Atgal

Jozas Girnius

Lietuvio tapatybė

2 dalis

 

2007.11.21        

Juozas Girnius. Lietuviškojo charakterio problema. METAI, 1991 m. lapkritis, p.157-158; gruodis, p.139 - 151

Pagal filosofą Juozą Girnių pateikiama teksto santrauka paruošė Antanas Jonkus

1 dalis.

 

Ypatingas lietuvio didingumas

Kaip tasai aukščiau aprašytasis lietuvio humanizmas  pasireiškia istoriškai, kokią kolektyvinę tautos laikyseną jis suformuoja? Būtent lietuvio dvasioje glūdįs žmoniškumas mūsų tautos istorijoje objektyvuojasi idealistiniu principingumu, - atsako J.Girnius. Visa mūsų istorija pažymėta didvyrinio didingumo ženklu. Šitai liudija visi mūsų istorijos puslapiai: tiek senoji kunigaikščių istorija, tiek vėlesnių metų sukilėlių, knygnešių, savanorių, suvalkiečių ūkininkų, pagaliau rezistencinių partizanų žygiai; tiek tos kovos, kurias didingai laimėjome, tiek tos, kurias tragiškai pralaimėjome. Niekada nestokojome herojinės drąsos  mūsų laisvę ir teises ginti visu mirties nebijančiu didvyriškumu.

Mylime savo laisvę, bet kaip tik dėl to gerbiame ir kitų laisvę. Imperialistinis noras svetimiems viešpatauti mums svetimas. Tiesa, buvome kunigaikštiniu laikmečiu sukūrę didžiulę imperiją. Tačiau anoje didžiojoje nuo jūros iki jūros valstybėje vyravo tolerantiška politika, - ypačiai nuostabi anais viduramžių fanatizmo amžiais, - kurią lietuviai vedė užimamuose kraštuose. Nesistengė lietuviai užimtųjų pavergti, bet lygiai ir patys, vėliau svetimųjų užimti, nesileido pavergiami. Lietuvis ir išoriškai pavergtas savo viduje išlieka laisvas žmogus.

Esame didvyriška tauta ne militaristiniu jėgos kultu, o tik mokėjimu didvyriškai kovoti. Nemylime karo, bet prireikus mokame kovoje mirti didvyriais, nes žinome, kad yra dalykų, vertingesnių ir už pačią gyvybę, - laisvė ir tiesa.

Žmoniškumas lietuvio didvyriškumo versmė

 Mes gerbiame karyje ne ginklą, o žmogų kovojantį žmogų, kuris savo žmogiškąjį vertingumą gina net pačia gyvybės kaina. Didvyriška mūsų istorija, ir tačiau drauge lygiai skaudžiai tragiška. Reta kuri tauta ėjo savo istorijoje tokį kančių kelią kaip mes. Po trumpo kunigaikštinio kovų dėl laisvės meto patekome į ilgus priespaudos šimtmečius. Tiek dažnai ir tiek gausiai gėrė Lietuvos žemė savo gynėjų kraujo upelius, ir tačiau, atrodo, šitas kraujas tekėjo veltui. Amžinosios Lietuvos vardan kovėsi 19-20-jų metų savanoriai, - ne tam, kad vos po 20 metų aziatinis siaubas vėl siaubtų mūsų šalį. Amžinosios Lietuvos vardan krito 41-ųjų metų birželio mėnesio aktyvistai, - ne tam, kad jų gyvybių aukomis atstatytasai Lietuvos suverenumas vėl būtų užgniaužtas vos po pusantro mėnesio. Amžinosios Lietuvos vardan buvo kankiniškai mirštama koncentracijos stovyklose, - ne tam, kad Lietuvos skausmo šauksmas būtų negirdomis sutinkamas, garsiai deklaruojant tautų laisvę.

Kodėl mūsų istorija tokia skaudžiai tragiška, nepaisant viso mūsų didvyriškumo? Nerasčiau į šį klausimą kito atsakymo, kaip šį: mūsų istorija yra tragiška kaip tik dėl mūsų didvyriškumo.

Ne nepaisant, bet kaip tik dėl, suprantama, ne ta prasme, kad tarsi būtume turėję laimingesnę istoriją, jei būtume buvę mažiau didvyriški. Nėra abejonės: jei būtume stokoje didvyrinės dvasios, ne tik nebūtume turėję laimingesnės istorijos, bet ir iš viso neturėtume istorijos, - būtume jau seniai slavų ar germanų nebeatpažįstamai susiurbti. Jei nebūtume dėl lietuviškos maldaknygės ėję Sibiro kelią, jei nebūtume plikomis krūtinėmis gynę Kražiuose teisę į tėvų religiją, jei 1905 m. revoliucijos nebūtume pavertę tautiniu sąjūdžiu, jei 1920 metais nebūtume savanoriais beviltiškai gynęsi nuo priešų visais frontais, - būtų didelis klausimas, keliuose dar mūsų rusentų Lietuvos gyvybė.

