Antanas Jonkus

Apie vilkišką lietuvių kilmę...

Vartau 20-ties tomų Lietuvių kalbos žodyną. Žvilgsnis intuityviai sustoja prie straipsnio Vilkas: kažkodėl toks didelis straipsnis apie vilką. Intuicija manęs neapvylė: kokia turtinga leksika, susijusi su šiuo gyvūnu! Kaip lietuviai myli savo totemą, o gal savo protėvį, prakūrėją! Man patikusius posakius iškart išsirašau ant lapelio. Štai jie:

gyvas vilkas – daugybė;

į vilko kaulą suaugo – apie nepaklusnų žmogų;

iš vilko kailio išlįsti – apsimesti geru;

kaip iš vilko gerklės ištrauktas – apie susiraukšlėjusį drabužį;

vilko ašara – mažai;

vilkas akies kailyje – (gerai žinomas literatų posakis);

vilkas perbėgo kelią – pasisekė;

vilko bilietas – blogas pažymėjimas;

vilkų dienos – tamsiausias, niūriausias metų laikas žiemos pradžioje;

vilko gerklė – girtuoklis;

vilko liga sirgti – tinginiauti;

vilko nasrai – girtuoklis;

vilko neštas ir pamestas – apie nedorą, suktą, apsukrų žmogų;

vilko poteriai – tam tikram atvejui pritaikyti posakiai, juokavimai;

vilko rytas ir iššiktas – apie gudrų, suktą žmogų;

vilko takais nueiti – išdykauti, pasileisti.

Ką ten darvinistai pliurpia apie beždžionės sužmogėjimą? Žinome kitą, atvirkščią procesą: žmogus kartais, deja, subeždžionėja. Beždžionė (atkreipk dėmesį į moterišką giminę) perkeltine prasme yra tas, kas pamėgdžioja, maivosi. Oi, kaip nesinori beždžionėti, tapti žmogine beždžione ( lot. – Pongidae )!

Nesu linkęs beždžioniauti, pamėgdžioti pamaivas darvinistus, todėl drošiu teisybę tiesiai šviesiai: lietuviai yra kilę iš vilkų. Taip, taip, lietuvių genties pirmtakas yra Vilkas. Tai atspindi ir gražiausia mūsų legenda apie Geležinį vilką. Vilkas mūsuose išaukštintas, padarytas geležiniu, suprask, jis amžinas, nesunaikinamas. Lietuvos kariuomenėje pavyzdinis padalinys pavadintas Geležinio vilko vardu.

Prisiminkime dar faktą iš visuotinės istorijos: būsimieji lietuviai su patricijumi Palemonu atvyko prie Baltijos iš Romos. O kas įkūrė amžinąjį miestą? O gi Vilkės įsūnis Romulas! (atrodo, toks buvo jo vardas). Taip kad abejonių nebelieka.

Sunku nūdien rašyti vilko apologiją: pasaulio tautos užsikrėtusios Kiaulės manija (mat, globalizacija, kad tave vilkai!). Šiais 2007-aisiais metais visi perka tik kiaulės amuletus, rodos, aplinkui tik ir girdi kriuksėjimą, žviegimą. Taigi lietuviui gresia pavojus tapti kiaule. Kiaulė pagal žodyną (perkeltine prasme) – tai nemandagus, begėdis, nešvarus žmogus. Sakoma: Nebūk toks kiaulė!Kiaulės akis turėti – nieko nesigėdyti. Betgi lietuvių liaudis dar samprotauja ir šitaip: ne mūsų kiaulės,ne mūsų pupos. Šiukštu – nė žodžio daugiau apie kiaules!

Taigi Tu, lietuvi, nebeždžioniauk ir netapk kiaule. Skaityk „Lietuvių kalbos žodyną“. Dabar tau nebereikia eiti į biblioteką ir vartyti sunkius 20 tomų. Sėdėdamas namie įsijunk Internetą ir... paspausk atitinkamą nuorodą. Tiksliau:

APSILANKYK SVETAINĖJE www.lkz.lt

Ir Tu pasinersi į milžinišką lietuvių kalbos lobyną!

Išleista elektroninė I-XX tomų Lietuvių kalbos žodyno elektroninė versija. Spausdintame žodyno variante yra apie 22 000 puslapių, apie 20200 autorinių lankų. Visa tai perkelta į skaitmeninę laikmeną! Tu paspaudi pelytę ant adreso www.lkz.lt ir jau keliauji po tuos lobynus!

Atgal