Atgal

Keturakis

Amerika pirtije

Komedija iš trijų dalių

Pirmoji dalis

Antroji dalis

Trečioji dalis

 

 

ŽMOGYSTOS

BEKAMPIS, nusigyvenęs ūkininkas

BEKAMPIENĖ, jo pati

AGOTA, jų duktė

VINCAS, siuvėjas

ANTANAS, gaspadoraitis iš kitos parapijos

FAIBČIKAS, Bekampio kreditorius

PIRŠLYS

PIEMENUKAS

ŽYDAS, šinkorius

 

 DALIS PIRMOJI

Žydų kambarys. Po dešinei durys į šinkių, kitos durys po kairei. Priešais po langu apdriskusi sofa, stalas, kėdės; ant sienų rabinų paveikslai

 

VINCAS (sėdi už stalo atsilošęs, užkeitąs koją ant kojos, su papirosu. dantyse). Tegul jie kur pasikaria ir su savo mergomis, ir su visu kuo! Ką jie čia ant mano sveikatos turi saikstytis. Jau Rudis saviškiuį gundo. ,,Ką čia, sako, vyrai, kokis ten šalavalka tūri mums mergas darkyti, ar mes rankų neturime!.." Rupūžės! (Pakyla ir vaikščioja) Neduos jie man su mergomis sueiti! O ką tu su tokiais jonvaikiais: andai per svodbą, šėtonai, naujintelius kaliošus sudraskėprakeikti, radę ėmė visi ant klumpių austytis!.. Ten, savo krašte, kaip nuo šunų negalėjau atsiginti; iš ten pabėgau, tai čia vėl tas pats. Snargliai! Jie nori, kad aš su visokiais klumpiais susidėčiau; dar nosis nusišluostykitel ,,Paničiučki! Paničiučki!"kur tiktai sutikdami... Chamail Užgins jie man lenkiškai šnekėti. (Nusispiau.na) Skradžiais žemę nueikite ir su savo mergomis! Didelio čia daikto jūsų mergos: pakol tepi, tai važiuoji... Kaip ir ant šitos karvės Bekampių Agotėlės ar tai as mažai išdėjau... O ir visos, prakeiktos, tokios!.. Simts velnių, argi jau dabar aš taip ir nesusirengsiu į tą Amerikąl Kad žmonėms tai ir sekasi,tik žiūrėki: tas nuėjo, tas nuėjo... Pinigų nėra... Kad kitas, skatiko prie dūšios neturėdamas, ima ir nu-einai tiktai galvos reikia... Nesulauksiite, kad aš čia ilgiau skursčiau: čia ir gaiši, o gero nematysi! (Muša su kumščiu per stalą) Turiu ant savo pastatyti!

ANTANAS (įeina per dešines duris; ant jo padėvėta sermėga, šlikas). O, Vincentas! Sveiks, brolau, tai senial matėmės: jau ar ne pusė metų?

VINCAS. Sveiks, Antan. (Sveikinasi) Sėski, brolau. Ir tu ant jomarko?

ANTANAS. Ogi atsibaladojau: čia šioki toki reikalai... Tu tai savo kraštą jau suvisu užmiršai: išėjai ir išėjai...

VINCAS. Žinai, kaip meisteris: ką ant vietos susėdėsi!

ANTANAS. Na, ar dar vis apie šį kraštą maišaisi?

VINCAS. Tai dar.

ANTANAS. Pamėgo čia tau?

VINCAS. Taipjau smagu: arti miestas.

ANTANAS. Žinia, kaip tau. O žinai, Vincuti, aš tavęs šiandien tyčia ieškojau; čia man tokis reikalas...

VINCAS. Tiktai, Antanuk, jeigu tu apie tą skolą, tai žinai, kad dabar vis uždarbiai toki menki... Jau, brolau, kitą sykį...

ANTANAS. Tai ką jisai! Aš tik klausau; aš ir užmiršęs buvau apie tuos niekus: rasime, brolau.

VINCAS. Juk jau turėjau ir sudaręs, sakiau, sueisiu ir atiduosiu; bet čia man tokis reikalas pasitaikė, ir išleidan visus. Jau, brolau, kad tik sudarysiu...

ANTANAS. Ką dar čia apie tuos niekus! Lyg nerasime.

VINCAS. Tai kokį gi tu, Antanuk, sakei, reikalą turi?

ANTANAS. Taigi aš taip, žinotum... Ar tau tenka būti pas Bekampius?

VINCAS. Pas katruos Bekampius: čia jų keli yra?

ANTANAS. Ką Agota yra duktė?

VINCAS. A, tai pas Juozą. O, aš juos gerai pažįstu; ir dabar užprašė siūti. Geri žmonės. Tai pas Juozą, pas Juozą... Tai tu pažįsti jų Agotą?

ANTANAS. Tik sykį teko matyti: per padevintinį mūs bažnyčioje buvo, tai ten man vienas parodė.

VINCAS. Na, o kaip ji tau patiko, daili?

ANTANAS. Taipjau, žinai, daili merga. Ką daili, tai daili! Na, o tu man sakyki, ar teisybė, kaip aš girdėjau, kad tas Bekampis žento reikalaująs? O, sako, pusėtina ten jų vieta?

VINCAS. Tai gal ketini pirštis pas juos?

ANTANAS. Taigi, tiktai aš tavęs dar norėjau išsiklausti. Sakau, kaip dabar tu čia vis gyveni, tai gali žinoti, kaip ten pas juos einasi: reikėtų pabandyti. Tik jau, brolau, niekam nepasakoki: bus kasnebus, tai tuojau šnekos; aš to nenoriu.

VINCAS. Anava! Ogi kam aš... Ar tai aš kokis pliuškis!

ANTANAS. Taigi jau, brolau... O kažin, Vincuti, kad taip nors alaus išsigertume? Ką?

VINCAS. Neverta: čia šiandien ir alus ne kas, kokios pamazgos. Tai tiek to.

ANTANAS (pasimislija). Tai vis išgersime.

VINCAS. Be reikalo, Antanuk, ir taip būtumėm pašnekėję.

ANTANAS. Tai ką... (Įšeina)

VINCAS. O-o! Antanukas! Aš tik ziūriu, kas dabar čia jam pasidarė: už tuos septynis rublius tai praeiti neduodavo, o dabar dar ir alaus šaukia. O... čia matau, kas... Cha, cha, cha! Į žentus, girdi, pas Bekampįl Taip-jau pataikytų. Kad žmonės ir užrodija!.. Pusėtina, sako, vieta; o jis pats nieko apie juos nežino... Agota jam patinka... Hm! Kad taip čia kaip nors apie juos gerai apsisukus. Tik kažin, dalį ar jau jisai nuo brolio atsiėmė... Tai diegas: girdi, rasime... Nežinau aš, brolau, tavęs: už dvylekį pasikartum! Kad taip čia juos... (UžsimisliĮa, paskui pašoka, suploįa delnais) Šimts velnių, tai įtaisy-čiau! Trūks laikys: juk Agotą su parėdais, su saldumy-nais, su alum tai į balą nuvestum.

Įeina Antanas n paskui jį Žydas su dviem bonkom alaus, kurias stato ant stalo ir nori eiti

 

ANTANAS (ima bonką). Na, kas čia per bonkos voliukės, tai nė po du stiklus nebus!

ŽYDAS. Ko! Šitas bonkas mažas? Kad aš taip sveikas būčiau.

ANTANAS. Ką dar tu čia monus į akis leidi! Lyg kas aklas.

ŽYDAS. Niu, kokis tamista aklas: dėve dok, kad visi tep matytų. (Išeina)

ANTANAS. Netikėlis! Tik pinigus lupti tai žino... (Pilsto alų) Sveiks! (Geria)

VINCAS. Sveiks! (Geria) Tai jau gal ir dalį nuo brolio atsiėmei?

ANTANAS. Tai neva jau.

VINCAS. Tai šitaipatsiėmei... (Užsimislija) Jau atsiėmei. Ar visą? (Žiūri su atida į Antaną)

ANTANAS. Neva visą. Bet ko tu taip keistai žiūri: ar tai tau dyvas?

VINCAS (atsikvošėjąs). Ką?.. E, ką tu, aš taip sau... Na, dabar, Antanai, brolau, tai tu vyras! Aš vis sakiau, kad iš Antano išeis žmogus. Šimts pypkių!.. Dabar tau tik vietą gerą apeiti. 0 tu žinai ką: tu su Bekampiais apsižiūrėki, jau kaip čia tau vieta!

ANTANAS. Tai bet tiesa?

VINCAS. O kaip! Tiesa: jisai ieško žento. Jau ten ne vienas ir suka.

ANTANAS. O kiekgi tenijų lauko?

VINCAS. Trys... ne, ką aš: penkios dešimtys margų. Buvo trys, o paskui dar dvidešimt prisipirko. O kokis laukas!

ANTANAS. Tai būtų nei šio, nei to.

VINCAS. Zinai, brolau, aš kaip pats dėl savęs tau sakau: koki žmonės, kokis namas! aplinkui nerasi. Tu neatsigėrėsi; tu man dėkavosi. Na, tai ragaukime! Ką mes taip sausai: sauso niekas neklauso. (Pripila stiklus ir išgeria) E, reikia dar Morkelį užraginti! (Nori eiti)

ANTANAS. Dar? Vincuti, be reikalo, bus gana ir šito.

VINCAS. Antanai, brolau! Argi kasdien mudu taip susieinava. Aš kaip tikrą brolį suėjęs džiaugiuosi! Kas jau čia! (Išeina)

ANTANAS. Diktas vaikinas: kad tik ne tas jo išlaidumas kaip gyventų. O dabar skatiko nemoka pasidaryti: mergas lakina; o tas prakeiktas dabišnumas: tai reikia dar jam šitų tošių ant kaklo, šitų mazgų. Ką jau tu čia galą priponausi! Vis kampininko vaikas, ir gana,visi žino. (Palaukia) Galas žino, kaip dabar čia padarius? Vincas rodija; gerai, kad jisai juos žino. Rei-kės katrą dieną būti, ir gana; jei tik ten, kaip Vincas sako, vieta nei šio, nei to, tai aš niekaip gyvai neaplei-siu: turi jijė man tekti... A-a, kad merga, tai merga!

Įeina V i n c a s su dviem bonkom alatis

Kadgi be reikalo, Vincuti.

VINCAS. Ką tu. brolau; aš pas tave ant svodbos ne tiek išgersiu.

ANTANAS. Palauki: dar kažin kaip nusiduos; neperšokęs op nesakyki.

VINCAS. Antanuti! Minėsi mano žodį: tik tu ten nuvažiuosi, pamatysi tai tu daugiau nieko nenorėsi; sakau tik tu pamatysi. (Pilsto alų) O kad tu su jais susitaikysi, tai aš kažin ką statau. Jie tokio ir nori. Jie nei dalios žiūri, nei ko, tik kad vyras geras būtų; o kaip tu šitokis vyras ir ant pažiūros, ir ant visko, tai merga ir tėvai prie tavęs kaip lipte prilips. Na, sveiks, brolau! Dieve duoki jums santaiką, meilę, o man... E, ką čia žiū-rėti: lupki, kol lupasi, ir gana. (Geria)

ANTANAS. Dieve duoki iš tavo burnos į dievo ausį! (Geria)

VINCAS. O merga, brolau, eiki skersai išilgai, tokios nerasi. Kaip nulipdyta!