Todėl mūsų istorija yra tragiška ne nepaisant, bet kaip tik dėl mūsų didvyriškumo. Tai, ką laikome teisinga, giname atviroje kovoje, nors galbūt oportunistiniu lankstumu ir būtų galima tikėtis išvengti vienos ar kitos aukos. Nemokame būti realistiški. Neraudonėjome ir nerudėjome, kaip realistiškesnieji kraštai. Nemokėjome lenkti galvos prieš neteisybę. Mūsų galvos per daug tiesiai iškilusios, kad pajėgtume pagal kiekvieną vėją siūbuoti. Mūsų širdys per daug jautrios neteisybei, kad galėtume, užmerkę akis ir užkimšę ausis, neteisybę toleruoti. Mūsų krūtinės buvo atviros visiems okupantų kirčiams. Ar nesame šalia lenkų vienintelė nacių okupuota tauta, iš kurios nė (!) rudasis teroras neišspaudė nė vieno SS legiono ? !

Lietuviškasai kietumas ne aklas užsispyrimas, o idealistinis principingumas. Tas liečia ir politikos sferą. Čia pagal Niccolo Macchiavellį yra du kovos būdai būti liūtu arba lape. Jei esi pakankamai stiprus, būki liūtu, vadinasi, atvirai naudokis jėga. Jei esi silpnas, griebkis lapės suktumo, naudokis klasta.

Mūsų žmoniškam charakteriui neįmanoma būti nei vienu, nei antru nei liūtu, nei lape. Negalime būti liūtais ne vien dėl to, kad nesame didelė tauta, bet visų pirma dėl to, kad, vertindami savo laisvę, negalime nevertinti ir kitų laisvės. Tą neliūtiškumą liudija mūsų valstybės vykdyta mažumų politika. Nė vienai mažumai (nors kai kurių jų lojalumas mums buvo labai problematiškas) nepaneigėme teisės laisvai gyventi savitą gyvenimą. Ypatingai mūsų politinį tolerantiškumą liudija mūsų santykiai su žydų mažuma. Nors šitos mažumos vienašališkas įsiviešpatavimas praktinėse ūkinio gyvenimo srityse (prekyboje ir pramonėje) ir būtų galėjęs būti antisemitizmo pagrindu, tačiau net ir pačiu antisemitinės aistros kaimyniniame reiche siautėjimo metu antisemitizmas nerado Lietuvoje jokio ryškesnio atgarsio. Žydų mažuma gyveno laisvai. Tiesa, pirmosios okupacijos metu daugelis šios mažumos žmonių neišlaikė lojalumo lietuvių tautai egzamino, tapo okupanto pagalbininkais lietuvių tautai niokoti. Tačiau kada po metų antrasis okupantas pradėjo nežmonišką terorą prieš žydus, lietuvių tauta tai sutiko giliu pasibaisėjimo jausmu, nes, mūsų supratimu, kas nežmoniška, yra nežmoniška, ar tai liestų savąjį, svetimąjį ar pagaliau priešą.

Negalime būti nei lapėmis. Ne dėl to, kad stokotume psichologinio žmonių ir jų silpnybių pažinimo, kaip, pavyzdžiui, jo stokoja prūsinis vokietis, - nors paprastai ir geras karys, bet niekada geras diplomatas. Diplomatijai reikalingo psichologinio subtilumo bei blaivaus sprendimo lietuviui netrūksta. Ir senieji mūsų kunigaikščiai savo uždavinį sukurti nepriklausomą valstybę labiau pasiekė sumanumu, negu pliku ginklu.

Mūsų diplomatijai būdingas ne naudos tepaisąs klastingumas, o principingas tiesumas. Prisiminkime mūsų laikyseną Vilniaus bylos atveju. Panašiai principingu tiesumu vadovavomės ir savo santykiuose su Vokietija, ir būtent su vokiečių mažuma Klaipėdos krašte. Buvome jai laidavę pilną kultūrinę autonomiją. Bet kada ši mažuma, nacinių agentų kurstoma, pradėjo teroristinę veiklą, išdrįsome suorganizuoti pirmąjį Niurnbergą 120 nacinių teroristų bylą tuo metu, 1934 metais, kai visi kiti dar daugiau mažiau vedė diplomatinį flirtą su Hitleriu. Nacinių veiklos metodų viešumon iškėlimas mums kainavo labai daug: reichas paskelbė ūkinį boikotą, skaudžiai atsiliepusį mūsų ūkiui, ypačiai anuo tarptautinės ekonominės krizė metu.

