Technologinis degiųjų skalūnų perdirbimo būdas, panaudojant kietąjį šilumos nešėją (pelenus) motinos-gamtos juose sukauptųjų  organinių medžiagų transformavimui į ekologiškai švarų kurą  (skalūnų alyvą ir degiąsias dujas) bei chemines žaliavas (raugo medžiagas, alkilrezorcinus ir t.t.), o juose esančias mineralines priemaišas (pelenus) - į žaliavą statybinei keramikai ir rišamosioms medžiagoms (cemento pakaitalams) gaminti, jau buvo išbandyta ne tik  G.M. Kržižanovskio vardo Energetikos instituto laboratorijose, bet ir specialiai šiam reikalui sukurtuose nedidelio  pajėgumo, tačiau  turinčiuose pramoninę reikšmę įrenginiuose Kiviiolio kombinate  Estijoje.  Bandymų rezultatai džiugino ne tik mokslininkus, bet ir tvarkančius ūkinius šalies reikalus valstybinius bei partinius veikėjus. Kai kurie iš jų ėmėsi taip aktyviai propaguoti šią technologiją, kad  XXV TSRS komunistų partijos suvažiavimas priėmė specialią rezoliuciją, jog energetinę technologiją būtina įdiegti ir kitose išžvalgytose ir valstybinio rejestro pripažintose perspektyviomis-pramoninėmis  degiųjų skalūnų radimvietėse. Suvažiavimo nutarimuose taip pat buvo nurodyta, kad 1976-1980 metų laikotarpiu prie Estijos elektrinės, kuri tuo metu jau kurui naudojo vietinių  degiųjų skalūnų atmainą-kukersitą, būtina sukurti pirmąjį pramoninį energetinio technologinio  skalūno-kukersito perdirbimo cechą ir jame sumontuoti  įrenginius su kietuoju šilumos nešėju UTT-3000 .Projektinis vieno tokio įrenginio pajėgumas turi būti ne mažesnis kaip 3000 tonų degiųjų skalūnų per parą. Išgautąjį iš skalūno kukersito energetiniame technologiniame ceche ekologiškai švarų kurą (skalūnų alyva ir degiosios dujos)  būtina panauduoti elektros energijos gamybai dujinėse turbinose arba specialiai tam reikalui sukonstruotose  energetiniuose blokuose  maksimalaus sistemos apkrovimo rytinėmis ir vakarinėmis valandomis.

Šios technologijos autoriai, dar tik ruošiant bandymus ir vėliau  eksploatuojant Kiviiolio degiųjų skalūnų kombinate pirmuosius nedidelio pajėgumo UTT-500 įrenginius,  visiems aiškino, ir visose ataskaitose rašė, kad silpniausia šios technologijos vieta - kontrolės ir automatizacijos priemonių stoka. Tuo metu šia liga sirgo praktiškai visos kuriamos ar  jau  TSRS institutuose sukurtos ir pramoniniu mastu įdiegtos technologijos, nes leidimus užsienyje įsigyti procesų kontrolės ir automatizacijos priemones, ar  bendradarbiauti su specializuotomis šios srities užsienio firmomis gaudavo tik kai kurios uždarosios įstaigos, vadinamosios “pašto dėžutės“. Eiliniai institutai ar įmonės buvo priversti naudotis visu šimtmečiu atsilikusiais  procesų kontrolės ir automatizacijos prietaisais. UTT-3000 projektui reikėjo surasti ne tik naujus procesų kontrolės ir automatizavimo prietaisus, bet ir sukurti visą jų sistemą. Tai padaryti energetikos instituto jėgomis, kuriame beveik visi vedantieji specialistai užsiiminėja kuro perdirbimo ir energetikos problemomis, projekto vadovams pasirodė nerealu, todėl visos  jėgos buvo nukreiptos paieškoms  kituose institutuose kuriamų ir jau sukurtų analogiškų prietaisų ir jų sistemų bei analizei, kaip tas priemones pritaikyti degiųjų skalūnų   technologijoje.  

Instituto informacijos skyriaus darbuotojai, peržiūrėję TSRS patentų fondus, atrinko keletą, jiems pasirodžiusių tinkamų šiam reikalui sprendimų ir perdavė juos  dagiųjų skalūnų laboratorijos vedėjui – Borisui Ivanovičiui Tiagunovui. Ši laboratorija savų šios srities specialistų neturėjo. Be to laboratorijos technologai labiau negu velnias kryžiaus bijojo šios jiems neįprastos  darbo krypties. Nauja, taip netikėtai užgriuvusi ant specialistų galvos tyrimų kryptis buvo pavesta  užgrūdintam Sibiro lageriuose ir  sugebėjusiam savo tamsius praeities darbus nuslėpti ir net užsitarnauti pasitikėjimą, tame tarpe ir pas tremtinio sūnų, lietuvį Galminų Stasį, dirbusį tame energetikos institute. Beje, jį laboratorijoje ir net visame institute vadino Stasiu (be tėvavardžio, kaip priimta tarp rusų).

 Pradžioje Stasys  tos  užduoties kratėsi, bet viršininkų prispirtas vėliau aktyviai ėmėsi darbo ir stengėsi kuo greičiau jį atlikti ir atsikratyti to rūpesčio. Peržiūrėjęs gautuosius „Autorinius pažymėjimus“  jis atrinko keletą jam pasirodžiusių tinkamų sprendimų bei  suradęs šių sprendimų autorius, pasodino juos prie vieno stalo su technologais. Prasidėjo ne tik derybos, bet ir naujų techninių sprendimų paieškos.

- Sugeba tie lietuviai dirbti, - džiaugėsi Borisas Ivanovičius, - gal jis ir tą Michailą Konstantinovičių Volkovą suras.

 Stasys norom nenorom turėjo ir toliau ieškoti autorius bent tų darbų, kuriuos jam perdavė informacijos skyriaus darbuotojai. Surasti Michailą  Konstantinovičių Volkovą jam ilgai nesisekė, tačiau jo vardu įregistruotieji išradimai domino technologus. Šis labai įdomių, bet pagal paskelbtus duomenis neaiškių išradimų autorius, anksčiau dirbo uždarame karinio profilio institute – “pašto dėžutėje“. Vos prieš  metus jis išėjo į pensiją. Kaip pasakojo jo bendradarbiai, tik išėjęs į pensiją jis su triukšmu išsiskyrė su žmona ir persikėlė įgyventi  kitą vietą. Jo buvusioji žmona irgi kažko neįstengė pasidalinti su savo dukra, ir  vėl įvyko skyrybos. Kur  dabar gyvena pats Michailas Konstantinovičius ir kur gyvena jo buvusioji šeima, niekas - nei kadrų skyriaus darbuotojai, nei buvusieji bendradarbiai -pasakyti negalėjo. Kolegos jį laike uždaru žmogumi; jis visas savo patentuojamas idėjas kruopščiai slėpė, nes, anot bendradarbių, dauguma jų buvo nukopijuota nuo nelegaliai į Sąjungą patenkančių dar net nepaskelbtų užsienio mokslininkų darbų. Savajame kolektyve jis nė su kuo artimiau nedraugavo ir, jų žodžiais tariant, “sirgo špionomanijos liga“. Užtat viršininkai jį gyrė ir laikė pavyzdingu gamybinių paslapčių saugotoju,  atsidavusiu partijai ir tėvynei darbuotoju. Buvusioje Michailo Konstantinovičiaus darbovietėje niekas nežinojo nei dabartinio jo namų telefono numerio, nei kur jis  gyvena ir kuo užsiiminėja. Stasys jau ir viltį prarado, kad kada nors suras tą paslaptingąjį autorių, kai jam staiga paskambino vienas iš buvusiųjų  Mickailo Konstantinovičiaus kolegų.

- Vakar aš Michailą Konstantinovičių atsitiktinai metro vagone pamačiau ir pasakiau jam, kad jo išradimais energetikai susidomėjo, - išgirdo Stasys ragelyje jam nepažįstamą, - jis norėtų su jumis susitikti ir tiksliau suprasti kokiais jo „know how“  susidomėta.

- O kaip man jį surasti, - tiesiog šaukte šaukė į ragelį Stasys

- Jis davė man savo namų telefoną, užsirašyk.