ANTANAS. Tai, žinai, ir aš norėjau taip sakyti.

VINCAS. O kokia darbininkė!

ANTANAS. Na, argi ji vienturtė?

VINCAS. Vienturtė, vienturtė; o kaip vienturtė. O kiek parėdų turi, kiek visko; ir taip visokio gero pilna. Trobos, viskas... Juk pamatysi. Kad tik jam, žmogui, ne ta bėda...

ANTANAS. Kokia bėda? Skolos turi?

VINCAS. Skolos? Argi... tai neva skolos; tiktai čia, matai, tokia skola...

ANTANAS. Vai ar daug?

VINCAS. Tai kad čia, matai... Kaip tau pasakius?..  Čia...

ANTANAS. Tai taip kokią bėdą turi?

VINCAS. Taigi: jisai pasirančijo valsčiaus kasai ten už tokį girtuoklį; dar neva giminė.

ANTANAS. Tai šitaip: pasirančijo; ar už daug?

VINCAS. Už... tai už... e! Už du šimtus. Bus!

ANTANAS. Kas bus?

VINCAS. Ar kas bus?.. O kas bus: turi atiduoti, ir gana; o kas daugiau bus! Juk gaila tokio žmogaus, bet kad pats kaltas.

ANTANAS. Taigi, tai tu rančykis už ką.

VlNCAS. O jau dabar terminas. Jis ir manęs klausė: ar aš nežinąs kur gero žmogaus, kad nors ant pusės metų už ne per didelį palūkį... Juk žydai patys siūlo, bet ką tu: tik prasidėki su žydu tokius palūkius lupa. (Lyg atsikvošėjjęs) O tu žinai ką, Antan?! O tai!..

ANTANAS. Ką?

VINCAS. Jau kaip dabar judviem abiem būtų gerai, paranku!..

ANTANAS. Kam?

VINCAS. Tau su Bekampiu; jau geriau nereikia. Juk pas tave dabar liuosų pinigų yra?

ANTANAS. Ar tai tu apie tą skolą? VINCAS. Na taigi: jau geriau, brolau, nereikia ir tau, ir jam.

ANTANAS. Tai kaip: ar kad aš jam pinigų paskolinčiau?

VINCAS. Na, taigi tuos du šimtu, jei tik galėtum sudaryti.

ANTANAS (pasididžiuodamas). Su tuo tai mažas daiktas: du šimtai tai tiktai nuspiauti, ką tai man stovi! Tik kaip dabar čia: dar niekur nieko... Tai jisai tegul palaukia: sutiksime, raštus padarysime.

VINCAS. Gerai. Bet kada dar tas bus: tik viena die-na visko nepadarysi, o jam, žmogui, šiandien reikia. Ten nelauks: atėjo terminas, ir duoki, nors is žemės iškaski! Na, ar tau, Antanai, ne vis tiek: pas tokį žmogų tai tikriau nekaip pas save laikyti; bet užtai gi paskuitai be pusės žodžio nuvažiuoji, ir sutinkate.

ANTANAS. Na, juk, anot tavęs, ir taip nei šio, nei to būtų; tik, žinai, Vincai, taip be jokio rašto aš negaliu; be rašto, brolau, nė į rankas. Tai mano paskutinis žodis: kaip kirviu įkirsta.

VINCAS. Na, tu neišmanėli, kas gi tau sako, kad be rašto? Aš tik klausau. Pagaliau jisai nė pats taip neapsiims, jis tokis žmogus: jis tavo šiaudgalio nenorės, tat ką čia šnekėti!

ANTANAS. Tai tiek to. Tiktai kaip su palūkiu? Man, brolau, žmonės patys siūlo po penkiolika.

VINCAS. Gana jau, Antan! Nuo tokio žmogaus, to-kiam reikale... Rengiesi susigiminiuoti, suvisai nepritiktų. Už karališką galėtum atleisti. Brolau, tokiam žmogui...

ANTANAS (pagalvojęs). Na! Tiek to... Brolau, šen ranką: ant tavo žodžio. Tai tik dėl mergos! Brolau, tokia merga!..

VINCAS. Antanuk, tu nesigraudinsi! Judu su Bekampiutai kaip parinkti: jisai žmogus tokis lėtas, tu jam paskui dar prie šitų kiek primesi, jisai tuoj viską užrašo, ir tu ponas; kaip norėsi, taip tu jį vartysi; sakau, kokis žmogus! Šią pačią dieną sueisime ir pašnekėsime.

ANTANAS. Ar jisai čia yra?

VINCAS. Yra, yra. Aš judu suvesiu, pašnekėsime. Tik čia pabaigiame, ir einame. Na, sveiks!

ANTANAS. Sveiks! (Abu geria) Vincuti! (Apsikabina Vincą) Aš tave kaip tikrą brolį!.. Sen... (Bučiuojasi) Vincuti, būsi per brolius?

VINCAS. Jei tik tu prašysi, brolau.

ANTANAS. Tai žiūrėki, Vincuti! O apie tuos niekus, ką tu man ten kiek kaltas, tai tu nesirūpinki; kad tik mums, brolau, šitas nusiseks, tai aš tavęs iki gyvas neužmiršiu! Kad man, brolau, kas iš širdies velija, tai aš ne tai... aš jam viską, rodosi, atiduočiau: aš tokis žmogus.

VINCAS. Kas tave, Antanuk, peiktų, tas pats tokis. Tai eikime.

ANTANAS. Eikime. Aš, brolau, iki gyvas!.. Aš dar arklio užbėgsiu pažiūrėti.

VINCAS. Tai tu mane rasi ten ant kampo.

Abu išeina pro dešines duris

BEKAMPIS (įsprūsta per kitas duris, greitai uždaro ir pasilenkęs žiūri per rakto skylutę). Nematė! Dar gerai, kad spėjau čia įšokti. (Atsitraukia nuo durų) Na! Pranešė dievas! Tai kad jie kur pasikartų ir su savo pinigais, ponedie, tau nesugriešyčiau. Iškėlei kur koją, tai už akių ir už akių, nespėji nė dairytis: vienas gaišina, kitas su kamarninku gąsdina; Raulo andai atsiprašiau ant mėnesio, o jau dabar vėl gaudo. (Pažiūri pro langą) Tikrai lyg Faibčikas praėjo. Tai netikėlis, tarytum ir pėdas suuodžia. (Žiūri į atsidarančias duris) O kaipjisai! Nuo vieno pabėgau, tai kitas...

FAIBČIKAS (įeina pro dešines duris). Ny, kokis kitas? Ah tu, Jozai, manęs nepažinsti? (Sveikinasi)

BEKAMPIS. Kad aš ne tave, Faibčik. Ar tu nematei mano moterų? Aš jų ieškau namo važiuoti...

FAIBČIKAS. Motehų ieškai? Niu, tai ko tu čia tūnai? Tavęs ih Haulas klausė; jis čia toj ateis.

BEKAMPIS (nusigcindęs). Ui, kad aš, Faibčik, labai neturiu kada, liki sveikas. (Nori eiti)

FAIBČIKAS. Niu, tai eisime. Haulą sutiksim, pašne-kėsim. Ui, jau jam, bholau Jozai, tehminas...

 

Bekampis traukiasi nuo durų

Ih aš pats nohu tavęs paklaust... Niu, tai eikime.

BEKAMPIS. Arba šičia pašnekėsime.

FAIBČIKAS (ploja Bekampiui per petį). Nebijok, Jozai, aš jokisi: Haulas jau namo važįuoja. (Sodina. Bekampį ir pats sėdasi) Niu, Jozai, kas bus? Aš jau tau sakiau kahtą, du kahtu, dešimtį kahtų aš laukti negaliu; suphantinegaliu! Užmuški, papiauki, pakahki manenegaliu! Niu, Jozai, kada bus pinigai? Kada man bus penki šimtai hublių?

BEKAMPIS. Na, iš kur dabar aš tau, Faibčik, taip ūmai paimsiu? Iš ko čia surinksi? Juk žinai pats, kokis buvo metas: koki mano kviečiai buvo.

FAIBČIKAS. Ui, Jozai, neghėšyki dėvo: ateik pas man, tu pamatysi kvėtalių. Ui, koki kvėtaliai, tai auk-sas ne kvėčiai. Ui, yha ant svėto kvėčų. Yha, Jozai, yha; tik pas tave vėną nėha.

BEKAMPIS. Nagi, kad dievas nepadeda, tai ką padarysi!

FAIBČIKAS. Niu, tai kokis tavo, Jozai, dėvas, kad jis tavo ahodą su daug ghažų kvėčų neužpila.

BEKAMPIS. Ką gi, Faibčik, darysi: gal mes neverti to?

FAIBČIKAS (pakyla). Nevehti! Niu, tai ką, Jozai, da-hyti? Aš tavęs paskutinį sykį klausiu, kada bus pinigai!

BEKAMPIS (pakyla ir susiima rankas). Faibčikuli! Susimildamas: aš tavęs kaip tėvo prašau! Iš kur aš taip ūmai paimsiu... Zinai pats, kokis buvo metas.

FAIBČIKAS. Paskutinis žodis: ah bus pinigai?

BEKAMPIS. Na, jau pažiūrėsim...

FAIBČIKAS. O kad tave, Jozai, ko tu žuhėsu? Imk atidok man skolą, ih tada noh ant klono užllpęs žuhėk.

BEKAMPIS. Na tu pone dieve šventasis! Argi aš tau, Faibčik, užginu? Paimsiu nuo kito ir atiįuosiu.

FAIBČIKAS. Jozai! Tu žinai: mano veikei ih pačus dona valgo. Aš negaliu! Jozai, negaliu!

BEKAMPIS. Tik aš tau, Faibčik, tokį palūkį moku.

FAIBČIKAS. Ah daug tu man, Jozai, šymet palūko užmokėju? Niu, sakyk, ah daug?

BEKAMPIS. Tai raštą išdaviau.

FAIBČIKAS. O kas man, Jozai, iš tavo hašto? Niu, tik tu man sakyki, kas iš tavo hašto?

BEKAMPIS. Jau kadai, Faibčik, tai vis tas pats pinigas: tu per sūdą paieškai...

FAIBČIKAS. Jozai! Tegul mūs nephėteliai į phovą eina! Kad mūs nė veikei to nesulauktų!

BEKAMPIS. Ak, dieve duoki gražumu.

FAIBČIKAS. Su ghažumu, Jozai! Su ghažumu! Aš vis sakau: su ghažumu. Penki metas gyvename, o ah mudu ėjom į phovą? Niu, sakyk, Jozai: ah ėjo Faibčikas į phovą?

BEKAMPIS. Juk dar, dieve duoki, kad su visais taip būtų.

FAIBČIKAS. Jozai! Dievaži, aš negaliu: man tavęs gaila! Dievaži, gaila! (Mušasi į krūtinę) Mano tokis notūhas, aš tuhu šihdį, aš nohu būti phėtelium! (Švelniai) Jozuli! Dosi man į mano vežimaitį saujukę dobilų; aš kahvutę leikau.

BEKAMPIS. Ui, koki mano, Faibčik, dobilai: pats žinai, kokis buvo metas; ir tie supuvo.

FAIBČIKAS. Niu, noh tų pačių: šėno saujukę phidėsiu; ką gi dahyt.

