2010 Balandis

       Balandžio 16 dieną Maskvos baltarusių bendruomenė šventė savo jubiliejų. Regionine nacionalinė-kultūrinė autonomija „Maskvos baltarusiai“, įkurta pagal RF atitinkamą įstatymą, egzistuoja jau 10 metų. Kaip mūsų artimi kaimynai (pagal geografinę padėtį) minėjo tą reikšmingą jiems datą? Gražūs proginiai plakatai, blizgantys laikraščio „Sojuznoje delo“ (Baltarusijos ir Rusijos Sąjungos leidinys) buvo pilni straipsnių ir nuotraukų apie dviejų valstybių pasiekimus ekonomikoje, apie baltarusių tautos įnašą į bendrą reikalą – sąjunginės valstybės kūrimą.

       Deja, propagandinis motyvas tiek žiniasklaidoje, (laikraščiuose, informaciniuose lapeliuose, stenduose), tiek oratorių kalbose iš tribūnos pernelyg viešpatavo ir nustelbė kitą, šventinį momentą. Į tribūną buvo kviečiami vis nauji ir nauji kalbėtojai – iš įvairiausių „sąjunginių“ įstaigų, Rusijos bei Baltarusijos organizacijų, karo veteranų komiteto, politinio karinio jaunimo auklėjimo įstaigos (neskaitant kitų diasporų atstovų) ir t.t. Ir šitaip veikėjai „kalbas rėžė“ beveik ištisas tris valandas. Be to, į kiekvieną sveikinimo kalbą bendruomenės pirmininkas Sergej Lvovič Kandybovič (nuotr. 1) laikė reikalingu atsiliepti gražiu žodeliu!

       Buvo išsakyta viskas: ir baltarusių lojalumas „vyresniajam broliui“, ir viltys, susijusios su Baltarusijos bei Rusijos integracija, ir palinkėjimas, kad besikurianti sąjunginė valstybė pasivadintų „Sovietų Sąjunga“ ir pan., ir t.t. Žodžiu, diskurso sraute švytėjo viena ir svarbiausia mintis: „АДНО СЭРЦА, ДЗВЕ РАДЗIМЫ!“

       Tik protarpiais tarp oratorių kalbų buvo leista išstoti saviveiklai. O baltarusių liaudies menas – tiesiog žavus. Šventę ypač papuošė Irinos Kopčinskajos vadovaujamas ansamblis „Kirmaš“ (nuotr. 2) („kirmaš“ atitinka lietuvišką „kermošių“, „jomarką“ arba mugę). Vadovė pati išstudijavo etnografiniuose muziejuose senovinius baltarusių liaudies rūbus, pati juos siuvo ir visaip stengėsi atgaivinti senovines dainavimo tradicijas ir papročius. Scenoje savo sugebėjimus pademonstravo taip pat puikus totorių ansamblis (nuotr. 3) ir specialios baltarusių mokyklos mokinukės.

       Vakaronės pabaiga buvo irgi „pagal geriausias sovietmečio tradicijas“. Prisimename, kaip gražiuose „tautų šeimos“ festivaliuose po atskirų kolektyvų išstojimo, visus ansamblius surinkdavo į „vieną krūvą“ ir duodavo jai atlikti partijos parinktą „pažangią“ dainą. Mano nuostabai ir šio renginio finalui pirmininkas pakvietė visus dalyvius užlipti ant scenos ir pagal išdalintus lapelius sudainuoti dainą (nuotr. 4):

       Хорошо на московском просторе,
       Светят звезды Кремля в синеве.
       …………………………………
       Друга я никогда не забуду,
       Если с ним подружился в Москве.

       Daina, žinoma, graži, bet kad šitaip super-organizuotai, pagal ideologines nuorodas švęsti!?

Atgal