Prasidėjo ilgos derybos. Michailas Konstantinovičius savuosius išradimus laikė genialiais ir,  k neatskleisdamas užpatentuotojo sprendimo paslapties, pareikalavo honoraro  už būsimąsias  konsultacijas.  Toks išradėjo gobšumas  nustebino net Barisą Ivanovišių Tiagunovą, bet nerasdamas kitos išeities, jis prašė bent vienai valandai  suruošti  Volkovo susitikimą su laboratorijos technologais. Technologai irgi sutiko sumesti po keletą rublių ir apmokėti tam vargšui-pensininkui sugaištąjį  laiką.  

Stasys labai nustebo, kai  išradėjas  pirmajam susitikimui vietą pasirinko metro “Riazanskij prospekt“ platformoje.

- O kaip mes vienas kitą atpažinsime? – nustebęs paklausė Stasys, - Aš jūsų gyvenime niekad nemačiau.

Buvo pasiūlyta daug variantų, tačiau nebuvo nei vieno tikslaus. Galiausiai, Stasys, netekęs kantrybės, pats ėmėsi iniciatyvos.

- Jūs tikriausiai turite kopiją savojo “ Autorskojo svidetelstvo“? – ir išgirdęs teigiamą atsakymą pratęsė: - laikykite jį rankoje, ir aš jus surasiu.

 Net dešimčia minučių anksčiau sutartojo laiko Stasys išlipo iš vagono metro “Riazanskij prospekt“ stotyje. Laikas slinko, o žmogaus su „Autoriaus pažymėjimu“ rankose niekur nesimatė. 

- Nejaugi senis mane apgavo, - išlaukęs daugiau nei pusvalandį ėmė pykti Stasys, - ir ką  dabar man padarius, kad laboratorijoje iš manęs nepradėtų visi juoktis?

 Palaukęs dar keletą minučių Stasys piktai nusispjovė ir prisiminęs, jog kažkur viršuje prie turniketų jis praeidamas girdėjo kažkokį neįprastą triukšmą, pasuko į tą pusę.

Metro bėgiai ties sustojimu “Riazanskij prospekt“ eina žemės paviršiumi. Nuo platformos iki turniketų tik keli laipteliai. Prie įleidžiančiųjų į metro turniketų stovėjo net trys milicininkai. Jie laikė tvorelę, uždarydami net du kraštinius turniketų praėjimus, o keleivius, norinčius patekti į metro,  orientavo į salės centrą. Už tvorelės,  prie milicininkų kojų, ant purvinų vestibiulio grindų  gulėjo be jokių gyvybės ženklų pagyvenęs vyriškis. Stasys praeidamas pro susigrūdusią žmonių minią netikėtai atkreipė dėmesį į padėtą po vyriškio galvą popieriaus lapą. Pamatęs specifiniais ornamentais išvedžioto to popieriaus kampą, jis iškart suprato, jog tai “Autorinis pažymėjimas“ ir nedvejodamas kreipėsi į milicininkus:

- Što slučilos‘  s Michailom Konstantinovičem? –paklausė jis milicininką.

- Tu jį pažįsti? - rodydamas į gulintįjį  klausimu į klausimą atsakė milicininkas. - Mes jokio dokumento pas tą žmogų neradome ir nežinome kas jis toks.

-  O popierius, kurį jam po galva pakišote ar ne dokumentas, - nenusileido Stasys, - tai autorinė, ten turi būti jo pavardė.

Milicininkai susižvalgė. Vienas iš jų pasilenkęs ranka pakėlė gulinčiojo galvą ir ėmė atidžiai apžiūrinėti ištrauktąjį popierių.

- Tai ne dokumentas, o kažkokia „Autoriaus pažymėjimas“, - konstatavo jis ir jau ruošėsi atgal pakišti tą popierių po nelaimingojo galva.

- Atidžiau pažiūrėkite, ten turi būti autorių pavardės, - niekaip nenurimo Stasys, - ties viduriu pirmajame lape.

Milicininkas perdavė popierių greta stovėjusiam draugui. Tas paskubomis permetė akimis išmargintąjį specifiniais ornamentais pirmąjį autorinės pažymos puslapį ir matyt, nesupratęs kas tai per dokumentas, atsigręžė į Stasio pusę ir jau piktai pareikalavo:

- Netrukdyk dirbti! Tau kur reikia į metro, ar į gatvę? – ir parodęs ranka į durų pusę dar pridėjo, - žingsniuok savais keliais, o tai parų užsidirbsi.

Stasys, iš tolo įžiūrėjęs autorinėje įrašytąją Volkovo pavardę, suprato, jog gulintis be sąmonės prie turniketų žmogus - tai tas jam paskyręs pasimatymą autorius. Tęsti beprasmį pokalbį su milicijos darbuotojais jis prisibijojo ir paklusdamas įsakmiam tvarkos saugotojo mostui, nuskubėjo vestibiulio durų link. Vos atsidūręs gatvėje pamatė kelias telefono automato būdeles ir, net nesuvokdamas ką daro, pasuko prie jų. Surinko savo darbovietės numerį. Užimta. Pasirausęs kišenėse ištraukė lapelį su Volkovo namų telefono numeriu. Drebančia ranka surinko jį. Ragelyje pasigirdo moteriškas balsas. Jis, net nepasisveikinęs ir nesuprasdamas su kuo kalba, paklausė:

- Kur Michailas Kanstantinovičius?

- Jis jau senai išėjo su kažkokiu interesantu susitikti, - abejingai atsakė palyginti jaunos merginos balsas, - neužilgo turėtų sugrįžti.

- Kur išėjo, gal į metro “Riazanskij prospekt“?- susijaudinęs klausinėjo Stasys. Bet staiga atgavęs dvasinę pusiausvyrą vyriškai pareiškė: - Ten jam nelaime atsitiko, bloga pasidarė. Jei gali atvažiuok. Jis guli  prie turniketo. Milicininkai prie jo manęs neprileidžia.

- O kas tu toks? - paklausė jau išsigandęs moters balsas.  - Aš jo duktė. Aš šiandieną pas tėvą specialiai atvažiavau, jis butą man užrašyti žadėjo. -  Tik staiga moteris susigriebė ir perėjo į puolimą: - Chuliganas... kas tau davė teisę mane taip gąsdinti?

Stasys pradėjo ją raminti,  pasisakė esąs tas interesantas, su kuriuo Michailas Konstantinovičius turėjęs susitikti, bet susitikimas neįvykęs. Jis paaiškino, kad tas nelaimes ištiktasis žmogus, gulintis prie turniketų, tikriausiai ir yra  Michailas Konstantinovičius. Duktė paprašė jį palaukti prie metro ir, pažadėjusi už penkiolikos minučių  būti vietoje, metė ragelį.

Stasys vėl sugrįžo į vestibiulį. Milicininkai kaip ir anksčiau nurodinėjo keleiviams į laisvąjį centrinį turniketo praėjimą. Prie tvorelės stovėjo kelios moterėlės ir spoksojo į gulintįjį. Gatvėje pasirodė greitosios pagalbos mašina. Du  chalatais apsivilkę vyrukai, laikydami rankose neštuvus, įėjo į vestibiulį. Vienas iš jų apžiūrėjo gulintįjį.

- Jau mirė. Mūsų pagalba nebereikalinga, - dalykiškai konstatavo jis ir kreipdamasis į milicininką paklausė: - Ar kriminalistai jau buvo?

- Kokie kriminalistai, - nusistebėjo paklaustasis, - senis girtas. Už turniketo užkliuvęs nugriuvo ir nusibaigė. Viskas ir taip aišku.

- Ne, šitas negėręs, - griežtai jam atkirto medikas, - nėra jokio kvapelio. Be to pijokai su savimi autorinių nesinešioja, – rodydamas į po galvą padėtą popierių  toliau porino medikas.

  Milicininkas nieko jam neatsakė. Medikas, kiek patylėjęs, tęsė toliau:

- Kaip mums jį registruoti? Dokumentai kokie nors yra? Asmenybė nustatyta?

- Lavonas be dokumentų, - sausai atkirto milicininkas, - prieš pusvalandį nusibaigė.