BEKAMPIS. Na, juk jau reikės, ką gi darysi.

FAIBČIKAS. Jozuli! Bulvų į maišelį įpilsu: veikei tep mėga tavo bulvus.

BEKAMPIS. Kad, Faibčik, suvisai mažai: sėklai nebus. Tokis metas...

FAIBČIKAS. Ui, Jozuli, kokis tu žmogus, tu man gailėsi šito kahtuko, šitos saujukės bulvų. Ui, kokis tu žmogus; aš netikėjau!

BEKAMPIS. Juk jau duosiu, kad ir tų pačių; ima tave dievai: ką gi darysi.

FAIBČIKAS. Susimildamas, Jozulil Aš veiką pahsusu.

BEKAMPIS. Na, na.

FAIBČIKAS. Jozuti: henka henką mazgoja. Niu, buk sveikas.

BEKAMPIS. Eisi sveikas.

Žydas išeina

 

Na, tu ponedie šventasis! Jau, girdi, penki šimtai; tu man ir pasidaryki taip greitai! Ką jis čia, netikėlis, skaito?.. Kiekgi aš iš jo ėmiau! Tada paėmiau pusantro šimto, pernai šimtą, paskui taip: po penkis, po tris rublius... Tai kas, tai ketunų šimtų nėra. O kiek palūkių išmokėjau... Penki šimtai!.. Iš ko čia tie penki šimtai?.. Tuos abligus po kelis sykius perrašinėjau... Ką tu su netikėliu: beprirašo! Sakau, niekas taip žmogaus neėda, kaip skolos: vienas spiria atiduoki, kitas atiduoki, trečiasatiduoki; o iš ko čia atiduosi? Na, kad tik aš iš šitų skolų išsirisiu!.. Kad tik dabar mane šitas žmogus, kad nors ant pusės metų. (Palūkėjęs) Tu vyreli, kaip jis krūtinę ėda. (Susiima vidurius) Ar tai čia man nuo to alaus, ar nuo ko? Zuvys pas Peisuką lyg kuo trenkė... Reiks paprašyti Morkelienės su pipirais. (Ima pypkę)

VINCAS (įeina). Jūs čia, dėde!

BEKAMPIS. Botago užbėgau, ar reikia kam? (Krapšto pypkę)

VINCAS. Aš jums gerą daiktą pasakysiu.

BEKAMPIS. Ką, Vincuti?

VINCAS. Aš čia vieną žmogų apėjau; jūs aną diencj manęs klausėte?

BEKAMPIS. Oi ką gi veiksi neklausęs? Klausinėjų tik dabar svietas tokis: kad katras ir turi, tai laiko apsigniaužęs. (Kemša pypkę)

VINCAS. Kad jūs nemokate ieškoti. Kodėl aš...

BEKAMPIS. Tai bet tu nesijuoki?

VINCAS. Per ką jūs mane laikote? Aš sakau, kad radau tokį žmogų, gaunate pinigų, ir gana.

BEKAMPIS (deda pypkę ir mašną į kišenę). Tai dar dievo malonė būtų! O kiek jisai man galėtų?

VINCAS. Tai kaip sakėtedu šimtu; jau viską ir sušnekėjome. Tiktai mums jį išpuls prigauti: mat, jisai nori pas jus į žentus.

BEKAMPIS. Tai kad jį dievai: tai jisai į žentus! Kad jisai taip galėtų...

VINCAS. Apie tą jūs nesirūpinkite: jis viską galės; kaip mes norėsime, taip jisai galės. Tik ant manęs atsidėkite, tai viskas bus gerai.

BEKAMPIS. Kad jisai be raštų eitų...

VINCAS. Tai kurgi: nė neužsiminkite! Jūs, dėde, velyk taip apsiimkite, kaip jisai nori.

BEKAMPIS. E-e! Tai jau jums, vaikai, rodosi, kad jeigu Bekampis turi skolos, tai jau be žento neapsieis: jį už pakarpos ir į užpečkį, o kitas, su pinigais atėjęs, ponaus ant mano gero. E! Vaikai, dar jūs pamatysite, ką Bekampis išdarys! Kad aš pagyvensiu, išsimokėsiu skolas, susitaisysiu trobas, tada ką jums Bekampis užgiedos! O dabar...

VINCAS (juokiasi). Kad jūs, dėde, manęs nesupratote; aš jums sakiau, kad jūs tik tyčia taip apsiimtumėte: kad jūs neva privalote žento, tinkate užrašyti namus, jei tik geras žmogus pasitaikytų, suprantate? Tik tolei ant visko tinkate, kolei nuo jo pinigus išgausite, o paskui tai galite jį visaip trukdyti: tai didelė išimtinė, tai kokios dalios, tai jisai ir pats atsisakys.

BEKAMPIS. A-a! Tai tu šitai! Taigi, kad, anot tavęs... Gerai tu sakai.

VINCAS. O jeigu tik jūs dar mokėsite su juo apsieiti, tai paskui nuo jo ir daugiau pinigų gausite: jisai žmogus prie skatiko.

BEKAMPIS. A! Tai kad tu supelėtum! Na kas tau buvo pasakyti nors penkis šimtus, na, keturi ant galo, kad, sakai, jisai turi. Kad taip, žinai, jį peršnekėjus...

VINCAS. Nė neužsiminkite daugiau! Jūs tik visą reikalą sugadintumėte. Tik dviejų šimtų prašykite, o daugiau tegul jums nė nereikia. (Pamislija) O kažin... E, kaip vienam užteks.

BEKAMPIS. Sakai, Vincuti, užteks. Kad tai tik tam vienam reikėtų!

VINCAS. Dėde! Imate du šimtus? O ne tai likite sveiki!

BEKAMPIS. Imu, imu, Vincuti; kas gi sako, kad neimu!

VINCAS. Taigi dėl to: tai nė neužsiminkite daugiau; viskas perniek būtų.

BEKAMPIS. Vincuti, aš nė žodelio. Dieve duoki tau sveikatą! Tegul jau nors du: ką gi darysi, kad vis toki metai...

VINCAS. O dar vėl su šitais savo metais... Iš tikro, dėde, kam jūs tuos metus vis garbinate? Zmonės neatsigiria metais, o jūskaip metai, taip metai! Tai jeib kas tuoj supras, kad jau pas jus gerų metų nė nesti. Tai tas vaikinas atsisakys ir pinigų gali neduoti. Taip, dėde, niekai.

BEKAMPIS. Vincuti, aš nė žodelio...

VINCAS. Taip ir negerai; aš jus pamokinsiu, kaip reikia šnekėti; tiktai vėl kad moters nieko nežinotų: patirs, tai ir bepatinka žentas, tai ir beįtraukia jus į kokias kilpas.

BEKAMPIS. Taigi, anot tavęs...

VINCAS. O prieš tą vaikiną tai kiek galėdami girkitės; viskas, ačiū dievui, gerai, visko pilna, tiktai reikia gero žento.

BEKAMPIS. A-a! Anot tavęs...

VINCAS. Sakau, jei tik mokėsite su juo viską, kaip ..eikia, tai...

BEKAMPIS. Tiktai kaipgi sakai: girtis ir pinigų prašyti; kad jisai ko nenumanytų...

VINCAS. Dėl to tai jūs nesibijokite: mano viskas aprūpinta. Aš .tam vaikinui pasakiau, kad jūs...

BEKAMPIS. Ts! Moters ateina.

VINCAS. Mes dar paskui pašnekėsime.

Pro kairiąsias duris įeina. Bekampienė ir A g o t a; viena. turi popierinį pundelį, kita iš skepetos nešulį

BEKAMPIENE (į vyrą). Ir tu čia! Tai kad tu, tėvai, man miltus iš kromo atneštum; norėjau pati nešti, bet kad šone taip nudiegė...

BEKAMPIS. Tai bet pirkai miltų?

BEKAMPIENĖ. Ogi tai ką jau darysi: žmonės taip prašo; kad jau taip kas, o dar ir giminės...

BEKAMPIS. Kad jau, sakiau, būtum atsisakius, ir gana: iš ko jau čia vis taip ir tesėsi?

VINCAS. Apie ką jūs, dėde?

BEKAMPIS. Ogi tai su tomis svotystomis...

VINCAS. A, ten! Zinau.

BEKAMPIS. Jau sakiaunei būtų reikėję, nei nieko.

BEKAMPIENE. Na, tai išmanymas tavo, imsi dabar dėl to svarelio miltų ir giminių atsižadėsi, ir visko. Pragaiši dėl to!

BEKAMPIS. Juk nepragaiši, bet kad be reikalo, tai kas iš to? Užsimanė nei šio, nei to.

BEKAMPIENĖ (smarkiai). Matai! Jau žinia, kad ne tavo giminės, tai jau tau nieko nereikia: nors galą gaukite; te, šunie, kaulą, graužki. O nebijoki: kaip savo, tai prasižiodinęs į gerklę pila; net jau koktu, rodosi, ir žiūrėti. O ir tas landumas nežmoniškas!

BEKAMPIS. Ką tu man šitą prikiši? Tu saviškius tai ne tiktai ką prišeri, bet ir į atlankus prikrovus išleidi, o aš tau nieko nesakau.

BEKAMPIENĖ. O kad tu ;taip gyvas būtum! Matė kas? Pavasaryje broliukui prikrovei kripes šiaudų, tai atiduos jisai tau, tik tu lauki!

BEKAMPIS. O taviškis ratą atidavė? Pateko į nasrus, tai ir sveiks dingęs. Išverkė atėjęs, o dabar eiki išgauki nuo jo! Dar jijė čia man prikaišios! Mano giminės tai nors svietiški žmonės, bet kad čia tai koki čigonai!

BEKAMPIENĖ. Tavo tai aršesni ir už čigonus: ne iš gero pas broliuką čigonai ir nakvoja.

AGOTA (motinai). Mama! Gana tik, tai reikia dar jums: juk kaip norėsite, taip padarysite.

BEKAMPIS (sykiu su Agota). Kas jau tave peršnekės: tai malūnas, ne liežuvis.

BEKAMPIENĖ. Kad širdį užduodi. Dieve, jau mano giminės tai nė ne giminės; o nebijoki, kai nuvažiuosi, tai dar taip prisipenėsi. Dar šneka!

BEKAMPIS. O kad jie nesulauktų, kad aš pas juos...

VINCAS. Ką jūs čia, dėde! Eikime. (Tempia Bekampį už rankovės)

BEKAMPIS. A-a! Anot tavęs...

Abu  išeina

AGOTA. Tai tik tas tėtė: tai žino, kad važiuos, gers, valgys; jeib tiktai šnekėtų.

BEKAMPIENĖ. Ogi ką su šituo pusgalviu? Ar su juo į svietą kaip žmonės išeisi? Keryčiokis ir keryčiokis visą amželį, nei su akėčiomis. Tik žino, kad su broliuku bonkutę pasistatę pas žydą sėdėti. Kažin, ar tik aš viską iš kromo paėmiau? (Čiupinėja pundelį) Mielės yra, radzinkos yra... tai dar gvazdikėlių nepaėmiau; arielkos reikės pavirinti; nors ant bargo pas Morkelienę paimsiu.

AGOTA. Ogi kam dar ten jums tos arielkos: tik pulkauninkų arielka bus.

