Atgal

Gintaras Beresnevičius

Nacionalinio charakterio bruožai

 

2007.12.11

Beresnevičius G. Nacionalinio charakterio bruožai //Ant laiko ašmenų. V.,  2002,  p.106-127.

Straipsnio santrauką paruošė Antanas Jonkus  

 

Vytis ar Rūpintojėlis?

Kas esame, kuo esame, kas gi mums bendra ir kas mus leidžia apibūdinti vienu žodžiu lietuviai? klausia autorius. - Lietuvio charakteris perdėm sumazgytas. Vyčio ir Rūpintojėlio sintezė taip. Ši tezė kultūrologijoje eksploatuojama nemažai, ir ne be reikalo, tik tokie dalykai nelabai dera. Ar tokia sintezė išvis įmanoma, - klaustina.

Rūpintojėlis išties charakteringa figūra. Čia tikrai atsispindi lietuvio charakteris: mąslus, susimąstęs lietuvis. Tačiau, manyčiau, tai netikslu. Jis nei medituoja, nei mąsto. Jis rūpinasi, sėdi ir rūpinasi. Tai būsena. Gal išties lietuviška meditacijos atmaina.

Bet tai ypatingo pasyvumo būklė. Bet žiauriai trenkianti per aktyviąsias galias. Rūpinimasis atstoja keitimą, rūpindamasi tu neprivalai nieko kito daryti, tu juk rūpiniesi. Čia dar prisideda kita meditatyvi lietuvio pusė melancholija, sutemų ir prieblandos palydovė.

Tačiau nei melancholija, nei rūpestis lietuvio charakterio neišsemia. Kartas nuo karto ištisas, vangus pasyvumo periodas, galintis trukti šimtmečius, vis dėlto sprogte sprogsta kažkokio aistringo aktyvumo pliūpsniu. XIX a. autoriai kalba apie lietuvių tylumą, pasyvumą, nuolankumą, o štai pykšt keli sukilimai per vienos kartos atstą, ir smarkūs. XX a. išvis protu nesuvokiama pasyvumo ir aktyvumo pliūpsniai, neįtikėtinai dažni ir beatodairiški.

Rūpestis, manyčiau, yra lietuviška būklė, tiesiog tylus rengimasis išvidiniam sprogimui. Akumuliacijos tarpsnis, galintis labai užsitęsti. Bet kai ši rūpesčio būklė  objektyvuojasi, atgimsta aktyvus klajoklių genties mentalitetas.( Genetiškai, primena autorius, esame klajokliai, atėję iš stepių, bekraščių ganyklų, kur viršuje žydro dangaus skliautas, horizontas atviras iš visų pusių, ir šviesa, šviesa.)

 

Silpni ir narsūs

Istorinės aplinkybės nedavė galimybės susiformuoti demokratinei valstybei. Dabar mes tarp pažadintos genties ir ankstyvojo feodalizmo tarpsnio. Gentis smetoninėje Lietuvoje gavo puikų modelį, vadą, paprotinę tvarką. Sovietinėje santvarkoje gentis, nors ir buvo suspausta, turėjo puikią terpę vystytis svetimos valstybinės struktūros buvo sąmoningai ar pasąmoningai atmetamos kaip genčiai svetimi dalykai. Formavosi pažįstamų klanai. Tie klanai Lietuvą buvo perpynę, persipindavo ir jie patys, ir Lietuvoje nebuvo žmogaus, nepriklausiusio vienam ar kitam klanui. Tuos klanus vienijo bendra atsilaikymo ideologija, neapykanta režimui, sentimentai kunigaikščiams bei Antanui Smetonai ir meilė Žalgiriui.

 Dabar integruojantis į Europą, demokratiniai principai Lietuvoje įsigalios tik valstybės nykimo kaina. Ar spėsime iki tol perprasti savo charakterį, nes jau dabar matosi lietuviškas charakteris nyksta.

Ieškodami savęs, turime drąsiai prisipažinti viena vertu, esame atsilikę, antra vertus, turime to, ko jau nebeturi kiti, trečia vertus, nepaisant nieko, turime kuo didžiuotis.

Atsilikę esame ekonomiškai, bet tai išsispręs, jei žvelgsime į kelių dešimtmečių perspektyvą, viskas turėtų kad ir sunkiai, bet suktis; svarbu išlaikyti tai, kas mus išskiria.

