Antanas Jonkus

... iš proto varo ...

Sėdžiu savo darbo vietoje. Grįždamas iš gatvės pro mane praeina Liutauras. Paklausia manęs: „Ar vedėja YRA PAS SAVE?“ Aš išplečiu akis ir noriu paklausti, kodėl jis taip keistai klausia. Bet Liutauras greitesnis: „A, nežinai, tiek to. EINU PAS SAVE“. Aš jau visai pasimečiau: pas ką, pas ką jis eina!? Įsivaizduoju, gerai matau jo darbo vietą, stalą, kėdę. Ten sėdi Liutauras. Bet kaip jis gali ten sėdėti, jei jis tik praėjo, štai dar matau jo nugarą. O gal jo vietoje sėdi koks jo antrininkas, gal net skeltanagis? Norisi šaukti: „Neik ten, Liutaurai! Neik! Dar pateksi į jo nagus.“ Bet Liutauras jau dingo už koridoriaus kampo.

Imu samprotauti, bandau suvokti situaciją.: jei žmogus „grįžta pas save“, vadinasi jis prieš tai turėjo „išeiti iš savęs“. Aha, čia padės rusų kalba. Rusai sako: выйти из себя. Tai reiškia netekti kantrybės, nebesivaldyti, nebesitverti pykčiu. Štai kaip žmogus „išeina iš savęs“.

Buvo toks piktas, ūmus viršininkas pavarde Vilkas (o gal Kiškis). Būdavo, jis išeina iš savo kabineto ir paraudęs, nebesitverdamas pykčiu, imdavo rėkti ant pavaldinių: „Ak jūs, niekdariai! Dirbti nemokate! Lauk! Von iš mano įstaigos!“

Ne taip, ne taip elgiasi tikras lietuvis, - pagalvojau aš. Štai, pavyzdžiui, savo kabinete

už stalo sėdi Dalia. Ji varto popierius. Dirba. Po valandėlės ji atsistoja, IŠEINA IŠ SAVO KABINETO, nusileidžia į pirmą aukštą, nueina į bufetą išgerti puoduką kavos. Ten prie staliuko pasėdi pasišneka su kolege. GRĮŽTA Į SAVO KABINETĄ, sustoja prie veidrodžio, dažo lūpas. Atsisėda. Ir t.t. Kaip matote, nėra jokio „išėjimo iš savęs“ nei „grįžimo pas save“.

Būk lietuvis ir nevartok keistų posakių!

Atgal