BEKAMPIENĖ. Nežinai dar tu pulkauninkų: kol jie prisirengs, tai aš ten sėdėsiu kaitinsm akis! Paimsiu kvortą, dar vandens prisipilsiu, ir gerai, ką gi darysi; nors miežių Morkelienei reikės atvežti. Jau dar čia dėl jo vieno tai imki ir nuo giminių atsiskirki, ir nuo visko: į grabą nesineši; o nuo žmogaus užsigręžki, tai ir jisai užsigręš.

AGOTA. Mama! Tik jūs žiūrėkite, kaip šitas mašastas pritiks apvedžioti; o dar jūs nenorėjote imti: sakėte, kad tiek daug. Žiūrėkite! (Rodo)

BEKAMPIENE. Ima jį dieval, vaikeli: nėra kada.

AGOTA. Jau dabar visos taip plačiai vedžioja.

BEKAMPIENĖ. Tai dar maišo nuo Morkelienės nepaėmiau, ką anądien su ridikais atvežiau, tai ir liktų, o tokis naujutėlis maišas. Einu, paimsiu. O tu, dukrele, nubėk, paimsi nors už keturskatikį gvazdikėlių ir imbiero.

AGOTA. Tai pinigų duokite.

BEKAMPIENĖ. Taip paimsi; sakyki: kiaušinių parduosime, tai atiduosime. (Išeina pro dešines duris)

AGOTA (žiūri savo pirkinius). Kad ji staugdama, kadgi graži: tarytum mainosi! (Varto) Kad tik nenušustų... Bet tai kas: vis jau taip greitai nenušus; o nušus, tai kasdien parnešiosiu. O jau mama neimti, ir gana brangu. Dar gerai žydelka pažįstama: pamerkiau, ir paleido. Jau ji mane žino, o kas jau čia man: nedėlioje išeinu ant ankstybųjų ir išnešu kokį puskapį kiaušinių; ar tai man pirmiena?.. Mama nė nežino, kur vištos deda. Tai bentgi kad pasisiūdinsiu jekutę! Kad ji nesulauktų, toji neūžauga, kad vis jos viršus bus. Tokia knisiuviėnė: kad jau tik kokia naujesnė mada atsiras, tai vis pirmutinė. Nebijoki! Kad aš paprašysiu Vinco, tai kad jisai man įdarys!.. (Susiriša pundą, išeina pro kairiąsias duris)

 

Bekampis, Vincas ir Antanas įeina pro kitas duris

 

ANTANAS (tarpduryje). Tai tu žmogus tikėki kam kitą sykį.

BEKAMPIS. Taigi, tikėki kitą sykį.

ANTANAS. Tai jūs, dėde, iš jo ieškokite: ar tai galimas daiktas, kad už kito bėdas jūs turite atsakyti!

VINCAS. O ką iš jo imsi, kad jau jisai nieko neturi?

BEKAMPIS. Nieko, o nieko neturi, tai ką imsi?

ANTANAS. Tu žmogus žinoki kitą sykį.

BEKAMPIS. Anot tavęs: žinoki kitą sykį.

VINCAS. O dar neva ir giminė.

BEKAMPIS. Neva ir giminė...

VINCAS. Tai kada gi jau tu, Antan, dėdei galėtum? Jam tuojau reikia.

BEKAMPIS. Taigi, anot jo, kada galėtum?

VINCAS. Kada, dėde, terminas, porytjūs sakėte?

BEKAMPIS. Katro, ar...

VINCAS (pertraukdamas). Katro... Į kasą: katro! Užporyt, jūs sakėte...

BEKAMPIS. A-a, taip: užporyt, į kasą užporyt.

VINCAS. Taigi, tai nėra ko nė laukti; kad paskui kaštų kokių nepasidarytų...

BEKAMPIS. A-a, anot jo, kad...

ANTANAS. Kad jau jums taip greitai reikia, tai užporyt jūs, dėde, čia būkite, ir aš būsiu, ir atliksime, o ką gi daugiau? Greičiau aš negaliu. Tai taip, dėde, užporyt galėsite?

VINCAS. Ogi kodėl negalės?

BEKAMPIS. Tai kodėl kad ir tuojau... Kada tik nori. Tik dieve duoki tau, Antanuti, sveikatą; ką gi darysi, kad vis toki...

VINCAS (pertraukdamas ir rūsčiai pažvelgdamas į Bekampį). Tai jau dabar tiktai su palūkiu sutarkite, ir viskas. Juk vis jau, Antan, nuo dėdės per daug neimsi.

BEKAMPIS. Taigi, anot jo...

ANTANAS. Jau aš nežlnau: kaip nuo jūs, dėde, tai neišpultų per daug...

BEKAMPIS. Taigi, anot tavęs...

VINCAS (perkirsdamas). Jau man rodosi, kaip nuo dėdės, tai karališko užteks: taip dėl viso ko.

BEKAMPIS. A-a, nors dėl viso ko.

VINCAS. Juk jau visai be palūkio tai dėdė nė pats neapsiimtų.

BEKAMPIS. Dar, kas tau!..

VINCAS. Tai jau sakyki kiek, ir gana!

BEKAMPIS. Sakyki, kiek...

ANTANAS. Tai jau tegul bus karališkas; ką jau čia: kad dievas duos, pagyvensime, galime ir arčiau susieiti.

VINCAS. Dieve duoki!

BEKAMPIS. Dieve duoki, anot jo...

VINCAS. Tai karališkas. Tinkate, dėde?

BEKAMPIS. Tai, nesvietiškai! Tik dieve duoki, kad dar su kitais...

VINCAS (perkirsdamas). Tik, Antan, žiūrėki, kad būtum užporyt, kad nesutramdytum dėdės.

ANTANAS. Brolau! Kad jau aš sykį pasakiau, tai pasakiau; mano žodis, brolau, tai pinigas, tai ką čia šnekėti!

VINCAS. Su tuo tai tavęs, brolau, niekas nepapeiks; ar aš tavęs nežinau: tokio vyro tai eiki skersai išilgai nerasi; jūs, dėde, galite ant jo atsidėti.

BEKAMPIS. Dieve duoki tau, Antanuti, sveikatą; ką gi darysi, kadvls...

Vincas pažiūri rūsčiai į Bekampį tas nutyla

ANTANAS. Ką dar jūs čia, dėde, už tuos niekus: kad jau aš tokį žmogų nepagelbėčiauaš iš tikros dūšios! Aš tokis: kad man kas patinka, tai aš, rodosi, jam viską atiduočiau; aš tokis žmogus.

VINCAS. Na, tai dabar magaryčias, ar ką?

BEKAMPIS. A-a, kad taip, žinai...

ANTANAS. Kažin, kad jau lyg vėlu; kur dar man namai. Tegul, kai jau viską pabaigsime.

VINCAS. Tai tiek to...

BEKAMPIS. Tai tiek to...

ANTANAS. Tai kada jau, dėde, aš galėsiu pas jus būti? Ką jau, matote patys ruduo...

VINCAS. Zinia, ko čia laukti; tik jau šitą reikalą pabaikite...

BEKAMPIS. Anot jo, tik šitą pabaikime.

ANTANAS. Tai tiek to... Tai ir einame, kur dar mano namai...

Visi ima kepures

 

Užsidengia

 

DALIS ANTROJI

 

Bekampio seklyčia: kertėje suolai, stalas, po kairei langas, priešais pasienyje lova ir šalia durys į kamaraitę; po dešinei durys į priemenę. Ant sienų paveikslai šventųjų. Ani stalo siuvamoji mašina, žirklės, masias ir ant kampo suteršta gromata su fotografija. Visur netvarka

AGOTA (įeina iš dešinės pusės, artinasi prie stalo ir patėmija fotografiją). Kas čia?.. Poltratas, tai gal Vincas padėjo. Kad ji galą, kokia ponia... įsidarius... Tai gal iš Amerikos kokia parsiuntė. Kokia laiba, o jau tų ripulių visur... Bet kas čia, kad lyg būtų matyta... lyg aš ją kur mačiau, tikrai mačiusi: rodosi, tik sukasi, tik pasakyti... Magdė! Te man, ponedie, Magdė! O kad ji staugdama! Tai tu lauki gero; sutrė negali nė pažinti; o dar pusės metų nėra, kaip išėjo. Ponia, ir gana! Jau gal ir ištekėjo. Vincas gal žino.

BEKAMPIENĖ (įkiša galvą pro duris iš priemenės). Vajė, Agotėlė! Kad jau tu eitum pas tuos linus; Marė vienaką ji ten padarys: ten ir Jonas netoli aria, tai besibatauja; nei tas, nei tas nieko nepadarys. Vaikeli, jau išpiet, o dar tu nė iš namų neissirengei...

AGOTA. Jau dabar su tais savo linais galas pagriebs! Dar Vincukas nemieravo; pamieruos, tai eisiu.

BEKAMPIENĖ. Vaikeli, kas gi ir ten padarys? Linai patys neatsikels. Jau visur prikelti, o mūs tai ir užsnigs. Aš pati eįčiati barščiai antra diena nukasti, patvoryje drybso, kiaulės baigia nešioti; sunešiočiau su vaiku.

AGOTA. Tik aš nepersiplėšiu: sakau, tik Vincukas pamieruos... dar pašnekėsime, kaip vedžioti.

BEKAMPIENĖ. Na, na, pašnekėkite. Tik jau, vaikeli, žiūrėki su tuo savo Vincuku... dukrele, gražiai, kad paskui kokio juoko nebūtų.

AGOTA. Jau dar čia... pirmas sykis!

BEKAMPIENĖ. Taigi, dėl to, vaikeli... (Nueina)

AGOTA. Su savo pamokslais... (Vėl žiūri į fotografiją) Jau betgi, tai tik tam Amerike ir gerai: rodosi, vi-siems imti ir išeiti; nei ten, sako, darbo, tik vaikščioja pasirėdę...

Įeina Vincas su prosu; Agota slepia fotografifą

Ką aš radau?

VINCAS. O ką gi?

AGOTA. Nesakysiu! (Šmėkšteli su fotogralija prieš akis Vincui)

VINCAS. A! Tai aš pirma iš kišenės išsiėmiau ir užmiršau. O ar pažįsti kas?

Abu žiūri į fotografiją

AGOTA. Tai nepažinsi! Iš sykio nepažinau, bet tuojau paskui atsikvošėjau. Jau gal už vyro?

VINCAS. Tai žinia! Tuojau, kaip tik nuėjo! Ar tai ten lauks: varžosi, kad tik katram tektų; parėdus, viską jaunikis sutaiso; o jau saldumynų arba ir taip visokių gardžių gėrimų tai kiek tik nori.

AGOTA. Galą, tai tik gerai!

VINCAS. Sako, kokia tik merga iš čia nuėjo, tai tuoj penki šeši ir apstojo, kad tik su katruo eitų. Tai katra merga patiko, tai tuoj vedasi į kromą, tuoj visą išmieravo nuo galvos iki kojų, aprėdė kaip lėlę ir vedasi sau.

AGOTA. Bet, negali!

VINCAS (prosuoja). Ką čia šnekėti! Kitokis svietas: ten mergą ar moteriškę tai ant rankų visi nešioja; visi, kaip vienu žodžiu, taip pasakoja. Ir šitakas čia buvo? O dabar žiūrėki: kuo ne ponia!

AGOTA. Taigi, kaip drabužis žmogų taiso: iš sykio nė nepažinau.