Tai drąsa būti savimi, drąsa eiti prieš milžinus, negalvojant apie pasekmes. Kvaila drąsa, - pasakytų estai, bet lenkams tai suprantama. Tai sena mūsų su lenkais tradicija. Tokią nutrūktgalvišką drąsą rodė ir vengrai, ir čekai. Tai Vidurio Europos narsa, kurios dėka tebegyvuoja jau kadų  kadais istorijos ir politikos smerktos ir pasmerktos tautos, kaip kad čekai ar vengrai. Beje, ir serbai, kroatai.

Mes turime drąsos būti silpni ir nesusisieti su didesnėmis, galingesnėmis jėgomis. Net iš imperijų nasrų išsiplėšusios Vidurio Europos tautos, atrodo, gali likti nesuvirškintos ir ES gelmėse. Nes vis dėlto tai tautos su stuburu.

Pasakyti, ką tai reiškia, ne taip paprasta. Britai turi stuburą, kaip ir vengrai, tačiau jo neturi prancūzai. Jų kultūrinė tradicija ir ekonominė galia milžiniškos, bet gėdingas masinis kolaboravimas su naciais ir praktiškai dvasinis nepajėgumas kariauti už tėvynę Antrajame kare parodė, kad jie jau išsekusi nacija. Pavargusi tauta, kuri po gėdingo pralaimėjimo ėmė kurti masinės rezistencijos mitą tuo metu, kai be kelių tūkstančių degolininkų ir komunistų partizanų niekas nesipriešino; Hitleris viešai važinėjosi po Paryžių atviru automobiliu. Be baimės ir be pasekmių.

Mes esame silpni, bet tikroji drąsa silpnųjų privilegija; stiprusis šiais laikais neturi ko bijotis. Stiprusis laimi jėga, o silpną gali gelbėti tik narsa.

Jeigu ši narsa taps narsa atsilaikyti, kultūrine narsa, mes, ko gero, laimėsime, t.y. įsiterpsime į Europą su savo indėliu.

Kol kas įsiterpėme sportu, bet patikėkime, tai labai daug. Tai liudija, kad mes turime didžiulių potencijų. Pasakytina ir tai, kad mūsų kultūrinis lygis toli gražu ne vidutinis, kad ir menas, ir literatūra gali pasivyti ne taip jau atitrūkusią Europą, ar greičiau būti jai pristatytas. Taip, kaip ji mėgsta.

 

Iš ko sudaryta Lietuva?

Kas tie mes? Kas yra Lietuva?  Lietuva regionų šalis, kaip ir kiekviena kita, tik tas regioniškumas nei valstybei, nei Lietuvos idėjai pavojaus nekelia. Jau pats vardas Lietuva  greičiausiai kildintas nuo lieti, susilieti rodo, kad tai yra sandora, susiliejusi, sulieta skirtybių visuma.

Reikia tiesiai pasakyti bijomės separatizmo. Visų pirma žemaitiško, tačiau žemaičiai įtartinais separatistais tapo tada, kai mes (aukštaičių vardu kalbu) juos kelissyk perdavėm ir pardavėm Ordinui. Kaip jie turėtų į mus žiūrėti? O daugiau nei per pusę tūkstančio metų jie neparodė jokios separatizmo užgaidos. Daukantas, Valančius žemaičiai. Kelių istorijos ir ekonomikos štrichų betrūko, kad šiandien literatūrinė kalba būtų ne suvalkiečių dialektu paremta, o žemaičių kalba, ir Aldonas Pupkis (o gal Juozas Šorys) mus būtų mokęs, kaip taisyklingai žemaičiuoti, Jurga Ivanauskaitė savo prozą kurtų žemaitiškai, Aidas Marčėnas eiliuotų žemaičių tarme, Donaldas Kajokas rašytų haiku žemaitiškai (na, ir skambėtų?).

Žemaičiu separatizmas neegzistuoja. Iš esmės Lietuvoje vyrauja lietuvio savimonė. Pasakyti, pvz., aš pirma dzūkas, po to lietuvis negalime. Gal ir dėl techninių priežasčių. Visų pirma, ypač didesniuose miestuose, kilmė jau pamiršta, o žemaičiai, tarkime, Vilniuje, drovisi kalbėti žemaitiškai.

