Eugenija Valauskaitė

Vėlus gyvenimo vakaras

Ir vėl žydėjo senas senas sodas

Ir žiedlapiai vis skraidė virš vejos -

Gal jau ištirpo vakaras nuobodus,

Nuskrido ir melodija senos dainos.

Seni senukai sėdi ant suolelio,

Pavėsis jiems – šakota obelis.

Klysta akys į vieškelį, takelį –

Gal grįš vaikai paguost ir nuramint.

O kaip seniai ir jie buvo jauni

Ir laukė meilės ir laimingų metų...

Sodino obelis ir džiaugėsi linksmi,

Ir nešė gyvenimo nelengvą naštą.

Užaugo ir paseno gražuolė obelis,

Vėl skrenda žiedlapiai į langą atvirą,

Dalinasi senukai liūdnomis mintimis

Ir tyliai šluosto nelauktas ašaras.

Nuskrido ir melodija senos dainos.

Saulutė greit už miško pasislėps,

Dar vakaras ilgai vėsa alsuos,

Jaunystė gal sapne jiems atsilieps.

             Sudiev...

Jau vakaras. Pievose rūkas klajoja,

Gal kiek atsigaus nudegusi saulėj žolė.

Žvelgiant į prabėgančius tolius svajoju,

Lyg girdžiu kaip laukuose dejuoja griežlė.

Kvepia laukai, nupjauti vasarojai,

Draikosi dūmai, dega šiaudai.

Leidžiasi saulė, vakarai raudonuoja,

O aš išvažiuoju... jau sudiev pasakiau.

Skuba traukinys, rodos skrenda,

Neša mane vis tolyn ir tolyn.

Tai sudiev, melsva Lietuvos padange,

Taip miela ir gimta, taip graži !

                      2002 rugpjūtis

             Sesers laiškas

Tu man rašei, kad mano bendraamžis klevas

Paseno,  ir  visai  jau  baigia  nudžiūti.

Aš netikiu ! Jis stiprus dar ir žalias.

Paseno ? Tai netiesa ! Šito negali būti !

Kad užžėlė žolėmis ir karklynais upelis

Ir lieptelio lentelės sutrupėjo visai...

Tavo laiškas lyg švelnus jaunystės varpelis,

Kai svajonėes svajojom mes be galo naiviai.

Mes Brėvikių vienkiemius palikom seniai,

Jau  seniai  nebėra ten gimtųjų namų.

Ir  svyra  beržai, liepos, uosiai, klevai

Nuo  rudenio  vėjų  žvarbių.

Tu man laiškus rašai, ir aš tau rašau.

Taip toli išsiskyrėm plačiajam pasaulyj

Sakai, tu pasenai..., tai ir aš pasenau,

Ką darysi ? Apgailestauju, apgailestauju ...

      Ir tikiu, kad ir klevas paseno!

                                  2002 m.