- Ar visas kišenes patikrinote? - keistai šyptelėjęs toliau klausinėjo medikas ir po neilgos pauzės pridūrė, - ar storą piniginę užtikote?

 Milicininkas įsižeidė, išraudo, bet nieko neatsakė. Sanitarai nelaimingojo kūną paguldė ant neštuvų. Tikrinęs lavoną medikas paėmė į rankas autorinį liudijimą ir jį pavartęs perskaitė:

- Michailas Konstantinovičius Volkovas, - ir toliau vartydamas papierių pratęsė, - tik vienas autorius. Tikriausiai tai šio žmogaus pavardė.

Į vestibiulį įbėgo neaukšta, truputį pilnoka bet gana dailiai nuaugusi, raudonskruostė mergina. Ji sunkiai kvėpuodama puolė prie neštuvų, bet milicininkas pastojo jai kelią.

- Tai mano tėvas, - atstumdama milicininką į šoną tiesiog rėkė įėjusioji. - Michailas Konstantinovičius Volkovas. Kas su jo atsitiko?

  Tik po to kai buvo patikrinti merginos dokumentai ir peržiūrėtas jos atneštasis tėvo pasas, milicininkai prileido dukrą prie tėvo lavono. Duktė tvardėsi, bet ašaros nesuvaldomai vilgė jos skruostus. Medikai paėmė neštuvus. Mergina, įsistvėrusi į tėvo ranką, net nesuprasdama kas darosi, nuėjo iki mašinos. Grubiai atstūmę verkiančią dukrą, savąją naštą jie įkišo į mašiną. Dukra bandė įsitaisyti mašinoje greta tėvo lavono, bet jai net įlipti į mašiną neleido. Tik kai greitosios pagalbos mašina įsiliejo į gatve važiuojančiųjų mašinų sriautą, Stasys ryžosi prieiti prie dukters.

- Tai aš jums skambinau, - nedrąsiai pradėjo jis pokalbį. - Gal dar galiu kuo pagelbėti?

Dukters akys sužibo. Kažkaip smalsiai nužvelgusi  Stasį nuo galvos iki kojų, ji ištarė:

- Ačiū, ir taip daug gero mums tu padarei, - ir giliai atsikvėpus pridūrė: - Nežinau kaip tas laidotuves organizuoti reikės. Tėvas su motina visą laiką kaip šuva su kate gyveno. Nežinau ar mama dabar prisidės prie jo  laidotuvių. Jau daugiau kaip  metai, kai jie išsiskyrė ir per visą tą laiką net nesikalbėjo. Kai tik susitikdavo - tuoj barniai. Mama vis šaukdavo, jog ji pikdagiais tėvo kapą apsodinsianti. Kai dalijosi turtą, tai net uogienę šaukštais seikėjo, kad po lygiai būtų...

Stasys suglumo ir pats nepajuto kaip ištarė:

- Jei ko reikės - sakykite, aš pagelbėsiu, - ir atsikvėpęs pridūrė: - Vizitinės kortelės neturiu, užsirašykite telefoną.

Užsirašiusi telefono numerį Galia (prisistatė kaip Galina Michailovna), nuskubėjo savais keliais, o Stasys, taip ir  nesupratęs Michailo Konstantinovičiaus mirties priežasčių, sugrįžo į institutą.

Lyg tai tikėdamasis pagalbos, lyg tai jausdamas kokią prievolę, Stasys paskambino Volkovo  bendradarbiams ir papasakojo, kas atsitiko.  “Pašto dėžutės“ darbuotojai šią žinią priėmė daugiau su pašaipa, negu su užuojauta.

- Ne tik mums, bet ir tau teks Michailo Konstantinovičiaus laidotuvėse dalyvauti, - jie prakomentavo išgirstąją naujieną, - turėsi garbės su jo žmona ir dukra susipažinti. Velionis mėgdavo ne tik smulkias “zanačkas“ bet ir stambias pinigines premijas  nuo jų slėpti. Tikriausiai Nina Sergejevna dabar visus jo buto kampelius rausia, tų užslėptųjų pinigų ieško... –  ir kiek patylėję dar pridūrė: - Įdomi buvo šeimynėlė...

  Vakare paskambino Galina. Pirmiausiai ji padėkojo Stasiui už tai, kad šis padeda jai tėvo laidotuves organizuoti, kad jis “pašto dėžutės“ darbuotojams jau  papasakojęs apie jų šeimą ištikusią nelaimę. Po to ji primygtinai prašė, kad poryt Stasys ateitų atsisveikinti su jos tėvu. Jis, nesuprasdamas kam tai visa reikalinga, bandė atsisakyti, tačiau neįstengęs atsispirti sutiko ateiti. Sekančią dieną buvo dar keletas skambučių,  susijusių su būsimosiomis laidotuvėmis. Skambino Galina, skambino jos motina – Nina Sergejevna ir, kas keisčiausia, skambino kažkoks nepažįstamas iš tos jo“ pašto dėžutės“ ir skundėsi, kad niekas iš buvusiųjų bendradarbių nenori eiti į  laidotuves, ir jam kaip oficialiam asmeniui teksią ten dalyvauti. Jis dar pasidomėjo, ar Stasys spėjo susipažinti su  Michailu Konstantinovičiaus šeima, o išgirdęs atsakymą “Ne“, nutraukė pokalbį.

Tą rytą morgo salėje susirinko nedidelis būrelis palydinčiųjų. Atvykusieji atsisveikinti, padėję  gėles ir prisilietę prie karsto krašto, atsitraukdavo. Dvi moterys - Galia ir tikriausiai jos motina Nina Sergejevna, apsigaubusios juodomis skarelėmis ir dirbtinai susikaupusios stovėjo prie karsto. Vainikų nebuvo. Galvūgalyje kontrastiškame  pagalvėlės fone spindėjo kažkokie du karinei medaliai, ar kitokie vyriausybiniai apdovanojimai. Morge prie karsto kalbų niekas nesakė. Po kelių minučių tylos  karstą uždarė ir nunešė į mašiną. Žmonės buvo bepradedą jau skirstytis, bet čia įsiterpė Galia su  motina ir tiesiog varyte suvarė lydinčiuosius į autobusą. Su jai ir Stasys atsidūrė autobuse.

Krematoriumo atsisveikinimų salėje žmonių susirinko dar mažiau negu morge. Čia pasikartojo atsisveikinimo ceremonija. Prieš uždarant karstą apkūnus, bet kariškai pasitempęs vyriškis ryžosi pasakyti keletą žodžių. Jis kalbėjo apie tai, koks geras žmogus buvęs Michailas Konstantinovičius, kaip jis dar vaikas būdamas išėjęs savanoriu į frontą, bet su fašistais kariauti jam  netekę, nes Vokietija kapituliavusi tuo metu, kai jų ešelonas važiavęs per Prūsijos sieną. Bet už tai jam  tekę daug išradingumo parodyti ir jėgų padėti kovojant su nacionalistais ir banditais Rytprūsiuose. Už šias kovas jį komunistų partija ir vyriausybė apdovanojusi ordinais ir medaliais.

 - Kariuomenėje mūsų Michailas Konstantinovičius buvo didvyris,  ne eilinis. Darbe jis irgi daug išradingumo parodė, bet apie  jo darbą  uždaroje įstaigoje - “pašto dėžutėje“ mes net kalbėti čia teisės neturime. Galiu tik pasakyti, jog ir šioje įstaigoje jis pasižymėjo kaip pavyzdingas  darbuotojas, kaip stropus komunistas visas jėgas paskyręs išsivysčiusios komunistinės visuomenės kūrimui. Dar visai neseniai, vos prieš  metus visas mūsų kolektyvas su didžiausia pagarba išlydėjo Michailą Konstantinovičių į užtarnautąjį poilsį. Ir štai dabar mes tave, Michailai Konstantinovičiau, išlydime į amžinybę... – ir giliai atsidusęs savąją kalbą jis užbaigė: - Tegul pūkeliu gula ant tavųjų palaikų krauju ir prakaitu aplaistytoji, nusimetusioji kraugerių  fabrikantų ir kapitalistų jungą, atlaikiusi hitlerininkų ir visų kitų fašistų antpuolius Rusijos žemelė.