Vis dėlto regionai šiandien egzistuoja. Bet tai tik sentimentalus mėginimas temti savo tradicijas, kurios jau pasibaigę ir nuėjęs praeitin. Regioninis patriotizmas dar pasireiškia sporto srityje: žemaičių sirgaliai serga už Mažeikų, Plungės, Šilutės komandas; Marijampolės ar Alytaus komanda atitinkamai suburia apie save suvalkiečių ar dzūkų aistruolius.

Tai natūralus identiteto vartojimas. Niekas nė nemano ginčyti nesąs lietuvis, lietuviais jaučiasi ir dzūkai, ir žemaičiai. Visi tie žmonės, kurių protėviai apsisprendė būti lietuviais, ir iš kurių jie paveldėjo savo lietuvybę, lietuviais būti apsisprendė būdami dzūkais, žemaičiais, suvalkiečiais, aukštaičiais. Kiekviena iš šių grupių istoriškai galėjo tapti kitokia ir pasirinkti kitokį likimą; sakykime, apsispręsti sutapti  su rusais ar lenkais (dzūkai, aukštaičiai), vokiečiais (suvalkiečiai). Jie to nepadarė, gal kad nuvokė, jog visais kitais atvejais bus negrąžinamai praryti, ir kad verčiau gyventi Lietuvoje su tokiais pačiais užsispyrėliais, nuolat kenčiant pavojus, agresijas, priespaudas, nei nusileisti pranašesnei (nors fiziškai kelias žmonių kartas apsaugančiai) galiai, kuri vis dėlto praryja bet kokią savastį. Baltarusiai tai baltų gentys, kadaise pasidavusios; žemaičiai tai nepasidavę baltai. Skirtumas yra. Visi ir aukštaičiai, ir suvalkiečiai, ir žemaičiai bei dzūkai tai daugsyk nugalėti, bet nepasidavę baltai, sukūrę atsilaikymo šerdį Lietuvą. Joje vieni iš kitų atsilaikymo estafetę perimdavo tai suvalkiečiai (XIX XX a. sankirtoje), tai žemaičiai (XIX a. ir iš esmės visas XIII XIV a. kovų periodas iki pat Žalgirio), tai aukštaičiai (karingi ir ramesniais laikais ir kultūriškai paveikūs Renesanso epochoje), tai dzūkai (tebebūdami jotvingiais mirtinai laikę pietinį Lietuvos flangą, o XX a. sukūrė tiek Perloją, tiek pavyzdinį partizanų judėjimą). Nekalbu apie indėlį į kultūrą. Apie dzūkų ir visų kitų genčių ar tautų indėlį į bendrą Lietuvos kultūrą.

Lietuviškumą kaip kutūrinę-kalbinę-ūkinę mozaiką per tūkstantį metų sudėstė skirtingos gentys. Ir tos skirtybės viena kitą gynė, atstojo, sergėjo. Jei Lietuva būtų tapusi aukštaitiškai impulsyvi ir karšta, jei ne aukštaitišką charakterį papildantis žemaitiškas blaivumas ir kietumas, ją būtų prariję. Žemaičiams įsivyravus, Lietuva būtų pražuvus dėl kietasprandiškumo aukštaitiškas lankstumas , klasta, aukštaičių pomėgis žaisti politinius žaidimus, vis sausam išlendant iš balos, padėjo Lietuvai tiek kunigaikščių, tiek vėlesniais laikais. Dzūkams paėmus valdžią, būtų įsivyravusi sentimentali karinė anarchija, ta pati, kuri sugraužė lenkišką Žečpospolitą, - daug narsos, garbės ir sugebėjimo jausti, bet jokio planavimo ir strateginio mąstymo. Suvalkiečiai būtų Lietuvą pavertę racionaliai skaičiuojančia vokiška provincija, kurios gerovė po kelių kartų būtų visiškai nušluota. Visa, ką Lietuva pasiekė, ji pasiekė dėl to, kad joje gyveno nepaprastai skirtingų, gal net prieštaringų charakterių kiltys, iš savo prieštarų sukūrusios vienovę.

