Apie diktantą ir rašymo sąlygas prieš 10 dienų sužinojau iš p. Birutės Nenartavičiūtės (Rytų kraštų reikalų komisijos pirmininkės), kuriai buvo atsiųstas laiškas iš Tautinių mažumų ir išeivijos departamento. Deja, pati p. Birutė išvyko Lietuvon gydytis, ir besidomintys diktantu vietos lietuviai niekur negalėjo surasti tikslesnių žinių: kas ir kur organizuoja diktanto rašymą. Tik paskutinę dieną mus pasiekė žinia, kad tuo reikalu užsiima LR ambasados darbuotoja p. Viktorija Urbonavičiūtė. Tik trims lietuvių bendrijos nariams pasisekė dalyvauti tose varžybose, nors norinčių buvo žymiai daugiau. Bet čia turbūt ne p. Viktorijos kaltė: vietinė lietuvių bendruomenė yra gerokai susiskaldžiusi, trūksta santarvės, susiklausymo.

Į “Svečių namų” kavinę, kur vyko rašymas susirinko, be minėtų trijų lietuvių Maskvos senbuvių, atėjo pora jaunimo atstovų (iš naujai kuriamos Jaunimo bendruomenės) ir keletas LR ambasados darbuotojų.

Man asmeniškai rašyti diktantą buvo sunku. Ne todėl, kad nemokėčiau kalbos. Laikau save raštingu, užsiimu vertimais, domiuosi naujovėmis leksikoje ir t.t. Matyt, trukdė dėl amžiaus sulėtėjusi reakcija. Keletą kartų teko kaimynės prie stalo klausti, koks žodis buvo ištartas, teko diktuojant praleisti ir paskui, pakartotinai diktoriui skaitant tekstą, įrašyti žodį. Rašančios moterys sakė galėjusios atsekti tekstą iš diktoriaus lūpų. Aš ir mokykloje nemokėdavau atspėti žodžio pagal sufleruojančiosios merginos lūpas. Gi dabartinėje būklėje, norint pažiūrėti kaip diktorius taria žodį, būtų reikėję nusiimti akinius, užsidėti kitus akinius žiūrėjimui į tolį, greit vėl keist akinius ir rašyti išgirstą žodį.

Paskubomis rašytą, pribraukytą tekstą teko, deja, neperrašytą įdėti į voką ir atiduoti p.Viktorijai, nes reikėjo skubėti į kitą „renginį“ kitame miesto rajone – į lietuviškas šv.mišias.

Įsivaizduoju, kad daugelis mano kolegų iš bendrijos nebūtų susitvarkę su tekstu. Vieni yra gimę ir mokęsi Rusijoje (tremtinių vaikai), kiti pramoko lietuvių kalbą per atostogas Lietuvoje, dar kiti, nors ir baigę mokslus Lietuvoje, nelabai ir stengiasi grynai lietuviškai kalbėti.