Pasibaigus atsisveikinimo ceremonijai, salės operatorė nepastebimai ranka palietė  jungtuko mechanizmą, prasivėrė butaforinės duobės žiotys ir karstas palengva ėmė leistis žemyn. Salėje įsivyravo mirtina tyla. Susikaupę laidotuvių dalyviai akimis sekė besileidžiantį į tamsią duobę karstą.  Jam pasiekus apatinį tašką, stovėjusi šalia Galės apkūnioji moteris, tikriausiai tai buvo mirusiojo žmona, sukeldama triukšmą netikėtai žengė porą žingsnių į priekį ir persisvėrusi per butaforinės duobės kraštą su neslepiama žingeidumo, o gal net ir pasitenkinimo išraiška veide, akimis nusekė nutolstantį  karstą

- Mama, - timptelėjo ją už skverno greta stovėjusi Galina, - bent žmonių nejuokink. Pikdagius ant kapo žadėjai sodinti, o ne į duobę mesti.

Motina pasimuistė. Piktai atstūmė dukters ranką ir tik tada, kai duobės žiotys jau baigė užsidaryti, ji atšoko atgal.

Iš krematoriumo visus laidotuvių dalyvius, net neatsižvelgiant į jų norus, nuvežė  į Michailo Konstantinovičiaus butą.  Tai buvo tipiškas vienišo eilinio maskviečio kambarys stalininės statybos dviejų kambarių bute. Antrasis šio buto kambarys priklausė kitai šeimai, su kuria Michailas Konstantinovičius tikriausiai nepalaikė glaudžių ryšių, nes tie žmonės net laidotuvėse nedalyvavo. Michailo Konstantinovičiaus kambaryje stovėjo ilgas stalas, pagal rusų papročius apkrautas valgiais ir gėrimais. Prasidėjo gedulingieji pietūs - “paminkos“. Pradžioje visi gedulingųjų pietų dalyviai kažko varžėsi, jautėsi labai nejaukiai.  Tik ištuštinus keletą stikliukų, prasidėjo kalbos, atsirado daug norinčiųjų tarti žodį, tiksliau pasakius – išlenkti dar vieną  stikliuką. Greitai visų veidai įraudo, liežuviai  atsirišo.

Stasys pirmą kartą patekęs į  tradicines maskvietiškas “paminkas“, jautėsi labai nejaukiai. Jis sėdėjo vienišas tarp jam nepažįstamų, jau ne vieną stikliuką ištuštinusių žmonių ir laukė progos, kaip  neįžeidžiant šeimininkų, būtų galima kuo greičiausiai iš čia pasišalinti. Nuraminę pirmojo alkio kirminėlį, “paminkų“ dalyviai pasijuto kiek laisviau. Kai kas pradėjo vaikščioti po kambarį. Netikėtai, prie vis dar ramiai tebesėdinčio prie stalo Stasio priėjo Galia ir, atkreipdama visų dėmesį, ėmė aiškinti, kad  tai esąs tas žmogus, kuris pirmasis jai pranešęs apie ištikusią  jos tėvą nelaimę.

- Jei ne jis, - stengdamasi išspausti ašaras aiškino susirinkusiems Galia, - mes ilgai būtume ieškoję, kur Michailas Konstantinovičius prapuolė. Milicininkai sakė prie jo jokio dokumento neradę, nors, kiek aš žinau, tėvas be karo veterano, be pensininko knygelės išeiti negalėjo, nes susitikimo vietą buvo pasirinkęs metro stotelėje ir be šių dokumentų jį niekas ten nebūtų praleidęs. O mokėti pinigus ten, kur galima veltui praeiti, ne jo būdui.  Be to jis net iš kambario kojos nekeldavo be savojo karo invalido pažymėjimo. Namuose nei tų knygelių, nei piniginės, nei taupkasės irgi niekur neužtikome. Tikriausiai  milicininkai, visą tai iš jo kišenių sau pasiėmę, jo kūną norėjo kaip kokį bomžą į lavoninę įkišti. Jei ne Stasikas, man būtų tekę ilgai jo kūno ieškoti....

   Stasys išraudo ir dar nejaukiau pasijutęs ėmė muistytis ant nepatogios taburetės. Galina įsidrąsino, padėjo ranką jam ant peties ir  lyg tai dėkodama, lyg tai meilindamasi pastebėjo, kad Stasys nieko negeria ir nevalgo.

- Tu net blyno su medumi nesuvalgei, - apžiūrinėdama jo bemaž nepaliestą lėkštę toliau kalbėjo Galia, - ir  “kutja“ tebestovi. Taip negalima. Tai ritualiniai laidotuvių patiekalai. Nejaugi tu mano tėvo negerbi? Nejaugi nenori kad lengva būtų jam ilsėtis po visų žemiškųjų vargų.

Stasys susigėdo ir paskubomis prarijo blyną ir ant jo padėtąjį žiupsnelį specialiai laidotuvėms gaminamų saldžių ryžių ir razinų mišinio, vadinamosios “kutja“.

- Aš nežinojau, kad tai tradicinis rusiškųjų laidotuvių paprotys, - dar nespėjęs net sukramtyti paskutinį kąsnį ėmė teisintis Stasys, - Aš tavo tėvą gerbiu kaip genialų išradėją, kaip daug gyvenime mačiusį žmogų...

Jis norėjo dar kažką daugiau pasakyti, bet Galina jį grubiai pertraukė:

- Tu paimk į rankas stikliuką ir tai pasakyk visiems, o ne tik man. Juk tu iš Energetikos instituto. Tas institutas mano amžinatilsį tėvu kažkuo tai labai susidomėjo.

- Šitas jaunuolis labai domėjosi Michailo Konstantinovičiaus genialiaisiais išradimais, - į pokalbį netikėtai įsikišo jau išlenkęs keletą stikliukų už poros žmonių nuo Stasio sėdėjęs senyvo amžiaus apkūnus vyriškis, tas pats kuris prie karsto tarė keletą žodžių, - o aš tada kalbėdamas visai pamiršau pasakyti apie jo racionalizatorinius pasiūlymus ir išradimus. Galina Michailovna leisk man dabar šią klaidą ištaisyti, ir tik po to suteik žodį  jaunajam mokslininkui.

Vyriškis atsistojo ir ilgai kalbėjo visokeriopai girdamas Michailą Konstantinovičių ir jo išradimus Jis tuo pačiu nepamiršo pasigirti jog esąs “atsargos papulkininkis“ ir dabar einąs kadrų skyriaus viršininko pareigas “pašto dėžutėje“. Jam ir jaunystėje tekę vadovauti tiems daliniams NKVD, kuriuose tarnavęs ir Michailas Konstantinovyčius, o išėjęs į atsargą, jis ir vėl susitikęs su Michailu Konstantinovičium “pašto dėžutėje“. Tik tada Michailas Konstantinovičius buvęs jau patyręs inžinierius konstruktorius, o jis pats -  tik kadrų skyriaus viršininkas. Baigdamas kalbėti kadrų skyriaus viršininkas išsitraukė kažkokius popierius ir norėjo juos perskaityti, bet pradėjus nerimauti kitiems gedulingųjų pietų dalyviams, buvo priverstas ištuštinti dar vieną stikliuką ir atsisėsti.

 Germano Jakovlevičiaus (taip vadino kadrų skyriaus viršininką) kalbos, galima sakyti, niekas neklausė. Sėdėję užustalėje tarpusavyje kalbėjosi, triukšmavo. Galina Michailovna kažką kalbėdama Stasiui, krovė jam į lėkštę viską, ką ji laikė skanėstais. Netikėtai Stasys pastebėjo ant Galinos rankų pirštų keletą senovinių žiedų. Tarp jų išsiskyrė stambus gintarinis žiedas su meniškai jame  įrėžtomis  raidėmis “ED“. Jam toks pažįstamas, toks artimas pasirodė šis žiedas, kad jis net negalėjo suvokti ar tai sapnas, ar visa tai realybė.