Dar ryškiau mūsų laikysena pasireiškė okupaciniais metais. Pakaktų šituo požiūriu palyginti mus su šiauriniu kaimynu. Kai papūtė raudonasis vėjas, jis nuraudo, - daug labiau už mus nuraudo. Kai atsigręžė rudasis vėjas, jis nurudo daug labiau nurudo negu mes. Neabejotina, kad buvo patogu nurausti, o vėliau nurusti: kai mūsų aukštosios mokyklos buvo uždarytos ir didelis inteligentijos procentas išsiųstas į koncentracijos stovyklas, kaimynuose buvo galima ir toliau normalus darbas tęsti, tegu, tiesa, ir nelengvomis sąlygomis. (Nenorime šituo visos tautos įžeisti. Tenorime atvirai pasakyti, kad latvių oportunistinė tendencija stipresnė negu mūsų. Tą pripažįsta ir patys latviai, šaipydamiesi iš mūsų romantiškumo ir didžiuodamiesi savo realizmu)

Vadinasi, Macchiavellio patarimas būti liūtu arba lape lietuvio sielon nesminga, neranda lietuvyje atgarsio. Nenorime niekur savęs zoologinti, nes norime visur, net politikoje, išlikti

žmoniški.

            Mūsų charakterio silpnybė ir stiprybė

Pasaulio istorija nėra pasaulio teismas, arba, kitais žodžiais tariant, pasaulio istorija nėra teisinga. Ir vis dėlto tenka kovoti, nors negali būti tikras, kad kovą laimėsi! Tenka kovoti, nes jeigu ir kovodamas nežinai, ar laimėsi, tai kovos atsisakęs esi tikras, kad sunyksi. Mažosios tautos gali gyventi tik idealistiniu kovos, tegu ir tragiškos, nusiteikimu.  Čia, mažųjų tautų likime, ryškiausiai ir atsiskleidžia idealizmo santykio su gyvenimu paradoksas. Iš vienos pusės, idealizmas atrodo negyvenimiškas, nes atsisakąs naudotis realistiniais sėkmės receptais. Iš antros pusės, idealizmas pasirodo pati gyvenimo žmogaus vardo verto gyvenimo! sąlyga, nes atsisakyti kovos vien dėl to, kad ji atrodo beviltiška (maža turinti šansų laimėti), iš tiesų reiškia sunaikinti bet kokią viltį. Štai kodėl, nors idealizmas gyvenimiškumo atžvilgiu ir atrodo esąs mažiau, tačiau iš tiesų yra daugiau negu realizmas. Idealizmas yra daugiau negu realizmas, nes ateitis yra daugiau negu dabartis. Nes kas tenori dabartį išsaugoti, patsai praranda ateitį.

Dar kartą pažvelkime į mūsų istoriją. Drįsome rizikuoti idealizmu ir kovoti, net jei dažnai kova atrodė ir beviltiškai utopiška, todėl ir esame gyvi, nors ir kruvinai sužalotu kūnu. Esame gyvi tik mūsų humanistiniame charakteryje glūdėjusia idealistinio nusiteikimo jėga!  Prisiimame visą savo istoriją, nes tik vergai savo dalią laiko ne savo pačių istorija, o svetimu likimu. O laisvai tautai istorija yra ne svetimas likimas, o sava istorija. Esame didingos istorijos tauta ne tik laimėjimais, bet ir pralaimėjimais, - ne tik Žalgiriu, bet ir Kražiais! Ir jeigu ką galima laikyti mūsų istorijai svetimu, tai ne beprasmiškos kovos epizodus, o tiktai tuos momentus, kada ir mes labiau vadovavomės realistine išmintimi negu kovos, nors ir beviltiškos, būtinybe.Gėdijuosi mūsų istorijoje tiktai 1940 m. birželio 15 d.

