|
* *
*
Suklupau
prie apledėjusio smėlio
kauburėlio,
Čia
amžiams atskirtas nuo manęs sūnus.
Dar
žali vainikai, bet jau nušalo gėlės.
Tik
skausmas ir noras eiti į sūnaus namus.
Atbuko
protas, ir mintys išsisklaidė,
O
sausio sniegas dengia kapą tyliai.
Sūneli
mielas, ką tu pasakei tam bailiui,
Kad
kulką jis paleido tau į širdį?
Tu
niekada man nieko nepasakysi.
Čia
tavo balsas, čia tavo žvilgsnis
Smėliu
užklotas, gėlėmis, vainikais...
O aš
šalia, aš tik našlaite likus.
1995
Be sūnaus
Savo
sielvartą, skausmą nešu
Iš
nakties į dieną, iš dienos į naktį.
Žuvo
mano sūnus
Sausio
sningančią naktį.
Juodi rėmai
ant sienos.
Fotografija.
Lūpos, akys,
Linksmas
veidas brangus.
Toks
gražus vaikinas!
Šypsosi
mano sūnus –
Dar
gyvenimo daug ateityj,
Jis dar
nežino, kad žus.
Kiek
žodžių, kiek meilės. Vilties!
Nebenuramins,
nepaguos,
Prie krūtinės
neglaus.
Nebėra
ateities
Be sūnaus.
1995
Dar laukiu
Mano
mylimas, aš tavęs dar laukiu.
Sninga
sniegas. Barbena į langą lietus.
Mano
mylimas! Mano širdis tave šaukia –
Tik
likimas tau skyrė kapus.
Jaunystė!
Toks laikas – mylėti ir džiaugtis!
Tu
žadėjai gyventi ilgai...
Mano
mylimas, aš vis tavęs laukiu,
Be tavęs
nuvargo širdis, ištuštėjo namai.
1996
Naktis
Aš
kaime. Lietuvoj. Pas brolį.
Kokia
ramybė. Rugpjūčio vidurys.
Į
langą žvelgia apvalus mėnulis,
Sode
dejuoja obelis.
Ir kaip
jai nedejuot, tiek vaisių!
Šakas
nuleidusi kaip motina rankas,
Pavargusi
vaikus paleidžia pasivaikščioti.
Gal ji
nežino, kad vaikas nebegrįš..?
Žinai,
brangioji, ir pas mane negrįžo
Tas,
kuris, kai tu jauna buvai,
Atsimeni?
Paauglys – vandenį taškydavo
Tau ant
šakų, sau ant pečių, ir juokdavos linksmai.
Tai
buvo mano Paulius...
Aš
nemiegu, į sodą langas atviras,
Mėnulis
nusirito už senosios kriaušės.
Čia
taip ramu. Ir prisiminimų karčios ašaros.
1997
Už tai
Aš
nubausta
Už
tai, kad mylėjau,
Už
tai, kad grožėjaus,
Už
tai, kad labai didžiavausi –
Užauginusi tokį didelį, gražų,
Švelniai mylintį sūnų!
Bėga
metai, žydi sodai,
Žaliuoja
ir bręsta rugiai.
Sūnaus
nebėra!
Aš
prie kapo tyliai verkiu
Ir meldžiuosi
ilgai.
1998
Laiškai
Senoje
dėžutėje laiškai
Sūnaus
iš „armijos“ rašytieji namo,
Ten pat
ir tie,
Kuriuos
aš jam rašiau.
Sugrįždamas
parsinešė visus...
(Tik nežinau
ar aš skaitysiu juos).
O ir sūnus
jau jų nebeskaitys...
Tai
praeitis.
Per
skausmą supratau:
Laiminga
praeitis.
2001
Žvirbliai
Už
lango žvirbliai
Baigė
kruopas lesti
Čiauškėdami
Snapus
nuvalė
Gėlyną
patręšė
Nuskrido
Iš
lėto sninga
Šaltis
spaudžia
Vėl
reikia
Žvirbliams
Paberti
kruopų
Tegul
puotauja
Sausis, 2002
*
*
*
Šokdina
rudenio vėjas
Raudonus
klevo lapus.
Tu man
pasakyk, švelnus vėjau,
Gal tu
esi mano sūnus?
Aš
šokčiau dar seną suktinį,
Norėčiau
dainuoti linksmai.
Bet tu
pasakyk, mano mielas,
Kodėl
tu mane palikai?
Šlama
po kojomis lapai,
Ir
skraido geltoni, rausvi.
Tu man
pasakyk, mano mielas,
Kodėl
tu sugrįžt negali?
Ruduo.
Nužydėjo jau gėlės
Ant
kapo mielo sūnaus.
Bučiuoja
man veidą vėjas,
Ir kužda,
kad tuoj iškeliaus.
O vėjau,
švelnus ir linksmas,
Toks
šaltas ir toks stiprus –
Tu man
pasakyk, mano mielas,
Gal tu
esi mano sūnus?
Spalis, 2003
|
