Atgal

VILNIUS - ŠIAURĖS  ATĖNAI.

 

Esu matęs daug miestų gyvenime, bet vienintelis miestas vienas tai Vilnius.

Tomas Venclova

2008 m. Sausis

Paruošė Antanas Jonkus

P.Klimo įspūdžiai apie Lietuvos atstovybėje dirbusį poetą, mąstytoją Oskarą Milašių ir jo pranašiškai regėtą žmonijos ateitį bei istorijos vyksmą.

< ... >

Tokiu būdu Paryžiuje atsirado Berno informacijos biuro filialas, ir Milašius pradėjo tarnauti Lietuvai. Jo vardas mums buvo labai naudingas, jo nuoširdumas, diplomatinė orientacija ir neprilygstamas prancūzų kalbos mokėjimas daug pagelbėjo. O kai Prancūzija Lietuvą pripažino de jure ir Paryžiuje buvo įkurta Lietuvos atstovybė, Milašius iš pradžių buvo atstovas, o vėliau dirbo juridiniu patarėju (juriskonsultu) ir ištarnavo ligi mirties.

Koks buvo Milašius? Ilgus metus artimai su Milašium bendravau ir iš arti jį regėjau. Dirbti su juo buvo gera. Išmanė jis tarptautinę teisę, gerai orientavosi Lietuvai rūpimais klausimais, kaip reta kas mokėjo prancūzų kalbą ir buvo neprilygstamas stilistas. Tad ir mūsų notos bei kitokie raštai buvo be priekaištų. Ilgainiui ir aš prancūziškai išmokau. Juridinių ir humanitarinių reikalų patarėją turėjau puikų. Buvo džentelmenas, prieinamas, mąstantis, protingas, ramus, mažakalbis.  Tikras išminčius.

< ... >

Taip ėjo gyvenimas, mes sėkmingai dirbome. Europa virė. Kėlė galvą vokiečiai, prie valdžios vairo jau buvo atsistojęs Hitleris. Buvo 1935 ar 1936-ieji keleri metai prieš Milašiaus mirtį (mirė 1939.03.02). Jis pasidarė dar uždaresnis, dar tylesnis. Pas mus ilgai neužėjo, mažai kalbėdavo įstaigoje. Net viena ponia, su kurios šeima, kaip minėjau, jis palaikydavo glaudesnius ryšius,  sutikusi mane teiravosi, kas yra ponui Milašiui, ar serga jis, ar kas, kad seniai niekur nebesirodo. Atsakiau jai, ką žinojau ir kaip mokėjau: rodos, neserga, tik sėdi namuose užsidaręs...

Pagaliau vieną vėlyvą naktį, kai aš sėdėjau prie savo popierių, tyliai įėjo Milašius. Patikrinęs, ar visi miega, užvėrė miegamojo duris, atsisėdo kabinete į fotelį ir paprašė arčiau prie jo atsisėsti. Po to tyliai prabilo:

- Gausi ir vėl priimti, Klimai, Milašiaus keistybių dozę. Esi jau pripratęs, mažiau stebėsies. Pats matai, koks retas svečias esu kur pastaruoju metu. Turėjau didžią baimę ir daug rūpesčio. Studijavau Naujoj Testamento Apokalipsę (Apreiškimą šventam Jonui). Stengiausi atskleisti sau jo paslaptį, išsiaiškinti ženklus.

-  Reikia pastebėti, - sakė Klimas, - kad Milašius, be kitų mokslo įstaigų, buvo studijavęs Britų biblijos institute, kurio archeologai kasinėjo minimose vietose, susipažinęs su Šv. Rašto problemomis, žinojo žydų raštuose esant visokių gudrybių slėpti vardams, rašant juos iš kito galo (anagramos ir kita).

- Taikiau visa, ką žinojau ir mokėjau, - tęsė Milašius, - ir tiek gilinaus, jog man pačiam prasidėjo vizijos. Baisiai nusigandau ir bijojau kam nors apie tai prasitarti. Tik meldžiaus ir dažniau ėjau šventos Komunijos. Tas nerimas truko man kone mėnesį. Paskui apėmė ramumas ir padrąsinimas pasisakyti kam iš artimųjų, ką buvau regėjęs. Artimesnio už tave, Klimai, neturiu. Todėl būk geras, paklausyk ir palengvink man širdį. Nedaug kas Milašiaus keistumus žino taip, kaip tu.

Esame išvakarėse karo, jei dėl padarinių ir pasekmių baisumo dar galima vadinti jį karu. Greičiau derėtų jam pasaulio ar bent Žemės kataklizmo vardas.

