noras įvesti tvarką toje baloje, jei ne kazarminę, tai bent civilinę „valdžios vertikalę“. Kitaip su tamsia liaudimi nesusikalbėsi.

Autorius nė kiek nesikuklindamas pabrėžia, kad „daugelis esate skaitę straipsnį apie mano gyvenimą“, kad jis „apdovanotas jau 3 garbės raštais“, kad jis dalyvauja „vokiečių kalbos ambasadų darbuotojų katalikų bendrijos (?) veikloje“, kad vokiečių kunigas Vilfrydas „labai šaunus žmogus“, „mano bendraamžis“, „mano labai geras draugas – vokiečių namų direktorius Povilas Šraideris“. Vėl prieš akis iškyla šauni Putino-Šroederio bičiulystė!

Net Maskvos valdžia jį gerbia: meras J.Lužkovas per susitikimą (2006.11.04) jį ir keletą kitų diasporų veikėjų pakvietė ant scenos ir asmeniškai pasveikino - tai buvo „nauja rusų šventė“, minint lenkų ir lietuvių kariaunos išvarymą iš Maskvos 1612 m. Autorius padėkoja merui už rusų-lietuvių mokyklą.

Visi tie faktai - „vertikalė“ iš dviejų veikėjų (ir atitrūkusi nuo Bendrijos), pagyros dėl ryšių su RF organais ir draugystės su vokiečiais – pateikiama kaip Bendrijos istorija.

Rūstusis viršininkas tarpais pirštu pagrūmoja savo „vištidei“ (tautiečiams): „Nei prieš ką mes nepulsime ant kelių!“; „Ir jokių vištininkų!“ (čia turimas omenyje turbūt 2003 m. susirinkimas, kai „vištos“ bandė nusodinti nuo laktos įsiaudrinusį „vadą“).

Kliūva ir Lietuvos atstovams (gal Tautinių mažumų ir išeivijos departamento specialistams), kurie, anot autoriaus, „nesupranta, ar nenori suprasti tikros padėties ir daro neleistinus veiksmus“.

Mentoriaus tonu pamokomi ir „viščiukai“ (jaunimas): „kad jų veikla nebūtų tik pramoga“, kad jie nepersistengtų su lietuvių kalba, „nes tai prieštarauja elementariems etikos dėsniams ir įstatymams“(!?). Kaipgi, vaikinai ir merginos susirenka paplepėti sava kalba, pašmaikštauti. Jokios iš to naudos. Nepasiųsi jų į miesto šventę, oficialų renginį ar į Dūmos Tarybą!

Straipsnyje-ataskaitoje perdėm skamba: „aš“, „mes su S.Jucaičiu“, „mus pakvietė ant scenos“ ir pan. Sakytum, autorius norėjo pasakyti: Bendrija – tai Aš! Pridėsime liaudiškai: „Grybs, grybs baravỹks, visų grybų pulkaunyks!“ Bet gal gana – „Vaikai, baravyką raukit!“

Moralė: tos pačios „vertikalės“ supratimu „Maskvos lietuvių naujienos“ yra reprezentacinis diasporos laikraštis (kaipo toks jis įteikiamas ambasadoriui, kultūros atašė bei kitiems pareigūnams). Todėl jis privalėtų būti rimtai redaguojamas ir padoriai apiforminamas.

Atgal