Rūpintojėlis ir Vytis du lietuvio dvasios bruožai

Lietuvis, Dobilo žodžiais, savyje lygiai slepia ir artoją ir didvyrį. Iš paviršiaus lietuvis pilkas artojas, tačiau savo giliąja dvasios gelme tikras didvyris. Jei imtume atskirą lietuvį kasdieniniuose santykiuose, jis toks paprastas, kad bet kokia kalba apie jo didvyriškumą atrodo tik savimeiliškas savęs išgarbinimas. Taip gali atrodyti ne tik svetimiesiems, bet ir mums patiems. Kas tačiau slypi po artojiškai paprastu lietuvio paviršiumi, sušvinta tik bandymo valandą. Ir tik tada praregime, kokio lietuvio esama, - didvyriškos ryžties ir mirties nebijančios drąsos žmogaus. Štai kodėl, kada nori suprasti lietuvį, turi jį imti ne tik paskirai ir ne tik dabarties gyvenimo pilkumoje, bet ir visoje lietuvių tautos istorijos perspektyvoje.

Šita prasme į abejonę, ar manasai lietuvio charakterio vaizdas nėra perdaug suidealintas, atsakyčiau:

Tiesa, kad atskirai gyvenimo kasdienybėje paimtas lietuvis yra artojiškai paprastas. Bet ar visomis lemtingomis bandymo valandomis neįvykdavo lietuvių tautoje tarsi stebuklas, ramius ir taikius artojus pakeisdamas ryžtingais ir kietais kovotojais? Šitas stebuklas ir yra liudijimas, kad artojinis lietuvio paprastumas tėra išorinis kevalas, slepiąs didvyrinę valią ir širdį. Ta tauta, kuri turi didvyriškai didingą istoriją, ir pati yra ne kitokia. Tautos istorija patsai pirmasai ir patikimasai tautos charakterio liudininkas.

Gerbti save, bet nebūti apie save pačius per geros nuomonės tai taip lietuviška! Lietuvio savigarba nepereina į saviginą. Ir visai nuosekliai. Savimi gali būti patenkintas tik tas,  kam pakanka būti pagirtam. O tas, kuris iš tiesų save gerbia, savaimingai žino, kad idealas visada labiau tik siekiamas, negu jau turimas. Manyti, kad jau esi arti idealo, kartu reiškia būti toli nuo jo.

Mano pateiktasis lietuvio vaizdas gali pasirodyti dvilypis. Gali atrodyti, kad vienaip lietuvį vaizdavau, kada jį ėmiau kaip atskirą žmogų, ir kitaip, kada į jį žiūrėjau visos tautos istorinės laikysenos atžvilgiu. Pirmuoju atveju lietuvis atsiskleidė kaip draugiškai atviras, bičiuliškai vaišingas, geraširdiškai paslaugu, gerbiąs save, bet tuščiai nesipučiąs prieš kitus, savyje išdidus, bet visada drauge kuklus, paprastas, šiltas žmogus. Antruoju atveju lietuvis atsiskleidė kaip kietai ryžtingas, nepalaužiamai atkaklus, svetimas oportunistiniam lankstumui, principų žmogus, didvyrinės dvasios kovotojas. Vienas ir antras lietuvio vaizdai, iš šalies žiūrint, gali pasirodyti tiek skirtingi, lyg jie būtų ne to paties vieno, o dviejų skirtingų žmonių atvaizdai.

Tačiau klaidinga manyti, kad didvyriškumas būtinai turįs būti iškilmingai patetiškas. Tai specifiškai vokiškas,didvyriškumo supratimas. Jo prasme lietuvis yra iš tiesų per paprastas savintis didvyrinės prigimties žmogaus vardą. Bet nėra pagrindo iškilmingąjį didvyriškumą laikyti apskritai kiekvieno didvyriškumo norma. Yra lygiai galimas ir paprastas didvyriškumas. O artojiškos tautos, kokia mes esame, didvyriškumas kitoks ir negali būti. Tai, jog esame žmoniškai paprasti, nepaneigia, kad galime būti didvyriškai principingi. Žmoniškumas ir didvyriškumas vienas antro neišskiria. Nėra didvyriškumui priešingas žmoniškumas, nes kaip tik didvyriškumas, atpalaiduotas nuo žmoniškumo, išsigimsta į SS-inį satanizmą.  Lygiai nėra didvyriškumui priešingas nė paprastumas, nes kaip tik iškilmingasai didvyriškumas gresia išvirsti į tuščią didvyriškumo vaidybą. Užuot prieštaravęs, mūsasai žmoniškumas yra pati mūsų didvyriškumo versmė. Panašiai ir mūsasai paprastumas ne neigia, o kaip tiktai liudija mūsų didvyriškumo tikrumą: visa, kas tikra, turi likti intymiai paslėpta, negali būti vieša. Mūsasai žmoniškumas gaivina mūsų didvyriškumą, ir mūsasai paprastumas saugo jį nuo viešumos. Paprastas, net šiurkščiai paprastas lietuvis savo išore, bet žmoniškai šiltas ir drauge didvyriškai kietas savo vidumi. Ir šita išorė ne prieštarauja jo vidui, o kaip tik tarsi kitokia ir negali būti. Yra būtent žmogui įgimta ne tik blogo gėdytis, bet ir gero tuo atveju, kai gresia pavijus būti kito dėl to giriamam. Toks iškyla lietuvio vaizdas.