VINCAS. Tenai vyrai ir rankas mergoms bučiuoja, kaip čia ponai ponioms.

AGOTA. Bet, negali!

VINCAS. Oi, Agotėle! Ar tai ponios kitokiomis gema. Šitokią mergaitę (rodo į Agotą) tik parėdyki, kaip reikia, tai jokia ponia nesusilygins.

AGOTA (nedrąsiai nusišypsodama). Oi kaip!

VINCAS. Ką? Ar neteisybė, sakai?

AGOTA. Baimė, kaip čia teisybė: tu tik juokiesi iš manęs.

VINCAS. Agotuk! Kaip matai mane gyvą; aš nė kiek neperdedu: sakau, tik pasirėdyki poniškai, kaip Amerike nešioja, tai toli šaukia visoms ponioms iki tavęs. Tu man tikėki!

AGOTA. Jau ką tai šnekėti! Ponia - tai vis ponia: kitokis sudėjimas... viskas...

VINCAS. Ar tai dar geresnio sudėjimo reikia? Laibumas, ūgis, viskas... tai nendrėne mergaitė. (Ima mierą ir matuoja) Ana, rodosi, kokiatik laužas, o kaip geležimis susibruzguliuoja, išsitaiso ir, atsta šalin, kokia pasidaro!

AGOTA. Baimė, kaip iš manęs ponia išeitų. (Žiūrisi į save).

VINCAS (ima Agotos rankas). Agotuk, kaip mane gyvąmatai: kada aš tiktai ant tavęs pažiūriu, tai man vis rodosi, kad tau ne tokio gyvenimo reikia.

AGOTA (čvierydamasi). Vai tai kokio?

VINCAS (vis laikydamas jos rankas). Šitokioms rankutėms ne sunkūs darbai dirbti, tik pirštinaites dėvėti, auksą žarstyti, saldumynus valgyti.

AGOTA. Juokdarys, daugiau nieko.

VINCAS. Juokdarys! Bet kad tu žinotum, kaip man tavęs gaila, tai tu tarp nešnekėtum: primanyčiau, tai aš jį, rodosi, užsmaugčiau. Aš, rodosi, kažin ko nesigailėčiau, kad tiktai tu jam netektum: jisai tave vienais me-tais užbanitys!

AGOTA (nusistebėjus). Ką! Mane vienais metais užbaniiys? Kas?

VINCAS (neklausydamas jos). Tokiam laužui, molio Motiejui, tokią mergaitę kad jis nesulauktų!

AGOTA. Kas laužas? Kas nesulauktų? Apie ką tu, Vincuti?

VINCAS (stveriasi sau už galvos ir vaikščioja). E! Negerovė čia man davė: nė nepasijutau, kaip prasišnekėjau, o jie manęs prašė taip greitai nesakyti.

AGOTA. Nesakyti? Kas prašė nesakyti?

VINCAS. O ką aš kaltas, kad aš visą naktį negalėjau užmigti iš to rūpesčio. Aš negaliu... aš jam ar sau, o tik ką nors padarysiu!

AGOTA. Tikrai, kas dabar čia jam pasidarė: pats nežino, ką šneka.

VINCAS (ūmai atsistoja prieš Agotą). Aš nežinau, ką šneku! O kurgi dabar tavo tėvas? Kur jisai, ką veikia tu žinai?

AGOTA. Išvažiavo; ogi tai kur jisai bus?

VINCAS. O kur jisai išvažiavo, ko išvažiavotu žinai?

AGOTA. Tai, supaisysi: jisai taip tankiai važinėja... Ką gali žinoti?

VINCAS. Tu, Agotuk, nežinai, o aš žinau, ir jau dabar netylėsiu; aš negaliu tylėti, kad jie man ir auksu burną užkimštų. Ir kam gi jie slepiasi, jeigu gero velija? Aš dar kaip gyvas negirdėjau, kad tėvas savo dukterį taip parduotų!

AGOTA (ima Vincą už runkos). Vincuti, sakalėli! Sakyki: tu ką nors žinai, tu viską žinai; tu man turi pasakyti! Ko tėvas išvažiavo?

VINCAS. Jisai tave parduoti išvažiavo! Tai ko!

AGOTA (nusistebėjus). Mane parduoti? Tai ir nupasakojo: o kaip jau jisai mane parduos?

VINCAS (smarkiai). Jisai tave parduoda su kūnu, su dūšia už du šimtu rublių. Ir kam parduoda: laužui, nenaudėliui, šykštuoliui; jisai tavim visą gyvenimą ars ir akės, jau aš jį gana gerai žinau. Tu kad ir mirtum, tai skatiko iš jo neišprašysi; tu pas jį aršiau kaip per mergą būsi. Ką tai šnekėti! Sakau, aš jį žinau.

AGOTA. Tai kas jisai tokis: jaunikis kokis, ar kas? Vincuti, dobilėli? Tik jau tu sakyki, ką žinai!

VINCAS. Pasakyti tai aš pasakysiu, bet vis tiek iš to nieko nebus. Kad manęs tu klausytum...

AGOTA. Vincuti! Tik jau tu sakyki, aš visko klausysiu. Ką tik liepsi aš klausysiu.

VINCAS. Juk tu žinai, kad tėtulis nuolatos vis pinigų ieško pasiskolinti mat, savų neužtenka gerklei užpilti; tik jau dabar jam nelabai kas duoda; bet kur jisai tau neapuos! Cia pas aplinkinius negauna, tai jisai kur galuose kelintoje parapijoje apėjo ten kokį erodą jaunikis, dalią nuo brolio atsiėmęs,tai juodu taip sutarė: anas dabar duoda du šimtu rublių, paskui dar kiek primes, tai šis užrašo jam viską, anas ateina čia į žentus ir jus visus šokina su kančium. O! Aš jį gerai žinau: kad jau jisai ko užsimanė, tai ir padarys. Tai dabar supratai?

AGOTA. Kad jisai nesulauktų, kad kokis pašlemėkas, iš kurio pasviečio atėjęs, čia mums ant sprando jodytų; mudvi su mama jam šluotą paimsiva, kad jisai nė durų neatitiks. Aš tik klausau... Ogi jau ir tėvo kur akys?..

VINCAS. Sakaitėvas? Tėvas dabar kaip ant arklio: kad tu išgirstum, kaip jisai juo džiaugiasi, kaip jį giria, tai tu taip nešnekėtum; juk tu pati matei, kaip jisai šiandien linksmas išsirengė.

AGOTA. Taigi! Gerai tu sakai: jisai taip išsiskubino; o nė neužsimindavo apie žentą.

VINCAS. Ans tokis virvė, prikalbėjo: jisai, mat, apsiskaitė, kad dabar duos du šimtu, paskui dar kiek primes, ir ant visko ponas; o kiek skolos liks, tai tave smaugs, sakys: tavo tėvas skolų pridarė.

AGOTA. O kad jisai nesulauktų: jisai greičiau ant lentos išsities.

VINCAS. Bet ką gi tu, neišmanėle, padarysi? Ans tėvą tarytum apkerėjo: kaip tik anas sako, tai šitas vis klauso; o vėl šitam pinigų labai reikia, tai dėl ko ir neparduoti dukters už du šimtu rublių? Ne! Jau kad anas užsispirs, tai nieko tu, mergele, nepadarysi; teksi tu jam, ir gana; o paskui tai plaukus nuo galvos pešiesi.

AGOTA. O kad jisai niekad nesulauktų!

VINCAS (perkirsdamas).  O kad dar tu pamatytum, kas jisai per vyras: mažiukas, šleivas, kuprotas, netikęs, biauru ir pažiūrėti; o jau už tą skatikątai pasikartų!

AGOTA. Ogi aš jam akis išdraskysiu... Aš jį su šunimis išpiudysiu, tegul tik jisai pasirodotas kepersa!

VINCAS. Tau, Agotėle, dabar tai taip rodosi, o kaip tėvas ir motina pertars paskui abu tave, tai po kelių nedėlių jau tu, Agotėle, ir jo naguose. Ne! Aš su tokiu tėvu kitaip padaryčiau, aš nesiduočiau taip save į balą stumti dėl jo gerklės.

AGOTA. Baimė, kaip jie mane įstums: duosiuosi aš save už nosies vedžioti! Tegul tik tėvas čia jį atveda, tai strimagalve išlėks! Kad jis nesulauktų!..

VINCAS. Agotuk! Ar šiaip, ar taip tu padarysi, o gero su tokiu tėvu vis nebus: iš visų pusių skolos, atvažiuos kamarninkas, viską parduos, įr tada nors šunį apsikabinę verkite. Ar tai nematyti į ką čia veda: kas tai matė šitaip gerti! Ne, jau aš žinočiau, ką su tokiu tėvu padaryti: aš jam su tuo žvairiu tokias kilpas užtaisyčiau, kad jie tik žiūrėtų išsižioję.

AGOTA. Tai ką gi dabar man, Vincuti, daryti?

VINCAS. Sakau, kad tik manęs klausytum, tai dar iš jų nagų išsisuktum, o kad ne, tai svęika dingusi!

AGOTA. Na, jau klausysiu, tik sakyki greičiau. Nors tu, Vincuti, mane gelbėki, kad tėvas tokis.

VlNCAS. Šiandien tėvas parsiveš nuo to gaisenoš už tavo kailį du šimtu rublių, tai padaboki ir stverki!

AGOTA. O paskui?

VINCAS (rodydamas iotograiiją). Matai, kokia ponia! Ir tu tokia būtum, ir dar šimtą sykių gražesnė.

AGOTA. Tai į Ameriką bėgti?

VINCAS. O tai ką daugiau darysi? Geriausia.

AGOTA. Į Ameriką... Aš nežinau... Jeigu, dieve mylėki, pagautų, parvarytų...

VINCAS. Tai, ko ji bijosi! O kas čia tave gaudys ir kas suspės? Per rubežių pereini, ir sudie; sakau, nė lapė nelos!

AGOTA. Gerai. O kaip aš ten nueisiu, nežinodama nei kelio, nei nieko?

VINCAS (ima Agotą už rankų). Agotėle! Argi tu manęs nežinai: dvarus tu man dovanoki, kažin ką... aš viską pamesiu ir eisiu su tavim. (Apsikabina Agotą) Agotėle mieliausia brangiausia! Kad tu žinotum, kokia tu man gera, kaip tu man patinki... Į ugnį tarytum šokčiau!.. Kad dar geram žmogui, o tokiam erodui; kad jisai nesulauktų! Man galas ar jamaš tavęs neapleisiu. Agotėle, tik bėkiva į Ameriką; ten aš tave ant rankų nešiosiu, į šilkus parėdysiu; tu tik mostelsi, ir tau viskas bus.

AGOTA. Baimė!

VINCAS. Na, kuo gi aš negeras? Na, nors vieną daiktą pasakyki: kuo aš negeras? (Žiūri Agotai į akis)

AGOTA (glaudžiasi prie Vinco). Lyg aš ant tavęs, Vincuti, ką sakau: tu man taip geras, taip geras, kad jau nė nežinau, kaip geras; tu už visus geriausias!

VINCAS (ima iš kišenės saldumynus ir bruka Agotai į rankus, į kįšenes, pagalios ir į antį). Tai padarysi, kaip aš sakiau? O dar gal tu man netiki, bet titai lukterėki: parvažiuos tėvas, tai tu pati išgirsi, kaip jisai jį giria; sakau, apkerėjo žmogų, ir gana.

