Atgal

Zenonas Ivinskis

Sienoji Lietuva ir Europa

 

Jei galima kalbėti apie senosios Lietuvos vaidmenį Europos istorijoje, tai jis prasideda, palyginti, labai vėlai, tik nuo 13-jo amžiaus pusės, kai lyg iš kokios miglotos jūros tolumoje staiga išauga didelė uola Mindaugo asmenybė, pirmasis ir paskutinysis karūnuotas Lietuvos karalius. Bet tai jau yra laikai, kai Vakarų Europoje nyksta tikroji vidurinių amžių dvasia, kai pradeda dvelkti tikras viduramžių ruduo, jų dekadansas. Tokiu būdu Lietuva Vakarų Europai nebespėja imponuoti savo valstybinio ir socialinio gyvenimo formomis, nes kai tik toji Lietuva įeina į istoriją, Vakaruose yra jau išsivystę luomai, išaugusi riterija, susikūrę miestai ir t.t.; bet užtat tie lietuviai tikra ano laiko karių tauta tuoj pasireiškia savo jėga.

Toji Lietuva, jau Rytų Europoje žinoma galybė, du amžius oficialiai gyvena pagonystėje. Šitoji aplinkybė patraukė į Lietuvą ne tik kryžiuočius, riterius ex professo, turinčius kardu skelbti Evangeliją, bet ir plačią Vakarų Europos visuomenę.

Beveik du šimtmečius Lietuva buvo permanentinio karo stovykla! Tokiu būdu su Vakarų kultūra ir aktyvia jų krikščionybe lietuviai susitiko kardo smūgiais. Tuo pačiu laiku iš rusų stačiatikių pusės, neinant su pravoslavija prieš pagonis, o šen ten pasyviai pasipriešinant, didėjo ir plėtėsi Kunigaikštystės žemės, greit sudarydamos kelis kartus  didesnius plotus už patį etnografinį lietuvių branduolį.

Norint geriau susekti Lietuvos vaidmenį, norint jį įstatyti į tinkamus rėmus ir jam rasti vietą Europos istorijos visumoje, reikia žiūrėti europinio masto faktų, įvykių. Tais laikais valstybės vaidmuo labiausiai reiškėsi per valdovo dvarą, per dinastiją. Augo, didėjo ir nyko valstybės ir jų galia, augant, stiprėjant ir nykstant dinastijoms. Puikus tos tiesos pavyzdys yra Kęstučio - Vytauto giminė arba ir apskritai Gediminaičiai. Į Lietuvą, kaip į Rytų Europos galybę, greit buvo atkreiptas dėmesys, kai tą pagonių valstybę ėmė valdyti energingas Gediminas ir jo įpėdiniai. Jos galybė vis didėjo, nes aplinkui stiprių valstybių nebuvo. Gedimino amžininkas Vladislovas Lokietka, šiaip taip nugalėjęs valstybės vienijimo sunkenybes, daro taiką su tuo lietuvių kunigaikščiu, kitas bendralaikis Maskvos Jonas Kalita jo saugojasi ir privengia

Tokiu būdu, kai kaimynai aplinkui, išskyrus kryžiuočių valstybę, dar nėra spėję suorganizuoti stiprių valstybių, lietuviai parodo aktyvų nusistatymą jų atžvilgiu. Jie vis dar energingai atremia nesibaigiančius Ordino puolimus, nors neišsenkančias jo jėgas papildo vis nauji šaltiniai iš Vakarų Europos. Kariaudama su Ordinu, Lietuva kovojo netiesiogiai su visais Europos Vakarais. Bet tuo pačiu lietuviai spėja nueiti ir į Lenkijos žemių gilumą ir laimėti sau rusiškuosius plotus.

Lietuvos kunigaikštystės vaidmuo į 14-tojo amžiaus galą pasidaro jau toks didelis, kad jos kunigaikščio lietuvio Jogailos kandidatūros į Lenkijos karalius nebegali atsverti net tokie konkurentai, kaip Vilhelmas Habsburgas, ar Zigmantas Liuksemburgietis, nekalbant jau apie vietinius. Prieiti prie Juodosios jūros derlingų pakraščių ir kolonijų, kurias Mažosios Lenkijos ponai nori įsigyti, galima tik per Vilniaus dvarą. Lietuvis sėdi ne tik kur nors Polocke, Vitebske ar Pskovo ir Naugardo respublikose, bet ir krikščioniškoje karalystėje!

ŠIAURĖS ATĖNAI.Laikraštis Lietuvai. Nr 9,1990.IV.4

Straipsnis sutrumpintas. Paruošė Antanas Jonkus .

Atgal

Redaktorius Antanas Jonkus.

Tinklapius sudarė Vytautas Tutinas.

Hosted by uCoz