Paskutiniu liudijimu, patvirtinančiu šito vaizdo autentiškumą, ateina pačios tautos apie save liudijimas. Turiu omenyje tą nesąmoningą savo pačios analizę, kurią tauta vykdo savo kuriamais mitiniais simboliais. Jais tauta pati išreiškia savo dvasinį veidą pati pasisako, kas ji yra. Ir būtent dviem pagrindiniais simboliais liudija lietuvių tauta savo dvasinį charakterį Rūpintojėliu ir Vytimi. Rūpintojėlis lietuvio dvasios žmoniškumo simbolis. Vytis lietuvio dvasios didvyriškumo simbolis. Pirmuoju kalba lietuvio žmoniška širdis, antruoju lietuvio ryžtinga valia. Rūpintojėliu lietuvis išreiškia savo skausmą, kad tiek maža širdies pasaulyje. Vytimi savo ryžtingą viltį ir tikėjimą žmogumi. Ir kaip šiedu simboliai vienas antrą papildo! Nebūtų vieno, kaip prarastų savo tikrąją prasmę ir antrasai! Nebūtų Vyties, tasai pats Rūpintojėlis atrodytų tiks užuitas tiktai vergiškos dvasios išraiška, tik vergo beviltiško skausmo skundas. Nebūtų Rūpintojėlio, tasai pats Vytis atrodytų toks brutalus tiktai barbariškos dvasios kalba, tik plikos jėgos kulto ženklas. Kaip vienas antrą sužmonina! Vytis suteikia Rūpintojėlio bruožams žmogiškos kančios kovos kančios, o ne tik pasyvaus vergiško skausmo prasmę. O Rūpintojėlis savo ruožtu Vyčio bruožus nušviečia žmoniška šiluma, iš pliko ginklo valdytojo padaro jį tiesos ir laisvės riteriu žmoniškumo riteriu. Abiem kalba lietuvio dvasia ir Rūpinto-jėliu, ir Vytimi. Abu jie drauge šventieji lietuvio dvasios ženklai.

Šita prasme savo pateiktąjį lietuvio vaizdą ir laikau ne idealiniu lietuvio pirmavaizdžiu, o realia lietuviškumo esme, esančia gyva istoriniame lietuvyje. Išskleidėme lietuvį tokį, koks jis nušvinta istorinėje perspektyvoje.

Bet tai dar nereiškia, kad ta esmė būtų jau savaime duotas dalykas. Duota tėra biopsi-chinė prigimtis, o dvasinis charakteris visada lieka labiau užduotas, negu paprastai duotas. Tik kraują paprastai iš tėvų paveldime, o tėvų dvasią kiekviena karta privalo savo asmeniška kova išlaikyti. Ir šita prasme tautos dvasinis charakteris kiekvienai dabarties kartai yra realus tik kaip siektina norma, o ne kaip saugiai turimas faktas. Tautos dvasinis charakteris yra mus įpareigojanti tėvų testamentinė valia.Dabartinės kasdienybės tvanke iškeldamas taurųjį mūsų tėvų charakterį aš klausiu: ar tėvų dvasia dar tebėra mumyse gyva?

 

                        *     *     *

Prierašas. J Girniaus straipsnyje lietuvis atrodo gerokai idealizuotas (straipsnis rašytas 1947 m., kai atsirado grėsmė lietuvių tautai išnykti, o autorius siekė užfiksuoti ateičiai išnykstančios tautos bruožus). Kita vertus, žinome, kaip sociologas Max Weber pritaikė idealių tipų modelį visuomenių analizei (Protestantiška etika), ir tas metodas pasirodė vaisingas.

Šiuo (ginčytinu) straipsniu norėtume pradėti skaitytojų ginčą apie lietuvio charakterį. Gal verta būtų organizuoti ir mokinių (lietuvių mokyklos) rašinius šia tema?

 

Atgal

Redaktorius Antanas Jonkus.

Tinklapius sudarė Vytautas Tutinas.

Hosted by uCoz