AGOTA. Tai kad jisai staugdamas!

VINCAS. Na taigi: tik dyvai, daugiau nieko. O ar tu, Agotuk, žinai, kur tėvas pinigus laiko, kaip daugiau kada turi?

AGOTA. Savo skrynutėje, ką kamaraitėje; tai ką?

VINCAS. Matai, jeigu kaip, tai kad žįnotume... Kas ten iokis? (Žiūri pro langą) Parvažiavo! Tėvas parvažiavo! Su pinigais... O, tuoj matyti, kad gavo; žiūrėki: tik šypsosi... svyrinėja...

AGOTA. Na taigi!

VINCAS. Anas turėjo gerai pamylėti; na kurgi: gyvulį parduoda ir magaryčias geria, o čia žmogus dukterį, gali sakyti, pardavęs, kad neišsigertų!

AGOTA. Jiems per šonus išeis tos magaryčios!

VINCAS. Eina šenais. Agotuk, tu pasislėpki kamaraitėje, kampe už drabužįų, ir padaboki, ar jisai padės pinigus. Tu išgirsi, kaip jisai apie jį pasakos, kaip girs. Greičiau, ateina!

A g o t a nueina į kamaraitę

BEKAMPIS (įeina iškaitęs, meiliai šypsosi; mažumą svyruoja). Tegul bus pagarbintas!..

VINCAS. Ant amžių. Na ką, dėde, laimėjote? Neprigavo?

BEKAMPIS. Nė tiek! (Rodo nagą) O kad vaikinas, tai angelas, ne žmogus.

VINCAS. Ar bet taip, kaip buvo sušnekėta?

BEKAMPIS. Taip, viskas taip... žodis į žodį: kaip sušnekėjome, taip, gali sakyti, ir padarėme... Dieve duoki jam sveikatą! Sakau, tikras vaikas taip nepadarytų... Vincuti! Sakau, aš iki gyvas!.. Vincuti!.. Šen! (Bučmoja Vincų) Sakau, kokis vaikinas... judu abu... aš iki gyvas... (Bučmoja)

VINCAS. Jau jūs, dėde, manęs čia nekiškite: aš čia tiklai kaip ir iš netyčių; jisai kaip norėjo, taip ir padarė, tai ką aš čla?..

BEKAMPJS. Vincuti! Jau kad tik dievas padės, tai su juo dar ir daugiau reikalų galime turėiį... Sakau, lokį žmogiį apėjus... pinigas, ne žmogus... aš iki gyvas...

Nueina į kamaraitę ir užsidaro; Vincas priėjęs per skylutę žiuri. Po valandėlės atšoka nuo durų ir eina prie darbo; išeina Bekampis, permainęs sermėgą ant kasdieninių kailinių

BEKAMPIS. Ar jau, VincuLi, pietavoie?

VINCAS. E, jau seniai!

BEKAMPIS. Tai eisiu ir as... dar ten mes išsigėrėme,tai taip po širdim ėda...

VINCAS. Tai gal diktas magaryčias sudarėte?

BEKAMPIS. Tai ką gį, Vincuti, darysi: tokį žmogų apėjęs, tai, rodosi, ant rankų nešiotum... aš, rodosi, jam viską...

VINCAS. Zįnia: pagal tavorą įr magaryčios.

BEKAMPIS. Taigi, anot tavęs... (Išeina)

VINCAS (eina į kamuraitę, bet duryse sutinka Agotą). Na, ar padėjo?

AGOTA Padėjo; bet kad užraklno.

VINCAS. Tai ką dabar mes darysįme? Atlupti!..

AGOTA. Baisu!.. Ogį be to: mamos raklelis nuo šėpos tinka; mama visada su juo tėvo skrynutę atsirakina, kaip ko prieikia, Gerai atsiminiau!.. (Žiūri į šėpą) Štai čia ir yra! (Ima raktelį)

VINCAS. Nagi pabandykime!

AGOTA. Tik kad, dieve mylėki, kas neužeitų!

VINCAS. Neužeis: ką čia mes truksime? Tiktat greičiau! (Eina į kamaraitę) Katra skrynutė šita? (Rodo pasienyje priešais duris stovinčią skrynutę)

AGOTA. Šita.

VINCAS. Nagi!..

Agota drebančiom rankom rakina skrynutę, Vincas atsitūpęs žiūri

AGOTA (atidaro skrynutę, prieskrynį). Ve! Sakau, kad padėjo!.. (Ima pinigus)

VINCAS. Nagi, ar tiek?

AGOTA. O kaip: dvi šimtinės...

VINCAS. O ką: ar aš nesakiau! Nagi parodyki...

AGOTA (duoda pinigus). Vajė, kad tiktai kas neateitų!

VINCAS (varto pinigus). Tai žmogus: už tą popiergalį savo tikrą dukterį parduoda! Tai reikia jam turėti tokis prisirišimas...

AGOTA. Vajė, Vincuti, greičiau!

VINCAS (duoda pinigus). Te, paslėpki kur.

AGOTA (nusiminus). Ką dabar man daryti?.. Nė pati nežinau.

VINGAS. Neišmanėle, imki dabar, ir gana! Argi tu negirdėjai, kalp jisai šneka? Paskui jau ne laikas bus. Sakau, imki! Už kieno kailį šitie pinigai? Imki tiktai: ko dar tu čia žiūrėsi...

Nori paimtį iš Agotos pinigus, ši slepia juos į antį

AGOTA. Na, jau kas bus, tas bus.

VINCAS. Greičiau užrakinki nė lapė nelos. Tiktai skubinki!..

AGOTA (rakina su baime). Tik kur aš dabar juos dėsiu?..

VINCAS. Iš tikro: kur tu juos dėsi? O man nė kam ko: dar, dieve mylėki, gali pamesti.

AGOTA. Taigi!..

VINCAS. O taip kur padėsi? Gali kas užeiti... O ar žinai, Agotuk! Duoki juos man, tai nors bent nerūpės...

AGOTA (spaudžia prie savęs pinigus, neužtikimai).A-a! Paskui tu gali neatiduoti...

VINCAS. E-e! Tai tu šitaip, Agotėie! Tai tu man netiki! Kad taip, tai nėra ko: tai padėki pinigus ant vietos, ir eikime kas sau. Lauki sau ano! (Nori eiti)

AGOTA (laiko Vincą). Vincati! Argį aš tau netikiu?.. Aš tau tikiu, ir tiktai taip lyg baisu... Jau aš nė pati nežinau, ką daryti...

VINCAS. Leiski, Agotuk! Ką čia mes... tau anas geresnis: didelio daikto, jei kada-ne-kada apkuldašys; o jau aš turiu trauktis. Ką gį darysi: tokis likimas!

AGOTA (apsikabina Vincą). Vincuti!

VINCAS. Leiski, Agotuk! Kas iš to? Aš tave iš tikros širdies norėjau gelbėti, bet kad tu man taip neužtiki, tai nėra ką...

AGOTA. Vincuti, dobilėli!

VĮNCAS. Leiski! Sakau, kas iš to...

AGOTA. Tai jau ir užpyko... Supaisysi, Vincuti; aš tau ir tikiu, ir ką, tiktai taip baisu: jeigu tu, Vincuti, dieve mylėki, su pinigais...

VINCAS (švelniai). Agotėle! Padėki tuos pinigus; nebijoki: aš jų nė nepajudinsiu, kad tu man juos ir dovanotum! Zinai, Agotėl, aš niekados netikėjau, kad tu mane taip užgautum. O, Agotėle, Agotėle! Kad tu žinotai, kaip man tavęs gaila, ir kaip tik aš atsimenu, kad tu tokiam teksi...

AGOTA (su pasiryžimu). Na, jau te!.. Bet žiūrėki, Vincuti! (Duoda pinigus)

VINCAS (kratosi). Jau aš nežinau: dar rasi jisai tau ir patiks, tai kam man judu skirti... kad man netiki...

AGOTA (bruka pinigus). Imki, tik imki! Supaisysi, ką pasakiau, imki greičiau!.. (Atiduoda) Vincuti, kokis tu geras! Tu visada buvai geras! (Apsikabina) Tik jau, Vincuti, dobilėli, žiūrėki, ant tavęs vieno atsidedu!

VINCAS (deda pinigus į kišenę). Dabar, Agotėle, tai tu nieko nebijoki: su manim tu niekur nepražūsi.

AGOTA. Kad tik dievas duotų nušisektų.

VINCAS. Nebijoki: aš žinau, ką darau...

AGOTA. Tai kada dabar mes?..

VINCAS. Kada?.. Šiąnakt, kai visi sumigs; laukti negali apsižiūrėtų. Iš vakaro gali pasisakyti, kad rytoj anksti ketini kur nors eiti, tai taip greitai nepasiges. Išeisime, tu kur nors palauksi, aš tuo tarpu arklius parūpinsiu...

AGOTA. Tik kažin, Vincuti, kur dabar čia man rengtis eiti?.. (Bildesys. Nusigandus) Ateina kas!..

VINCAS. Eiva iš čia! Raktelį palikai. Greičiau! Dar paskui pasišnekėsime.

AGOTA (traukia raktelį). Tik jau, Vincuti!..

Užsidengia

 

DALIS TREČIOJI

 

Ant rytojaus pas Bekumpį: surūkus pirkčia, priešals langai, po dešinei durys į priemcnc, pasieniais suolai, kampe stalas; pas duris matyti kraštas pečiaus. Bekampis lopo plėškę, Piemenukas drožia malūnui sparnus

 

BEKAMPIENĖ (įeina pio duris). Tai jau vėl kur staugsiesi: važinėji kasdien ir važinėjinežinia, nei kur, nei ko.

BEKAMPIS. Kad man reikia, tai ir važiuoju: jai čia galvoj...

BEKAMPIENE. Tik tau vienam reikia; vis tos saujelės kimynų neprisirengiu nusivežti, ir gana. Jeigu į miestą važiuosi, tai sakyki, ir aš rengčiausi...

BEKAMPIS. Jau žinia: tik koją kur pakylėki, tai ir tu ten: nei du, nei vienas, tai ir ji... Reikia!..

BEKAMPIENĖ. Taigi žinai: tiktai tavo reikalams tai niekada galo nėra, o jau kitamtai hieko nereikia; kimynai išsibarstė, ir neprisirengsiu nusivežti. Dar, paėmus rėtį, reikia nors stambesniuosius šapus nugraibyti. Tai į miestą važiuosi?

BEKAMPIS. Į miestą, į miestą: juk jau dabar neatsikratysi... Bet kur mūs Agota, kad aš jos visa diena nematau?

BEKAMPIENĖ. Į Petrus... dar vakar iš vakaro rengėsi: sakė, labai jai ten ko reikia, tai gal anksti išėjo.

BEKAMPIS. Tai negalėtų kada šventą dieną nueiti: lyg, matai, darbo nėra.

BEKAMPIENĖ. Tai jau čia: dar darbus kada pabaigsi! Dar prisidirbs mergiščiakada jau gyvenimą pripažins, o ir sveikas ne šitaip nusidirbi. Vincas kur išėjo?

BEKAMPIS. Į Užbalius žirklių ketino eiti: sakė, ko kias ten geresniąsias palikęs.

