Atgal

 

Eugenija Valauskaitė

 

Iš Eugenijos Valauskaitės kūrybos jau anksčiau kai ką apausdinome Moscovijoje. Čia publikuojami jos  eilėraščiai pasižymi ypatinga lyrika, bet jie visi pažymėti drastišku ženklu sūnaus netekimu (žuvo Rusijos armijoje taikos metu). Kiekvienam iš mūsų tenka pergyventi kaip neišvengiamybę tėvų mirtį. Bet sūnaus (ar dukters) mirtis, ankstyva ir beprasmiška, palieka ypač gilią, neužgyjančią žaizdą. Aitrus netekties skausmas kankina visą likusį gyvenimą..

            Ta kraujuojanti žaizda, kaip matome, apsireiškia kiekvienoje gyvenimo situacijoje, eilėraščiuose, parašytuose 1995, 1996...2002 ir 2003-aisiais metais, ir tikriausiai, vėlesniuose

 p. Eugenijos kūriniuose.

 

 

                        *     *     *

Suklupau prie apledėjusio  smėlio kauburėlio,

Čia amžiams atskirtas nuo manęs sūnus.

Dar žali vainikai, bet jau nušalo gėlės.

Tik skausmas ir noras eiti į sūnaus namus.

 

Atbuko protas, ir mintys išsisklaidė,

O sausio sniegas dengia kapą tyliai.

Sūneli mielas, ką tu pasakei tam bailiui,

Kad kulką jis paleido tau į širdį?

 

Tu niekada man nieko nepasakysi.

Čia tavo balsas, čia tavo žvilgsnis

Smėliu užklotas, gėlėmis, vainikais...

O aš šalia, aš tik našlaite likus.

 

1995

            Be sūnaus

Savo sielvartą, skausmą nešu

Iš nakties į dieną, iš dienos į naktį.

Žuvo mano sūnus

Sausio sningančią naktį.

 

Juodi rėmai ant sienos.

Fotografija. Lūpos, akys,

Linksmas veidas brangus.

Toks gražus vaikinas!

Šypsosi mano sūnus

Dar gyvenimo daug ateityj,

Jis dar nežino, kad žus.

 

Kiek žodžių, kiek meilės. Vilties!

Nebenuramins, nepaguos,

Prie krūtinės neglaus.

Nebėra ateities

Be sūnaus.

 

1995

 

    Dar laukiu

 

Mano mylimas, aš tavęs dar laukiu.

Sninga sniegas. Barbena į langą lietus.

Mano mylimas! Mano širdis tave šaukia

Tik likimas tau skyrė kapus.

 

Jaunystė! Toks laikas mylėti ir džiaugtis!

Tu žadėjai gyventi ilgai...

Mano mylimas, aš vis tavęs laukiu,

Be tavęs nuvargo širdis, ištuštėjo namai.

 

1996

 

 

    Naktis

 

Aš kaime. Lietuvoj. Pas brolį.

Kokia ramybė. Rugpjūčio vidurys.

Į langą žvelgia apvalus mėnulis,

Sode dejuoja obelis.

 

Ir kaip jai nedejuot, tiek vaisių!

Šakas nuleidusi kaip motina rankas,

Pavargusi vaikus paleidžia pasivaikščioti.

Gal ji nežino, kad vaikas nebegrįš..?

 

Žinai, brangioji, ir pas mane negrįžo

Tas, kuris, kai tu jauna buvai,

Atsimeni? Paauglys vandenį taškydavo

Tau ant šakų, sau ant pečių, ir juokdavos linksmai.

 

Tai buvo mano Paulius...

Aš nemiegu, į sodą langas atviras,

Mėnulis nusirito už senosios kriaušės.

Čia taip ramu. Ir prisiminimų karčios ašaros.

 

1997

 

    Už tai

 

Aš nubausta

Už tai, kad mylėjau,

Už tai, kad grožėjaus,

Už tai, kad labai didžiavausi

      Užauginusi tokį didelį, gražų,

      Švelniai mylintį sūnų!

Bėga metai, žydi sodai,

Žaliuoja ir bręsta rugiai.

Sūnaus nebėra!

Aš prie kapo tyliai verkiu

Ir meldžiuosi ilgai.

 

1998

 

    Laiškai

 

Senoje dėžutėje laiškai

Sūnaus iš armijos rašytieji namo,

Ten pat ir tie,

Kuriuos aš jam rašiau.

Sugrįždamas parsinešė visus...

(Tik nežinau ar aš skaitysiu juos).

O ir sūnus jau jų nebeskaitys...

Tai praeitis.

Per skausmą supratau:

Laiminga praeitis.

 

2001

 

     Žvirbliai

Už lango žvirbliai

Baigė kruopas lesti

Čiauškėdami

Snapus nuvalė

Gėlyną patręšė

Nuskrido

Iš lėto sninga

Šaltis spaudžia

Vėl reikia

Žvirbliams

Paberti kruopų

Tegul puotauja

        Sausis, 2002

 

 

    *     *     *

 

Šokdina rudenio vėjas

Raudonus klevo lapus.

Tu man pasakyk, švelnus vėjau,

Gal tu esi mano sūnus?

 

Aš šokčiau dar seną suktinį,

Norėčiau dainuoti linksmai.

Bet tu pasakyk, mano mielas,

Kodėl tu mane palikai?

 

Šlama po kojomis lapai,

Ir skraido geltoni, rausvi.

Tu man pasakyk, mano mielas,

Kodėl tu sugrįžt negali?

 

Ruduo. Nužydėjo jau gėlės

Ant kapo mielo sūnaus.

Bučiuoja man veidą vėjas,

Ir kužda, kad tuoj iškeliaus.

 

O vėjau, švelnus ir linksmas,

Toks šaltas ir toks stiprus

Tu man pasakyk, mano mielas,

Gal tu esi mano sūnus?                   

Spalis, 2003

 

 

  Atgal

Redaktorius Antanas Jonkus.

Tinklapius sudarė Vytautas Tutinas.

Hosted by uCoz