- Kas tau atsitiko? - pastebėjusi staigiai pasikeitusį Stasio veidą ir sudrebėjusias jo rankas, draugiškai  paklausė Galina. - Kambaryje daug žmonių - oro trūksta,  gal langą praverti?

   Stasys paskubomis nurijo seilę ir stengdamasis iš paskutiniųjų įveikti jaudulį paklausė:

-  Iš kur tu gavai tuos žiedus?

- Tai karo trofėjiniai, - išdidžiai ištarė ji. - Juos man tėvas iš Rytprūsių parvežė, ir  tuo didžiuodamasi ėmė demonstruoti Stasiui apmaustytas trofėjiniais žiedais rankas. – Šiandieną  jo laidotuvių proga surinkau visas tas senienas ir užsimoviau. Jis labai džiaugdavosi, kai aš pasipuošdavau jo parvežtaisiais trofėjais. Va ir ta sagė, ir skarelė irgi iš Vokietijos parvežtos.  Mokėjo tada tie fašistai gražius daiktus gaminti. Mes čia, Rusijoje, skurdome, o jie puošėsi.

Šie  nerūpestingai  ištarti jos žodžiai lyg perkūnas trenkė į Stasį. Jis jau neabejojo, kad tai jo mamos žiedas. Žiedas, kurį prieš paprašydamas mamos ranką, jo tėvas specialiai pas juvelyrą užsakė. Tas dvi taip meniškai supintas auksu padabintame žiedo kvadratėlyje raides reikia skaityti “Elenai Daukantaitei“. Motina visada didžiavosi šia tėvo dovana. Stasys taip ryškiai prisiminė, kaip jis dar vaikas jaudindavosi imdamas į rankas šį taip šeimoje branginamą žiedą...

Ne tik tas žiedas, bet ir  tėvų vestuviniai žiedai bei daug kitų šeimos relikvijų prapuolė per tą suirutę, kai jų vienkiemį apsupo NKVD būrys ir visą šeimą ištrėmė į Sibirą. Net kęsdama Sibiro vargus ir šalčius, motina dažnai prisimindavo šį jos širdžiai tokį brangų žiedą, ir visad sukalbėdavo poterius už to nevidono dūšią, kuris tą šeimyninę relikviją pasisavino.

- O kur tarnavo tavo tėvas? –  šiek tiek susitvardęs paklausė Stasys.

- Rytprūsiuose, prie to miesto, kur Napoleonas su Rusijos caru Aleksandru I taiką pasirašė... Kaip ten... ant plausto... Nemune, - bandė prisiminti Galina  miesto pavadinimą, bet niekaip neįstengė.

- Tauragė, - netikėtai  jai į pagalbą paskubėjo kadrų skyriaus viršininkas. – Aš ten pradžioje politruku, o  po to tardytoju  dirbau, gi jis tame pačiame NKVD batalione tarnavo, kaip ir aš.

Stasio net veidas ištyso. Ko ne ko, o tokios staigmenos jis nesitikėjo. Stasiukas gimė prieš pat karą iš visų pusių miškais apsuptame  kaime eigulio šeimoje netoli Tauragės. Jis gerai prisiminė, kaip antrą kartą į Lietuvą užėjus rusams, prasidėjo ne tik  jų šeimos, bet ir visų kitų kaimo gyventojų vargai. Jaunesnieji kaimo vyrai, stengdamiesi išsisukti nuo prievartinės tarnybos okupantų  sovietų kariuomenėje, slapstėsi. Stribai, NKVDistai ir visokie kitokie aktyvistai pastoviai jos gaudė. Atsirado miškiniai. Netoli jų kaimo įvyko net keletas jau spėjusių apsiginkluoti “miško brolių“ susirėmimų su NKVD daliniais. Tuo metu kaimą naktimis  lankydavo “miško broliai“, o dieną po jį siautėdavo  NKVD-istų būriai. Kaimiečiai, pamatę NKVD-istus, stribus ar kitokius aktyvistus, drebėdavo kaip epušės lapai, nes jų apsilankymai visad daug bėdos pridarydavo. Stasys tuo metu dar net į mokyklą nėjo, bet vis tiek jis dabar taip aiškiai prisiminė, kaip kartą jų sodybą apsupę NKVD-istai, suėmė  ir išvedė į Tauragę  jo tėvą. Tą  dieną nei mamos, nei jo vyresniojo brolio Jurgio namuose nebuvo. Jie abu buvo išnešę mamos sumuštąjį sviestą į Upynos pieninę. Stasiukui taip norėjosi to sviesto bent kruopelę suvalgyti, bet mama nedavė. Ji sakė, kad būtinai reikia atiduoti prievolę, nes kitaip jų žalmargę atims. Kai tėvą jau vedė iš namų, Stasiukas bijodamas liktis vienas,  įsistvėrė į jo ranką ir verkdamas ne savu balsu šaukė:

- Neatiduosiu jums tėvelio. Aš bijau. Aš eisiu su tėveliu...

Kažkuris iš kareivių bandė nuraminti persigandusį vaiką, bet šis nekreipdamas dėmesio į jų pastangas vis garsiau žliumbė ir pastoviai kartojo:

- Aš vienas nebūsiu, aš eisiu su tėveliu...

- Nutilk, - grubiai riktelėjo jų vyresnysis ir jėga atplėšęs raudojantį vaiką nuo tėvo,  įstūmė jį kamaron ir užrėmė duris.

Tėvas bandė pastoti kelią grubiam kareiviui, bet prišokę trys ar keturi vyrai stvėrę užlaužė rankas jam  ir pačiupę prie durų kabantį pantį surišo jo tėvo rankas. Kol krėtė namus ir vedė tėvą į kiemą, Stasiukas, iškrapštęs stiklą iš mažojo kamaros langiuko, išlindo pro jį kieman ir vėl pribėgęs įsistvėrė į tėvo skverną. Jau įsiutę NKVD-istai antrą kartą atplėšė jį nuo tėvo ir gerokai apkūlę paliko  verkiantį  mažylį kieme.

- Nejaugi dabar likimas mane ir vėl suvedė su tais pačiais NKVD darbuotojais, - žaibu blykstelėjo netikėtai iškilusi kažkur iš pasąmonės mintis, - su tais kurie tada taip baisiai iš manęs tyčiojosi, taip mane žemino.

Stasys,  neįstengdamas susitvardyti įsmeigė išraudusias akis į  Germano Jakovlevičiaus veidą.

- Kas su tavimi darosi? – susidomėjusi tokiu staigiu Stasio pasikeitimu klausinėjo Galina. - Nejaugi įsižeidei, kad  Germanas Jakovlevičius neleido tau  žodžio pasakyti? Kad jis taip ilgai kalbėjo? Tikriausiai visas tavo mintis jis mums išsakė.

- Ne, ne, - stengdamasis susitvardyti atsakinėjo Stasys. - Atvirkščiai, jo kalba mane labai sudomino. Jei leisi, aš norėčiau su  Germanu Jakovlevičium artimiau susipažinti ir pasiteirauti apie tavo  tėvo gyvenimą Rytprūsiuose.

- Klausk manę, aš geriau savo tėvą pažįstu ir daugiau apie jį galiu papasakoti, - pusiau juokais pasisiūlė Galina, - negu pašaliniai žmonės, kad ir jo viršininkai. Nuo kuo pradėti?

- Nuo pradžios, - jau kiek aprimęs, palaikydamas pusiau rimtą toną gyvai atsakė Stasys, - kur gimė? kur augo? kur kariavo?...

- Kai jisai  gimė,  stotis Bojnia dar tebuvo kaimas. Kaimu tada buvo ir visas šis rajonas, kuriame mes dabar esame. Mano seneliai dirbo skerdėjais Michojano mėsos kombinate. Karo metu ir tėvukas, dar paaugliu būdamas, pradėjo ten dirbti. Mes kilę iš proletarų, iš revoliucionierių ir tuo didžiuojamės, - padrikai ėmė pasakoti  Galina Michailovna. - O aš  Maskvoje gimiau. Prieš pat mano gimimą visus tuos kaimus sujungė, pavadino  Ždanovo rajonu ir prie Maskvos prijungė. Nors aš gimiau tame pačiame kaime kaip ir tėvukas, bet mano pase įrašyta  Maskvos miestas, o jo – Stotis Boinia.