BEKAMPIENĖ. Vai tai bėgsiu ant aukšto pas tuos kimynus. (Išeina)

BEKAMPIS (dirba, po valandėlei pažiūri pro langą). Kas dar čia tokis atvažiavo?.. Tikrai lyg Antanas!.. Jisai, tikrai jisai! Dvieje... Kokia kvaraba dabar čia juos atnešė! Tai jau ir tas pradės pėdom sekti. Kad ir pataikė: kada man tenai reikia skubintis, rasi kamarninką spėčiau sulaikyti, tai dabar kaip kokios smalos nenusikratysi. Kad jisai būtų staugdamas kur nuėjęs!.. Ima juos galas; ką aš jų žiūrėsiu: rasi išsistaugs! (Piemenukui) Jonuk! Cia ateis tie žmonės, tai sakyki, kad manęs nėra namieje; sakyki išvažiavo. Tik žiūrėki! (Pats sau) Greičiau išsistaugs! (Rangosi ant pečiatis ir pasislepia už kamino)

Nepoilgam įeina Antanas ir piršlys; dairosi, stebisi

ANTANAS ir PIRŠLYS. Tegul bus pagarbintas!..

PIEMENUKAS. Ant amžių...

ANTANAS. Tai tu sakyki: tai mes gal nepataikėme?

PIRŠLYS. Na, kad mes pas dvejus klausėmės, ir abiejuose čia parodė, tai čia.

ANTANAS. Negali būti!

PIRŠLYS. Štai šito vyro galime paklausti. (Piemenukui) Brolau, pasakyki tu mums, kas čia gyvena.

PIEMENUKAS. Kad jo nėra namiejeišvažiavo.

PIRŠLYS. Na, tik tu sakyki, kas čia gyvena, kieno šitie namai.

PIEMENUKAS. Bekampis gyvena.

PIRŠLYS. Ar Juozas?

PIEMENUKAS. Juozas.

PIRŠLYS. O Agota duktė čia ar yra?

PIEMENUKAS. Yra.

PIRŠLYS (Antanui). Tai matai: aš sakiau, kad čia.

ANTANAS. Negali būti: argi dabar Vincas taip pameluotų! Vajė, vajė! Nugi, kad čia suvisai pūstynė! Tik tu žiūrėki: kokios čia trobos, kokios tvoros, kokis viskas... Ar čia mums monus kas į akis įleido? Net mane baimė ima... (Žiūri pro langą, dairosi po pirkčią ir trauko pečiais)

PIRŠLYS (į Piemenuką). Tai sakai gaspadorius išvažiavo?

PIEMENUKAS. Nugi išvažiavo, tikrai išvažiavo.

FAIBČIKAS (įeina). Pagahbintas dėvas!

PIRŠLYS ir ANTANAS. Ant amžių garbiname.

FAIBČIKAS. O kas jus, vyhučiai, čia ,tep toli pahvahė?

PIRŠLYS. Tai taip sau, čia šiokius tokius reikalus turime.

FAIBČIKAS. Mehgų jėškot? Niu ko, Antanai: pas tave pinigu kep vando, užeik ant Bekampo žanla; Agotas ghažus, hėbus mehgas... Tik, žinai, bholau Antanai, nepagailėk tu jam no vihšaus noh da this šimtukus.

PIRŠLYS. Tai bet čia Bekampis gyvena, Juozas?

FAIBČIKAS. Bekampo Jozas gyvena; niu, o ką?

PIRŠLYS. Kad čia mums nupasakojo, kad kokis namas, kokia vieta, tai, sako, paieškoti; o dabar čia, kaip mes nužiūrim, tai tikra pūstynė: viskas sulūžę, suirę... Na, o kito tokio čia ar nėra? Gal mes nepataikėme?

FAIBČIKAS. Pataikėte, vyhučiai, pataikėte! Gut pataikėte: kito toki geha žmogų ant visą žami nehasi. Jūs čia pihmį sykį?

PIRŠLYS. Taigl, kad pirmą...

FAIBČIKAS. O kas jums taip pahodijo?

PIRŠLYS (Antanui). Kas? Siuvėjas čia kokis, tu sakei?

ANTANAS (kuris visą laiką baisiai nerimastavo). Siuvėjas, Vincas...

FAIBČIKAS. Vincas! Palauki... Vincas! SakaiVincas?

ANTANAS. Na taigi.

FAIBČIKAS. Vincas! Na, o sakyk, bholau, ah tik jisai nephikalbino tave doti Bekampu pinigų?

PIRŠLYS. Juk jau jie čia ką tokį ir padarė su pinigais.

FAIBČIKAS. Jau! Antanai, jau padahėte? Iš tikho? Ah daug?

ANTANAS. Du šimtu.

FAIBČIKAS. Du šimtu! Hecht teip, ih te tep gihdėjau. Ih į žantus hodijo?

ANTANAS. Ogi negerasis jam būtų davęs, kad ne taip. Tas prakeiktas kalbino, kalbįno: sako: tap ten, taip ten... aš ir pasigundžiau.

FAIBČIKAS. Tai Vincas! Ui Vincas! Tai galvas! Kad jam galas: kep an kohtų!

PIRŠLYS. Tiktai dyvas: kam jam, rodosi, tave Antan, prigaudinėtį? Kas jam iš to?

FAIBČIKAS. Ui, keip jam no to gebai: ui vai! Aš jums sakau: kokis galvas, jūs toj pamatysite, dabah jau viską suphantu.

PIRŠLYS (Antanui). Tu sakei, kad čia tą Vincą rasime, sakei siuva; tai geriausiai būtų su jao pašnekėjus.

ANTANAS. O negerovė jį žino: sakė, kad čionai siuvąs.

FAIBČIKAS. Ui, siuva, vyhučiai, siuva! Kaip dabah jisai siuva, tai net jam kulnai bhaška! Niu, jūs toj pamatysite, kas čia bus. (Į Plemenuką) Veike! Kuh gaspadohas? Jūs toj pamatysite...

PIEMENUKAS. Išvažiavo.

PIRŠLYS. Taigi jau čia ir mes klausėm, sako išvažiavęs.

PIEMENUKAS. Tikrai išvažiavo.

FAIBČIKAS. Ui, veike? Ah tik tu nemeloji? Sakyk: meloji; vežimas ant kėmo stovi kam jisai važos? Veike, kuh gaspadohas?

PIEMENUKAS (žiūrėdamas į pečių). Išvažiavo, tikrai išvažiavo.

FAIBČIKAS (taip pat žiūri į pečių). Veike, tu meloji; aš matau, kad tu meloji. (Eina prie pečiaus) Ei, Jozu, Jozu! Ah tu mugoju? (Lipa ant pečiaus. Bekampis tuo tarpu glaudžiasi prie kamino, bet žydas jį pamato) Jozu, kelk!

BEKAMPIS. Velnias čia tave atnešė.

FAIBČIKAS. Ui. kokis tu, Jozuli, žmogus: tavo phėteliai alėjo tau sulankyii, o tu mugoju. Kelk, Jozuli, kelk!

BEKAMPIS. O kad tave kur...

Rangosi nuo pečiaus; Antanas priėjęs žiūri

PIRŠLYS (Antanui). Ar tas?

ANTANAS. Tas.

PIRŠLYS. Kokis velnias; tai tave, brojau, dailiai prigavo!

ANTANAS. O kelmas jį žino. Tik kam jam, rodosi... (Kusosi galvą)

PIRŠLYS (Bekampiui). Ką jūs su šituo vyru padarėte?! Tai tik čigonai taip daro, ne žmonės! Šitas taip nepraeis!

FAIBČIKAS. Vyhučiai, ne tep kahštai, ne tep kahštai; jūs viską tuhėsite kep ant delno; aš šitą žmogų žinau kep pats sau. Tik jūs jam nebahkite, dokit no pečiaus nulipt. Nu, Jozuli, mahš! Nesibijoki, aš tau ką pasakysiu. Nu, nu... (Traukia už skverno)

BEKAMPIS (supykęs). Ar neisi šalin! Ką tu čia man prie svetimų žmcmių gėdą darai!

FAIBČIKAS. Jozu! Zegnok: ah iš galvos eini?..

BEKAMPIS. Kas jau tu čia tokis? Gali sakyti, kad jau aš savo namuose nė ant pečiaus negalėsiu užlipti! Spiauti man ant jūs visų: noriu, tai užlipu ant pečiaus, ir gana! Ar man kas užgins?! (Lipa vėl ant pečiaus; žydas jį laiko)

FAIBČIKAS. Jozu! Palauk!.. Pasakyk, kuh tavo Agotas?

BEKAMPIS (smarkiai). Šalin! Kieno pečius: ar tavo, ar mano? Tu ar aš čia gaspadorius?

FAIBČIKAS. Niu, tu kvailas žmogau!..

BEKAMPIS. Sakyk: tavo ar mano šitas pečius, netikėli?! (Užlipa ant pečiaus)

FAIBČIKAS (mosteli su ranka). Ant galo tegul tave galas! Gulėk, noh tu ten galą gauki! O vyhučiai! Dėvaži, jis toj nušoks nuo šito savo pečios; aš tik žodelį pasakysiu jau jo ten nebus.

PIRŠLYS. Ką jisai čiamus mažus vaikus rado? Kad jisai ant pečiaus pasislėps, tai taip jau jam ir praeis?

FAIBČIKAS. Tamsta! Tik dok man šnekėti.

PIRŠLYS. Na...

FAIBČIKAS. Einu, aš, vyhučiai, šandie pas Bekampo čia tokį mažą heikaluką tuhėju...

BEKAMPIENĖ (įeina su krepšiu. ir dairosi ant nepažįstamų žmonių). Tegul bus pagarbintas!..

VISI. Ant amžių!

BEKAMPIENĖ (į Piemenuką, kursai dar vis drožia). Ogi šitas raguočius kam dabar čia pirkčią šmeižia! Kaip tik nustversiu!.. (Stveria kočėlą, Piemenukas išbėga) Aš tave, tu!.. Sakaunesvietiškai, ir gana: iškėlei kur koją, tai turi ką nors padaryti; sakausvetimas žmogus užeina, tai net koktu. (Žiūri į Antaną)

FAIBČIKAS. Ui, Bekampėnė! Ko sveika taip hėki, gaspadohas an pečios mugoja?..

BEKAMPIENĖ. Ogi ar jisai čia? (Žiūri ant pečiaus) Te man, ponedie! Ogi tu, verši! Tai gražu!

FAIBČIKAS. Bekampėnė! Zodelį vyhas toj čia bus; tik žodelį: kuh tavo Agotas?

BEKAMPIENĖ (žiūri į Antaną). Agotuka išėjo į Petrus; ten tokį reikalą turėjo.

FAIBČIKAS. Niu, gana: į Pethus tai į Pethus. Dabah ša, dabah manęs klausykite, aš pasakysiu. (Atsigrįžta į vyrus) Einu aš pas Bekampo čia tokį heikaluką tuhėjuatėju aš pas šitu no molio pihtį, ką phė kelio, klausu, kas ten bhaškina: muša langu, duhis; o duhis su vihve užhišios ih su bhukliu užbhukliotos. Gehei: žiuhu, kas čia bus.

VISI. Na ir kas gi ten buvo?

FAIBČIKAS. Toj bus: žiuhu, kad tas, ką bhaškino, nuėmė langą ih nohi lįst: lenda, lendanet šitas no molio pihtis bhaška.

