Atgal ( 4 / 2003 )

Veikti  reikia ryžtingiau

 

Lietuviškų sąsiuvinių „Moscovia“ 2003 m. trečiame numeryje išspausdinta keletas straipsnių, kuriuose analizuojami Rusijos Federacijos lietuvių kultūrinės  tautinės federacinės autonomijos kūrimo klausimai.

Ši idėja jau senokai buvo brandinama. Šiemet buvo imtasi konkrečių žygių jai įkurti. Vasario 15-16 d. Maskvoje Jurgio Baltrušaičio namuose įvyko 15-kos regioninių lietuvių bendrijų atstovų suvažiavimas, kuriame ir buvo svarstomi autonomijos įkūrimo reikalai. Gerai pamenu šį suvažiavimą, kuriame teko ir man dalyvauti. Suvažiavimo darbu domėjosi Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Algirdas Brazauskas, perdavęs jo delegatams linkėjimus ir pažadėjęs finansinę paramą.

Suvažiavime buvo nuspręsta kurti regionines kultūrines autonomijas ir tuo pagrindu vėliau įkurti federacinę lietuvių tautinę kultūrinę autonomiją.

Praėjo nemažai laiko. Kas konkrečiai padaryta? Būsiu atviras. Medžiaga, šiuo klausimu išspausdinta „Moscovia“ trečiame numeryje, mane nuliūdino. Vietoj konkrečių žygių kurti autonomiją – samprotavimai: Ar nebus blogiau? Ar Rusijos valdžia mūsų neapgaus? Ar Lietuva nenustos mums teikti paramą?

Mes šiuos klausimus svarstėme tada suvažiavime.

Dar kartą noriu pakartoti Ministro Pirmininko A.Brazausko žodžius, kad Lietuvos vyriausybės patvirtinta programa išeivijos lietuvių rėmimui bus tęsiama. Prioritetas bus teikiamas Rytų kraštų tautiečiams. Nuogąstavimai, kad įkūrus autonomiją „Lietuva atsisakys nuo mūsų“, neturi jokio pagrindo.

Žurnale rašoma, kad pasikeitus politinei situacijai, RF valdžia gali užkirsti kelią bendradarbiavimui su Lietuvos įstaigomis bei organizacijomis. Motyvuojama Gediminaičių laikų pavyzdžiais.

Noriu priminti suvažiavime dalyvavusio Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Rusijoje Rimanto Šidlausko žodžius: „Dabar priimami gan pažangūs Rusijos įstatymai, jie duoda daug teisių ir galimybių“.

Nepasinaudoti tomis teisėmis ir galimybėmis būtų visai nesuprantama ir nepateisinama. Juo labiau patirtis jau yra. Veiklios Kaliningrado srities ir Sankt Peterburgo lietuvių bendrijos yra įkūrusios tautines regionines autonomijas. Ar nutrūko šiem kraštams Lietuvos parama? Ar Rusijos valdžia neleidžia šioms lietuvių  kultūrinėms autonomijoms bendrauti su Lietuva? Geriausiai į šiuos klausimus galėtų atsakyti Kaliningrado ir Sankt-Peterburgo lietuvių bendruomenių atstovai. Jie galėtų papasakoti apie tai, kokią paramą šioms bendruomenėms teikia Lietuva. Parama Kaliningrado srities lietuviškoms ugdymo įstaigoms, Lietuvių kultūros ir informacijos centro su biblioteka už 15 tūkstančių litų steigimas Sankt-Peterburge – toli gražu ne visa Lietuvos parama šioms bendruomenėms.

Baigdamas noriu nuoširdžiai patarti – negaišti laiko begalinėms ir neproduktyvioms diskusijoms, o imtis konkrečių žygių vasario mėnesį vykusio suvažiavimo priimtiems nutarimams įvykdyti. Prarasto laiko nebesugrąžinsime.

 

                                                           Antanas Petrauskas

 

                                    Tautinių mažumų ir išeivijos departamento

                                    prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės

                                    Generalinis direktorius

 

2003 07 10

Hosted by uCoz