- Galia, - netikėtai ir taip garsiai, kad visi girdėtų, į savąją dukrą kreipėsi Nina Sergejevna, - tu per daug prie to jaunuolio prilipai, reikia ir kitais svečiais pasirūpinti, tuščius butelius nuo stalo surinkti.

Galia mamos valiai pakluso ir draugiškai palietusi ranka Stasio petį, išbėgo į virtuvę. Tuo pat metu sunkiai stenėdamas iš už stalo atsikėlė Germanas Jakovlevičius ir, praeidamas pro šalį, ar tai  Stasiui, ar kam kitam pašnibždomis tarė:

- Eime parūkysime kol stalą sutvarkys.

Stasys, lyg  specialiai būtų tokios progos laukęs, pakilo nuo taburetės ir išsekė paskui Germaną Jakovlevičių į koridorių. Senis koridoriuje išsitraukė tuo metu jau retai kur užtinkamų “Kazbek“ papirosų dėžutę ir pratęsė ją Stasiui.

Ačiū, aš nerūkau, - mandagiai atstūmė pakištą jam po nosim papirosų dėžutę Stasys.

- Kai duoda imk, o kai muša bėk, - tėviškai pamokė jį Germanas Jakovlevičius, - kariuomenėje visi išmoksta rūkyti.

- Kad ir kariuomenėje aš netarnavau, - geraširdiškai ėmė aiškinti Stasys, - aš institute, karinėje katedroje leitenanto laipsnį gavau. Kariuomenėje buvau tik lageriuose, tik vieną mėnesį.

- Mūsų laikais kokių karininkų nebuvo. Ir kaip tu kareivius į mūšį vesi, jei pats parako neuostei, - ir smagiai nusišypsojęs pridūrė, -  kelnes pridėsi po kryžma ugnimi papuolęs.

 Stasys į šią užgaulę neatsakė. Kurį laiką Germanas Jakovlevičius godžiai traukė papiroso dūmus, o Stasys stovėjo greta nugara parėmęs sieną. Jam labai norėjosi užvesti kalbą su Germanu Jakovlevičiumi apie jį dominantį žiedą, bet nežinojo kaip tai padaryti.  Koridoriumi vaikščiojo tai vienas, tai kitas gedulingųjų pietų dalyvis. Iš kambario nešina surinktų nuo stalo lėkščių šūstį į koridorių virste įvirto Nina Sergejevna. Pamačiusi Germaną Jakovlevičių  ji sustojo ir sunkiai kvėpuodama kreipėsi į jį:

- Ką tu dar norėjai apie manąjį Michailą  ten prie stalo pasakyti?

-  Nieko naujo dėl tavęs, - abejingai atsakė paklaustasis. - Aš  anketą iš jo asmeninės bylos atsinešiau, kad kalbėdamas ko nors nesupainiočiau. Nors tai dokumentas su spaudu “slaptas“,  bet šiandien ją buvo galima perskaityti, gerą žmogų prisiminti, bet tie galvijai klausyti  nesiteikė. Nejaugi  jie net prisiminti nebenori, kaip tada sovietų valdžią kūrė, su banditais kariavo...

- Tai bent man perskaityk, - su neslepiamu smalsumu jo  mintis nutraukė Nina Sergejevna, - aš noriu viską žinoti apie mano buvusįjį. O gal jis ten, jau Rytprūsiuose ir žmoną ir vaikus turėjo?

- Padėk savo indus, - parodė jai į virtuvės durų pusę Germanas Jakovlevičius, - juk sunku laikyti. Ir po to skaityk kiek nori. Mes nuo tavęs jokių paslapčių neturime.

Nina Sergejevna kažkaip nerangiai svyruodama, bet tvirtai laikydama ranka prie pilvo prispaustų indų šūsnį, nuėjo į virtuvę.

- Ir kuo tik tos bobos neprisigalvoja, - palinkdamas į Stasio pusę pusbalsiu prakomentavo našlės žodžius Germanas Jakovlevičius. - Jei būtų ten turėjęs žmoną ar meilužę, tai tokių dovanų Ninai iš Rytprūsių  nebūtų siuntęs. Oi,  kaip sunkiai tie trofėjai ten buvo gaunami. Kiek mūsų vyrų po kaimus bevaikščiodami galvas paguldė. Visur buožės, visur banditai... Tik turtuolius išbuožinant ar banditų šeimas išvežant buvo galima ką nors tokio įsigyti, ko ir Maskvoje su džiaugsmu visi laukė. Įdomūs tai buvo laikai. Kur tik užeidavome, visur mus gerbdavo, vaišindavo. O kokią gerą degtinę ten žmonės išvirdavo, kokius kumpius, lašinius, dešras jie mokėjo gaminti. O skilandžiai...  – jis giliai atsiduso ir net apsilaižė. - Bet juos kareiviai čia pat vietoje surydavo, į Maskvą bemaž niekas jų nesiųsdavo. Va, skarelės, laikrodžiai, žiedai, visokie papuošalai – kitas reikalas. Kiek žinau Michailas iš visų kareivių jos supirkinėdavo. Pats samogono negerdavo, o visą degtinę, kurią jis iš kažkur gaudavo, kareiviams už tuos trofėjinius niekučius atiduodavo. Sugebėjo žmogus...

 Koridoriuje pasirodė Nina Sergejevna, ir ją pamatęs Germanas Jalovlevičius nutraukė neišsakytą mintį. O Nina Sergejevna prisiartinusi žaismingai paprašė:

- Tai duok man tą anketą, -  ir ieškodama akinių ranka  pervedė per kaktą, bet jų neužtikusi, jau ne taip drąsiai pratęsė, - ne, geriau pats ją perskaityk. Aš nežinau kur savo akinius padėjau.

Germanas Jakovlevičius nenoromis pasirausė kišenėse, pirma išsitraukė akinius, juos užsidėjo, po to spausdintą mašinėle  sulenktą per pusę popieriaus lapą išlygino ir ėmė skaityti:

- Gimė, mokėsi – tu ir taip žinai, skaityti neverta, - ir giliai atsikvėpęs tęsė: - Būdamas 14 metų,  1941-aisiais pradėjo dirbti skerdėju Mikojano mėsos kambinate. 1944-aisiais išėjo savanoriu į frontą. Tarnavo NKVD batalione. Aktyviai veikė naikinant nacionalistus ir banditus Tauragės apskrityje. 1949m sužeistas (sulaužytas  rankos pirštas). Ligoninė, atostogos, apdovanojimai. Viską skaityti?

-  Skaityk, skaityk, viskas įdomu, - ir pažvelgusi meilės kupinu žvilgsniu skaitovui į akis keistai šyptelėjo, - o tą pirštą aš gerai prisimenu. Prieš mūsų skyrybas jam pasisekė įrodyti, kad tai įvykę susirėmimo su banditais metu. Už tą sužeidimą jis ir karo invalido pažymėjimą gavo, ir gerą pensiją išsirūpino. Atrodo, ir jūsų instituto darbuotojai prie tuo prisidėjo...

- O kaipgi kitaip, - gudriai šyptelėjo Germanas Jakovlevičius, - ir aš pats liudijau. Tik gaila, kad neilgai jis ta pensija tepasinaudojo. O ar tu žinai, kur iš tikrųjų jis tą pirštą įkišo?

- Kažką jis pasakojo, bet tikrai nežinau.

- Norėjo buožės veislinį eržilą nujoti, - gudriai šypsodamasis pradėjo pasakoti Germanas Jakovlevičius, - kamanų  neturėjo, tai pančiu norėjo jį pasižaboti. O to eržilo pasirodo pasiutusio būta, jis tik savo šeimininką teprisileisdavo. Kareiviai ratu apstoję jį vis tik pagavo, bet kai žabojo tai jis ir krimstelėjo jam tą pirštą. Michailas įsiutęs tą pikčiurną vietoje nudėjo. Paskui buvo tikrinimai, skundai, bet mes savo kareivių skriausti niekam nedavėme. Surašėme aktą, kad tai bandito arklys ir būtent tas žodis akte“banditas“ padėjo geram žmogui solidžią pensiją gauti.