Politinė, kultūrinė jėga ar iniciatyva visais laikais ėjo iš provincijos, iš regionų vienas teikė vieną spalvą, kitas kitą, estafetę perimdavo tai aukštaičiai, tai žemaičiai, tai suvalkiečiai, ir dabar klausimas, kurie labiausiai nusipelnę, beprasmis. Ar be suvalkiečių Lietuva būtų pasiekusi 1918 m., ar be žemaičių ji būtų atlaikiusi XIX a. rusifikaciją? Klausimai iš dalies teisėti, iš dalies absurdiški. Vienu metu pečiu paremdavo vieni, kitu kiti; tie, kurie tuo metu būdavo stipresni arba pagal savo mentaliteto savybes geriau tiko konkretaus laikmečio problemoms spręsti.

 

Kaip atskirti lietuvį?

Kas gali būti pavadinta tipiškai lietuvišku reiškiniu? Kas bendra pietiečiams dzūkams ir norvegus ar estus primenantiems žemaičiams, lenkus ar serbus atstojantiems aukštaičiams ir Lietuvos prūsvokiečiams suvalkiečiams? Gintaras Beresnevičius su jumoru pateikia šiuos lietuviškumo bruožus:

(1) Bendra televizija ir kiek pramokstama dirbtinė lietuvių bendrašnekė (taip gal išsiverstume koine ) suvalkiečių dialektas, paverstas bendrine kalba, ir kurio kvanktelėjusio kirčiavimo joks nesuvalkietis niekuomet nepriima iki galo, nes tai kito mentaliteto apraiška kalboje, žemaičiui ar dzūkui galinti įvaryti šizofreniją.

(2) Kas dar? Tai meilė politiniams lyderiams, visiškai spjaunant į tai, kokios už jų partijos;  buvo (ir liko) Vytautas Landsbergis ir Algirdas Brazauskas, prie jų dabar prisidėjo prezidentas Valdas Adamkus bei Artūras Paulauskas, Rolandas Paksas. Tai genties vado poreikis. Mes minezingeriai, bardai ar skaldai, kanklėmis ar liutniomis pritardami išpažįstantys meilę. Kad nors kokiai simpatiškai damai, - tai ne. Tautagentės vadams.

(3) Dar kas bendra, - cepelinų valgymas. Jie pagal vieną versiją švediški, pagal kitą žydiškos virtuvės patiekalas, bet tai jiems netrukdo būti nacionaliniu valgiu, kaip juo tapo ir tipiškai žydiškas kugelis, veltui mėginamas įvardyti bulvių plokštainiu.

(4) Kad mes poetai tai tiesa. Barbarų visuomenėje kiekvienas sau poetas, ir anoniminių kūrėjų liaudies dainos, poezijos šaknis mūsuose liudija, kad daugybė žmonių kūrė, dainavo sau, ir talentingai. Liaudies dainose, kai jas atlieka autentiški ansambliai, kažkokia liekana skamba, kažkokia sutramdyta apmalšinta barbariška jėga, sumišusi su estetika, širdplėša, kiekvienam barbarui puikiai pažįstamais sentimentais; sentimentalus gali būti ir jėgos, vienatvės pritvinkęs vytis, bersekas, vikingas. Jis gali tą sau leisti. Jis visada paribyje, tarp gyvybės ir mirties, jėgos ir emocijų, o iš paribio, mirties artumos veriasi žvėriškas pasaulio grožis. Toks žiaurus,tiek gerai, intymiai išgyventas, kad ima ir atsiveria kita jo pusė, švelnus paklaikimas.

Švelnus paklaikimas ir yra vieta, kurioje gyvename. Manau, tai yra tipiškai lietuviška būklė. Švelniai paklaikusių genčių konglomeratas, mėginantis kurti valstybę. O ką? Savižudybės, autodestrukcija, alkoholizmas, misterijoms prilygintas cepelinų valgymas, užslėptas lėtinis sričių separatizmas, aukštai išplėtotas banditizmas, geri sportiniai pasiekimai, gera poezija, atsidavimas sritinių feodalų valiai ir galiai, katalikybei ir okultizmui, bėgimas į Vakarus traukiant Rytams, galų gale visas gentis suartinantis bulviakasis ir rudens Vėlinės, gentims vieningai atnašaujant protėviams juk tai ir yra ašara Dievo aky, Lietuva.

Atgal

Redaktorius Antanas Jonkus.

Tinklapius sudarė Vytautas Tutinas.

Hosted by uCoz