Ko mes norime iš Bendrijos ?

Ateiname į Bendriją, žinoma, pabendrauti. Su savaisiais. Lietuviškai !

Šiaip bendrų reikalų, interesų mes, gyvendami šioje (nelietuviškoje) aplinkoje, galime turėti (ir turime!) su kitų tautybių žmonėmis. Gal net gyvybiškai svarbesnių reikalų nei su tautiečiais. Betgi ateiname į Bendriją pasišnekėti lietuviškai!

Ir kaip galia, kad to lietuviškumo pas mus kartais trūksta. Kai kurie tautiečiai šneka sudarkyta lietuvių kalba, tolydžio įterpdami svetimžodžius. Kartais net viešumoje – per posėdį, susirinkimą – tūlas veikėjas lietuvaitis ima kalbėti rusiškai (?!).

“Lietuvių charta” ragindama puoselėti lietuvybę, pirmiausia atkreipia dėmesį į kalbą:

“Kalba yra stipriausias tautinės bendruomenės ryšys.

Lietuvių kalba lietuviui yra tautinė garbė”.

Iš tikrųjų kalba yra pagrindinis nacionalinės kultūros elementas. Tautiniai šokiai, dainos – irgi svarbu, tik juos gali atlikti ir kitos tautybės žmonės (sakysime, “klumpakojį” gali atlikti rusų ar moldavų folklorinis ansamblis). O lietuviškai iš esmės bendrauti - suprantant kalbos subtilybes, užuominas, humorą, - gali tik tas, kam ši kalba yra gimtoji.

Gi apsilankymai Maskvos lietuvių bendrijoje palieka kartais visai nemalonų įspūdį (kur kitur jei ne bendrijoje mes turėtume puoselėti kalbinę kultūrą). Atrodytų, kad mes blogai išmokome tą kalbą (gimtąją !) ar kad mums į ją nusispjauti. Nepaisoma tradicinių normų, o apie naują, nuo sovietizmų apvalytą, leksiką, rodos, niekas ir negirdėjo.

Sąlygų tautiečių bendravimui, jaukumo taipogi nesuteikia susiskal-dymas bendrijoje į “partijas”, nuolatiniai nesutarimai, ginčai.

Tad ko mes einame į Bendriją?

Tadas Bendikas