Nina Sergejeva atidžiai klausėsi žiūrėdama pašnekovui tiesiai į akis. Jam nutilus, ji norėjo kažką dar paklausti, bet pašnekovas pasiskubino:

- O štai pagrindinis jo apdovanojimas, už paskutiniojo Tauragės apskrities bandito sunaikinimą, - ir pervertęs lapą ėmė skaityti, - 1952 m. vasarą  tarp miškų, Vaitimėnų kaime, NKVD dalinys apsupo šieno kūgyje miegantį banditą (S.Poška). Prislinkti nepasisekė, banditas prabudęs pradėjo šaudyti. Bandė bėgti, bet pataikė ton vieton, kur Volkovas stovėjo. Vienas taiklus šūvis ir Tauragės apskrityje banditų nebeliko. M.K. Volkovą už šį žygdarbį partija ir vyriausybė apdovanojo medaliu.

-  Taikliai šaudė Michailas, - pasididžiuodama prakomentavo kadrų skyriaus viršininko žodžius Nina Sergejevna, - jį ir skerdykloje už tai visi gyrė.

Stasys nei gyvas, nei miręs klausėsi šio buvusiojo NKVD karininko pasakojimo, nuo ištuštintų stikliukų tapusio tokiu atviru, tokiu cinišku. Stebino ir klausytojų reakciją: niekas džiugiai klausėsi, niekas nesišlykštėjo. Stasys nebėgo iš to  koridoriaus tik todėl, kad labai jau norėjosi bent akies kampučiu pažvelgti į tą mašinėle prirašytą popieriaus lapą. Juk Vaitimėnai – tai pats artimiausias nuo jo gimtinės kaimas. Tiesa, 1952-aisiais  ėjo jau treti metai , kai jų šeima kentė visiems gerai žinomus Sibiro tremtinių vargus. Jis, dabar stovėdamas šiame apleisto komunalinio buto koridoriuje pirmą kartą išgirdo pasakojimą apie netolimo jo kaimyno sūnaus Stanislovo Poškos paskutiniąsias gyvenimo akimirkas. Staiga jis taip aiškiai prisiminė, kaip dar prieš išvežant  šeimą tas jaunesnysis zakrastijono Poškos sūnus, jo bendravardis, paauglių tarpe kalbėdavo: “Aš geriau į mišką išeisiu, ar nusižudysiu negu į okupantų rekrūtus eisiu. Vyrai, jei jūs išeisite į sovietinę kariuomenę ir leisitės, kad jus nuvežtų į svetimą kraštą, tai ten politrukai ir karininkėliai iš jūsų padarys tokius pat žudikus kaip tie pas mus atvežtieji NKVD-istai ar vietiniai  stribai, kurie rydami samogoną ir plėšikaudami vaikšto po kaimus, senius gąsdina, mergas prievartauja. Aš gimiau lietuviu, Lietuvoje augau, Lietuvoje ir mirsiu. Kitų tautybių žmonės turi savo kraštą ir savo tėvyne. Tegul jie ten pagal savo įsitikinimus gyvena, savas mergas glėbesčiuoja, vaikus augina. Aš jų tvarkyti ar žudyti neisiu. Kas su kardu ateina, tas nuo kardo ir žūsta, o aš noriu čia Lietuvoje, savojoje žemėje pagal savo protą tvarkytis ir numirti“.

Stasys prislinko arčiau ir vogčiomis bandė pažvelgti į tą nuo visų slepiamą “pod grifom sekretnosti“ popieriaus lapą. Tai pastebėjęs Germanas Jakovlevičius abejingai paklausė:

- Ir tave, jaunuoli, domina, kaip mes su banditais kariavome?

- O apie Obelyno girininkiją ar nieko nėra jame parašyta?

- Pala, pala... Obelynas...girininkija, - bandė kažką prisiminti  Germanas Jakovlevičius sutraukdamas virtinę raukšlių ant kaktos ir net primerkdamas nuo ištuštintų stikliukų apsiblaususias akis, - tas banditų lizdas. Tarp miškų. Atrodo ją vos keliems metams po karo praslinkus sudegino ar nugriovė. Gerai neprisimenu.

Staiga sunerimęs, Germanas Jakovlėvičius išplėtęs akis įsistebeilijo į Stasį ir Niną Sergejevną ir ėmė kažką įtemtai galvoti. Jis pasitempė ir lyg tai prablaivėjo. Tyla užsitęsė. Stasį išgąsdino tokia nelaukta šio žmogaus reakcija. Nina Sergejevna linksmai kikendama nutraukė tylą:

- Tu vėl kažką įdomaus prisiminei?

- O iš kur tu žinai Obelyno girininkiją? – užuot atsakęs į Ninos Sergejevnos klausimą, susidomėjęs jis  jaunuolį.

- Kažkada toje girininkijoje mano tėvas eiguliu dirbo, - norėdamas gražinti draugišką pokalbio toną  ramiai  atsakė Stasys. - Vaitimėnai -  artimiausias nuo tos  girininkijos kaimas, tai aš ir paklausiau.

Bet Germanas Jakovlevičius išraudo, dar labiau pasitempė ir griežtai, lyg tardytojas paklausė:

-  O kokia tavo tėvo pavardė?

Stasys tik dabar suprato, jog jis leptelėjo tai, ko šiam žmogui nereikėjo žinoti. Jis įtemtai svarstė: pasakyti tiesą ar sumeluoti. Sumeluoti reiškia tik šią akimirką išsisukti iš keblios padėties. Jis žino kokiame institute Stasys dirba, žino net jo telefono numerį. O jei pagaus meluojant, tai bus dar blogiau. Jau daug kartų gyvenime tai teko savo kailiu patirti. Ir vis tik jis pasakė tiesą:

- Galminas, - ir giliai atsidusęs patikslino: - Jokūbas Galminas.

- Tai tu iš to banditų krašto, - jau karščiuodamasis šaukė Germanas Jakovlevičius. - O aš tau dokumentus su grifais atskleidžiau, tave geru žmogumi laikiau, - ir kiek susimastęs pratęsė,:, - Ir kaip tu į tą slaptąją Energetikos instituto laboratoriją patekai. Ar ne šnipas būsi? Reikės patikrinti.

-  Germanai nekaltink žmogaus, - bandė jį nuraminti Nina Sergejevna, - tas jaunuolis tiek daug gero manajai Galiai padarė. Jei ne jis...

- Visi diversantai, visokie šnipai kaip tik tokiais būdais į mūsų gretas įsibrauna. Mes fašistus nugalėjome, banditus išgaudėme, dirbame savęs negailėdami, šviesaus komunizmo rytojų kuriame, o jis apie banditų lizdą teiraujasi. Berods kažkokį Galminą ir man Šiūbertinėje teko tardyti dėl ryšių su banditais. Tos jų pavardės... Nors ir gera mano atmintis, vis tiek maišosi. Čia mes visi savi susirinkome kovos draugą paminėti, savo žygius ir darbus Rytprūsiose prisiminti. Ir še tau. Ir čia reikia liežuvį už dantų laikyti, - skėsčiojosi priešais Niną Sergejevną buvęs tardytojas net nekreipdamas dėmesio, jog greta stovi jo apkaltintasis Stasys. - Tikriausiai ir pas tave tų visokių iš ten parvežtųjų niekučių dar yra. Dabar buvę fašistai jau apie retrodukciją pradeda šnekėti. Žiūrėk, greitai ir tavo trofėjais  ims kažkas domėtis...

- Germanai, ką tu čia šneki, kam dabar tie trofėjai reikalingi, niekas jų net turguje nebeperka, - savotiškai bobiškai ji bandė nuraminti įsikarščiavusį Germaną Jakovlevičių. - Matai, tas jaunuolis jau ruošiasi išeiti, man bent atsisveikinti su juo reikia, ačiū jam pasakyti.

-  Tu atsisveikink, o aš tam iš banditų lizdo čia atsibasčiusiam žmogui rankos nepaduosiu. Jis mums labai pavojingas.

 Stasys paskubomis pasakęs visiems “do svidanija“ norėjo nepastebimai sprukti, bet tarpduryje jį sulaikė Galina Michailovna.