Bekampis iškiša pro kaminą galvą ir klauso

BEKAMPIENE. Tai kas gi ten lindo?

FAIBČIKAS. Ša! Toj bus: žiūhu, lįndo, lindo nenulindo; tokis stohas, hėbus mehgasnelenda. Žiuhu: Agotas.

BEKAMPIENĖ. Kas, Agotuka? Ką dabar jisai čia pliauškia, ką jisai čia prasimano?

Bekampis pasirodo iš kitapus kamino ir nukaria kojas

FAIBČIKAS. Dėvaži, Agotas! (Mušasi į krūtinę) Tavo Agotas. Mačiau, kep dabah sveikus matau, kad aš tep sveikas būčiau!

BEKAMPIENĖ. Tu ponedie šventasis! Kas dabar jai ten pasidarė?!

PIRŠLYS. Hm!..

FAIBČIKAS. Toj bus: aš phiėjus pas jam klausiu: ,,Agotas! Ko sveikas čia sėdi? Kas tau čia uždahė? Jis man sako: ,,Žyduli, ah nematei Vinco? ,,Vinco? Kokio Vinco? Ah venas šunis su vodega? Jis sako: ,,Šito Vinco khaučiu. ,,Vinco khaučiu? Ui tu mehgas, kad tau galas! Ko tu čia sėdi, kad šito Vinco jėškai? Jau šitas tavo Vincas šiandien pho tamsą išvažiavo į Amehiką; Šakališkių Humša nuvežė; dabah hecht bus an hubežu.

PIRŠLYS. Ar tas Vincas, ar tai gal būti?

ANTANAS. Vincas! Ar tai gal būti?

BEKAMPIENĖ. Ką dabar jisai čla pliauškia!

Bekampis nulipa imo šalipetės

FAIBČIKAS. Na tik tu palauk... Kep tik aš jam šitą pasakiau: gevalt! Jis hėkt, keikt šitą Vincų; plaukus sau laužo! ,,Sakyk, kas čia pasidahė? ,,Ui, tas bjauhybė: dabah tai jis man padahė, dabah tai jis man apžuhėjo! Zyduli, žydulii Tik tu man iš čia palaisk, aš jam užvysu; aš tam bjauhybė su akim šitos du šimtus išlupsu!..

ANTANAS. Du šimtus, sakai?

BEKAMPIENĖ. Aš čia nieko o nieko nesuprantu.

Bekampis nulipa ant suolelio

FAIBČIKAS. Tik sveika palauk: čia toj bus kep an delno. Tei kep jis man tep, tai aš jam sakau: ,,Ah tu, mehga, kvailioji, ah kokis tau galas! Tik tu man sakyk, kas čia pasidahė: ah šitas Vincas no tavęs pavogė šitus du šimtus, ah tu jam pats davu? O jis vehkdamas man sako: ,,Jis, nevidonas, pats no man jos paėmė; aš tik pažuhėt nohėju. Aš pas jam klausiu: ,,Kuh šitu pinigu buvo?,,Tėvo skhynutėjeaš tik pažuhėt nohėju, o tas nevidonas ih paėmė jos.

Bekampis strakt nuo suolelio

ANTANAS (pats sau). Tai tie patys! Tai ne kam daugiau jis, šėtonas, juos ir išsuko. Ir dar tuos septynis rublius išnešė... A, kad jį gyvą kur!.. (Kasosi galvą)

FAIBČIKAS. Aš jam sako: ,,Tu kvaile, tau heikėjo hėkt, šaukt tėvu, tai jis būt pametęs šitus pinigus. ,,Kad jis, nevidonas, man phašė nesakyti, jis man į Amehiką nohėjo vežti...

Bekampis nusigandęs greitai išeina pro duris

Ui, Jozu! Jozu! Tavo pečus šušals! Ui, kokis dabah pas jam photas: hecht dabah tai jis jam už vodega pagaus.

PIRŠLYS (Antanui). Tai tuos pinigus, Antan?

ANTANAS. Tuos, šėtonas. A, kad jį gyvą, tai dabar jis man padarė!..

BEKAMPIENĖ. Tu ponedie šventasis, kas dabar čia pas mus pasidarė? Tik jau, Faibčik, nors greičiau pasakoki, neplėšyki man širdies.

FAIBČIKAS. Paskui aš dah jam klausu: ,,Ko gi tu čia lauki, kad jau tavo Vincas seniai nuvažiavo? ,,Ui, kad tas nevidonas man uždahė, gihdi palauk čia, aš ahklių atvažosu ih tave paimsu. Tai jis, sako, laukė, laukė, o čia naktis, tamsu; jį paėmė sthokas, jis eit nišeina: duhis nelaidžia; jis hėkt, šaukt šitą Vincą, o Vincas nė šnapšt: jau jis tom čėsu tabalai tabalai nuvažavo.

BEKAMPIENĖ. Ugi tas ledokas, ar jisai nė dūšios neturimergaitę taip uždaryti! Tai padarė! Vajė, kad nors kas bėgtų išleisti, tai ji ten užsitrankys. Bet kaip dabar čia pas mus pasidarė, tai nė į galvą negali suimti.

FAIBČIKAS. Niu, ko čia nepaimti: čia viskas kep an delno.

BEKAMPIENĖ. Iš kurgi jie tuos pinigus gavo: maniškis, rodosi, tiek neturėjo?

FAIBČIKAS. Ui, kep jis netuhės, kad jam šitas gehas veikinas (rodo į Antaną) buvo davęs, tai kep jis netuhės? Ui, šitas Vincas: tai galvas! tai photas! Kad jam galas! Jis jum visus this tik tep paėmė, tep padahė (suka ranką apie ranką), dabah pas jam kišanij du šimtu hublių, važoja sau į Amehiku, visi tik žiuhi, tik dyvojas: nežino, kas čia pasidahė. Tai galvas!

BEKAMPIENĖ. Tai pereiga svieto; kas, rodosi, tikėtų!..

PIRŠLYS. A-a!..

FAIBČIKAS. O kep Agotas pasakė, kep šitas Vincas jam apie šitą veikiną pasakojo: sako, piktas kep velnias, skupolis, mažas, kheivas, žveihas, šleivas, kuphotas bėk tu no jo.

ANTANAS. Tai, šėtonas prakeiktas, o į akis kaip šnekėjo!

BEKAMPIENĖ. Tai neprietelius mergaitę apžiūrėjo! Jau bet jisai gal nė mirti neketina.

BEKAMPIS (įbėga nusigandęs). Tai, neprietelius, apžiūrėjo! Tai judošius! Dar aš šen ir tenpaimta! Tai kad jį ponas dievas kur paskandintų! (Išeina)

BEKAMPIENĖ (paskui išeinantį). Tėvai, nors su žmonėmis pašnekėfcum. Vyručiai, prisėskite! Agotuka tuoj pareis. Prisėskite, aš tik išeisiu... (Išeina)

PIRŠLYS. Tai ką, Antan, brolau, mergą tavo pavogė, tai nėr ko mums daugiau čia nė laukti. Ant jo užsipultibet kad ir jį, žmogų, dar aršiau apžiūrėjo: ar tai juokas! O raštą jisai tau gal išdavė?

ANTANAS. Raštą tai išdavė, tiktai kad palūkys labai mažas. Kas tai matė? Kas jisai man! Jis turi perrašyti.

PIRŠLYS. E, kur jis dabar tau perrašys!

ANTANAS. Tai tuščia jo: jau aš iš jo nieko nenorlu, tik tegul sumą atiduoda.

FAIBČIKAS. Zmogau! Bijok tu pono dėvo! Iš kuh jis paims tau atidot: tu jam pjaukhubliu pas jam nehasi.

PIRŠLYS. E, Antan! Ką dar tu čia su juo prasidėsi: dar džiaukįs, kad suvisai neprapuola.

ANTANAS. E! Velnias čia man davė: nuo Bruzgio būčiau po penkiolika paėmęs, pats po dvylika siūlė.

Piršlys ir Antanas ima kepures

BEKAMPIENĖ (įeina). Vajė, vyručiai! Ko dabar jums taip skubintis: prisėskite! Agotuka tuoj pareis.

PIRŠLYS. Tai kas iš to? Matote pačios... ką čia mes daugiau galime...

BEKAMPIENĖ. Tai ką gi darysi, kad jau dabar čia pas mus taip pasidarė; mergiščia jauna nepadyvykite. Vajė, kad kas būtų nubėgęs... Kur tas vaikas? Faibčik, kad nors tu būtum ją paleidęs

FAIBČIKAS. Ui, aš jau palaidau, kodel aš jau nepalaisiu. Aš jam sakau: Agotas! Čia, Amehikoj, nelabei geheivažok namo; o jls nė klausyti nenohe, nulindo į kampu, pahpolė ih vehkia. Niu, ko man su jom dahyt? Vehki tai vehk, aš sau nuvėju. Einu, sutinku Haulą, šitų šaltyšių; aš jam viską gut papasakojau...

BEKAMPIENĖ. Tai reikėj tau, Faibčik, dabar ias visam kaimui apnešios, jau aš jį žinau!..

FAIBČIKAS. Niu, tai ko man buvo su jam dahit? Sakau, tu, šaltyšiau, bholau, jam iš šito Amehiko namo pahvahyk pas tėvu, kad jisai sau ko nepadahytų. Tai jis su sau nuėjo, o aš su sau.

BEKAMPIENE. Vyručiai, prisėskite... aš tik išbėgsiu pažiūrėti...

Nori eiti, bet tarpduryje sutinka Bekampį ir susilai ko; šis atsineša siuvamą mašiną, įėjęs trenkia į kraštą pečiaus, mašina susimuša; jis ją įnirtęs mynioja sa kojomis

FAIBČIKAS. Ui, Jozu! Kam tu jam užmušei? Ui vai! Tu neišmanėli! Tu jam galėjai pahdot.

BEKAMPIS (įnirtęs). Kad man nė po akių niekas jo nepasisuktų! Viską išnaikinu, su žeme sumaišau! Jisai mane pragaišino!

BEKAMPIENE (vyrui). Nors su žmonėmis pašnekėturn... Ką gi darysi...

FAIBČIKAS (žiūri pro langą). Ui, Jozu, Jozu! Eik, užtiksi, svečias atvažiavo komohninkas.

Visi žiūri, Bekampis nusimena

O, žuhėk, žuhėk! Agotas paheina. Bekampėnė! Tavo Agotas paheina; Haulas pahveda.

BEKAMPIENĖ. Dievulėliau! Tai reikėjo tam neprieteliui mergiščią taip gąsdinti! Vyručįai, prisėskite...

BEKAMPIS (ima nuo vagio virvę). Aš ją pamokysiu, kuip nuo tėvo pinigus vogti; nereikės jai daugiau Amerikos! (Nori eiti)

BEKAMPIENĖ (laiko vyrą). Bijoki tu dievo: mergaitė ir taip nusigandus!..

BEKAMPIS (muistosi). Salin!

FAIBČIKAS (laiko Bekampj). Jozuli! Ah gihdi: dok jam pakajų. Ko tu bijai? Tegul jam galas ih su tom du šimtus: Faibčikas, tavo phėtelius, dah gyvas!

 

Užsidengia

 

Atgal

Redaktorius Antanas Jonkus.

Tinklapius sudarė Vytautas Tutinas.

Hosted by uCoz