Viskas prasidės, kai vokiečiai užpuls lenkus. Lenkai laikysis neilgai, kaip neilgai tvers ir jų ginti stoję prancūzai. Vokiečiams pergalė eis po pergalės, užims jie visą Vakarų žemyną, kol, viena koja atsirėmę Balkanuose, kita Skandinavijoj, kirs lemtingą smūgį Rusijai. Čia po neilgos sėkmės prasidės kelias atgal, nes Rusijai pagalbos ranką išties Amerika. Ir nelaimė bus vadintis vokiečiu, kaip ligi tol negandas būti žydu. Vokietija bus paklupdyta ir padalyta, ateis keista taika, taikos vardo neverta. Bus didelė priespauda, visuotinis nepasitenkinimas ir nusivylimas, jog savaime nusiplaus gėda nuo vokiečio,už karo sukėlimą. Prasidės nesiliaujantys ginčai dažnu klausimu, vieni sakys, jog tai vidaus reikalas, kiti tvirtins tarptautinis.

Nuo vokiečių skaudžiai nukentės žydai, daug jų kraujo bus pralieta. Ne mažiau nelaimių bus Lietuvai. Daug žmonių žus savo žemėje, daug bus išvežta į Vakarus, daug daugiau į Rytus. Bet negando metams praėjus, lietuvių tauta atsigaus ir Europoje atliks moralinį vaidmenį kaip Antikos laikais Atėnai. Tas keistas, nuolatinių ginčų metas taip įgris ir įkyrės, jog atrodys padėtis beviltiška ir nebėra išeities. Tuomet viską išspręs Mėnulis: pusė jo nukris ant centrinių Rusijos sričių, apimdama plotą, maždaug septynių dešimčių milijonų žmonių gyvenimą, ir taip jį nusiaubs, jog nė žolelė nebedygs.

Mėnuliui nukritus, išsivaduos visi, kas bus likęs gyvas, ir užeis ilga, gal tūkstančio metų, taika. Bus atsižadėta fizinės jėgos ir paklusta moraliniam autoritetui. Tačiau tas autoritetas nebus Romos popiežius. Taip aš regėjau...

Matau, Klimai, jog tu netiki ir vėl žiūri į mane kaip į keistuolį, jei ne visišką pamišėlį. Žinok, - ir ranką pakėlęs, pirštu grasydamas, ištarė: nukentėsi ir tu. Nežūsi, bet skaudžiai nukentėsi. Nepasakysiu, kas su tavim atsitiks, bet regiu skaudžiai nukentėsi.

Dėl daug ko abejojau, - sakė Klimas, - bet dėl savo lemties buvau tikras, kad Milašius klysta. Kaipgi aš nukentėsiu? Tarkim, Lietuvą okupuos sovietai ar vokiečiai. Aš būsiu toli, Prancūzijoj, ir jie manęs nepasieks. Juo labiau, kad į kai ką (suprask: Maskvą) aš žiūrėjau su nemaža simpatija... Deja, ne Milašius, o aš klydau. (Visur pabraukta mano A.J.)

ŠIAURĖS ATĖNAI.Laikraštis Lietuvai. Nr. 18, 1990.VI.6 BLOKADINIS NUMERIS (P.Klimo įspūdžius papasakojo Antanas Dambrauskas).

 

Šiaurės Atėnai

                            JUDITA  VAIČIŪNAITĖ

 

Baltos kolonos šiaurės rūke rūškanam,

Vilniaus kolonos (katedros, rotušės, rūmų),

mirtos vazonas  ūksmėj negyvenamo namo,

gyly versmė po erškėčių laukėjančiu krūmu;

renkas į aikštę minia (ji pražūtų už garbę),

tirpstančio sniego taurė drumzlina ir karti,

laiko balkoną

              laiko valstybę sužvarbę

šiaurės atlantai ir šiaurės kariatidės;

kur marmuriniai akropolio laiptai į rūką,

statūs ir slidūs nuo sniegdrabos, ledo ir kraujo,

tankų sutriuškinti kūnai ant žemės,

              o skliautai įtrūksta,

plaka širdis, sklidina išdidumo ir graudulio,

stovi minia švilpesy šiaurės vėjų ir kulkų, -

stovi lyg statulos, kurtos nežinomų skulptorių.

 

METAI, 1991, Balandis

   

Atgal

Redaktorius Antanas Jonkus.

Tinklapius sudarė Vytautas Tutinas.

Hosted by uCoz