- Tu norėjai išeiti net rankos man nepaspaudęs, užjaučiančio žodžio nepasakęs, o aš tikėjausi...

- Tegul eina sau, - staiga jos žodžius nutraukė grubus Germano Jakovlevičiaus balsas, - jis ne mūsų kompanijos žmogus.

 Galina piktai pažvelgė į  vienišai koridoriuje ties tualeto durų stovintį Germaną Jakovlevičių ir nieko jam neatsakiusi išslinko paskui Stasį į laiptinę, kruopščiai uždarydama paskui save buto duris.

Ačiū tau už viską, - nuoširdžiai ėmė kalbėti ji laikydama suspaudusi abiem rankom paduotąją atsisveikinimui Stasio ranką, - tu daug man padėjai. Aš norėčiau dar su tavimi susitikti.

- Ir aš, - džiaugsmingai jai pritarė Stasys, - norėčiau daugiau ką apie tavo tuos trofėjinius žiedus sužinoti. Jie mane labai sudomino, - ir pažvelgęs į jos rankas pridūrė, - kur tu jos dėjai? kodėl nusimovei?

-  Indus ploviau, nepatogu, - ir lyg teisindamasi pridūrė: - Aš niekad jų nenešioju, jie man trukdo, nors ir patinka, gražiai atrodo.

- Tai kada susitiksime, kada tu man apie savo tėvą viską papasakosi? – neatlyžo Stasys.

- Galina, - iš už durų pasigirdo irzlus Germano Jakovlevičiaus balsas, - užteks su tuo banditų palikuoniu flirtuoti, eik į kambarį!

- Aš tuoj einu,-  skubiai pasisukusi į durų pusę atsakė ji, - ir vėl atsigręžusi į Stasį tęsė: - Tu mano tėvo buto telefoną turi, paskambink. Aš poryt visą dieną čia būsiu.

Stasys, lyg sunkiausią darbą atlikęs, grįžo į laboratoriją. Kolegos iš jo draugiškai pasišaipė, jog jis greitai tapsiąs pagrindiniu visų Maskvos išradėjų graboriumi, bet jis į tuos  pokštus nekreipė dėmesio, nes nuotaika buvo bjauri. Sekančios dienos antroje pusėje į eksperimentines   patalpas atėjo laboratorijos vedėjas – Borisas Ivanovičius Tiagūnovas. Jis persimetė keletu žodžių su Stasio kolegomis  technologais ir apžiūrėjęs Stasio montuojamąjį stendą tarp kitko paprašė:

- Eime, man papasakosi apie savo pasiekimus automatikos srityje ir darbą su išradėjais.

 Pokalbiui Borisas Ivanovičius pasirinko ne  savąjį kabinetą, o atokesnį instituto koridoriaus kampą, ir be jokių ceremonijų draugiškai paklausė Stasį:

- Ką vakar tu per tas  “paminkas“ iškrėtei, kad jau net ir instituto pirmasis skyrius tavo biografija susidomėjo? Sako iš tos “pašto dėžutės“ užklausimas atėjęs.

Stasys išraudo. Tokios greitos to įkaušusiojo kadrų skyriaus viršininko reakcijos jis nesitikėjo. Tiagūnovas žiūrėjo tiesiai jam į akis, o šis nežinojo nuo kuo pradėti pasakojimą.

- Netylėk, pasakok. Man reikia žinoti, kad nuo tų “visagalių antpuolių“ tave bent kiek pridengti galėčiau, - drąsino jis niekaip nesiryžtantį pradėti pasakojimą Stasį.

Stasys dar kartą perbėgo akimis geranoriškai nusiteikusį Boriso Ivanovičiaus veidą ir galiausiai ryžosi:

- Kai tas jų kadrų skyriaus viršininkas, na tas Germanas Jakovlevičius visiems skaitė slaptąją Volkovo anketą ir ten paminėjo greta mano tėviškės esantį Vaitimėnų kaimą, aš jo paklausiau, ar ten nieko nėra pasakyta apie Obelyno girininkiją. Ten mano tėvas kažkada dirbo. Jis pavadino tą girininkiją banditų lizdu, o mane – šnipu ir diversantu. Po to man nieko kito neliko, kaip iš tų “paminkų“ kuo skubiausiai išsinešdinti.

- O ar tu pats “švarus“? - draugiškai klausinėjo toliau Borisas Ivanovičius. - Tavo tėvai, broliai ar kiti artimieji giminaičiai nei teisti, nei tremti nebuvo?

Stasys išraudo kaip šviežiai išvirtas vėžys. Tegūnovas dar kartą draugiškai pažiūrėjo jam į akis ir švelniai nusišypsojęs pratęsė:

- Manęs tai visai nedomina, bet kai tu gyneisi disertaciją, partinė komisija kažko prie tavo biografijos prisikabino, net į Lietuvą užklausimą siuntė, bet  po mėnesio davė teigiamą charakteristiką. Tada jie darė tai formaliai, o dabar jei jie rimtai tavimi užsiims, gali ką nors iškrapštyti. Aš pats praėjau visas jų kontroles. Jų darbo metodus gerai žinau. Nenorėčiau, kad ir tu papultum į tas jų girnas...

 Stasys pajutęs draugišką, gal net tėvišką laboratorijos vedėjo rūpinimąsi juo ir dar prisiminęs girdėtus institute pasakojimus apie tai, kad Belgijoje esąs Tiagunovo vardo muziejus, kuriame pats Tiagunovas nė karto nebuvęs, nes jį kaip buvusį karo belaisvį,  sugebėjusį akmens anglių kasyklose užmegzti ryšį su Belgijos pogrindininkais, organizuoti pastovų belaisvių perbėgimą iš lagerio pas pogrindininkus ir tapti vienu  iš pagrindinių Belgijos pogrindinio judėjimo organizatoriumi, o vėliau, atidarius antrąjį frontą ir  išvijus iš Belgijos hitlerininkus, jam su visa jo vadovaujamų pabėgusiųjų iš vokiečių plieno rusų - karo belaisvių grupe, įsijungus į Anglijos karines pajėgas ir pačiam Tiagūnovui tapti Anglijos kariuomenės karininku, jo iki šiolei į jokias užsienio keliones neišleidžia, kaip rusai sako ”on nievyjezdnoj“, nuoširdžiai papasakojo jam savo biografiją. Visą tai išklausęs Borisas Ivanovičius palingavo galva ir geraširdiškai ištarė:

- Na dabar, kai žinau ką reikia nuo jų slėpti, pabandysiu – gal ir pasiseks. O tau patariu: pasistenk kaip galima mažiau kaišioti pirštus tarp durų, o tai ir suspausti gali. O kad manimi geriau pasitikėtumei, perskaityk knygą “Daleko ot rodiny“. Ten ir mano vardas paminėtas, nors aš niekad komunistu nebuvau. Tik bemaž visi mano darbai net  nebuvusiems tuo metu Belgijoje komunistams priskirti. Kai perskaitysi, tada dar pasišnekėsime.

  Sutartu laiku Stasikas paskambino į Volkovo butą.  Galina  Michailovna net telefonu su jo kalbėjo šaltai, abejingai. Kai jis pasidomėjo trofėjiniais žiedais, ji nustebo ir su ironijos gaidele balse atsakė:

- Dorogoj Stasik, apie kokius tu žiedus kalbi. Tą vakarą jokių žiedų aš nemūvėjau, ir aplamai jokių trofėjinių daiktų mūsų šeimoje nėra ir niekad nebuvo. Tikriausiai tu kažką supainiojai...

Stasys  mandagiai jai padėkojo, pagyrė jos jautrumą kito nelaimei ir jau net per jėgą mandagiai atsisveikinęs padėjo ragelį. Daugiau jų gyvenimo keliai nebesusikryžiavo.

Daugiau, nei pirmasis skyrius, nei kitokie partiniai ar valstybiniai organai bent jau atvirai Stasiu nebesidomėjo. Tikriausiai Tiagunovas  pasistengė, kad visi įtarinėjimai nuo jo, kaip vanduo nuo žąsies, nubyrėtų. Tik Stasio mama, lankydama cinkuotame karste parvežtųjų iš Sibiro savo vyro palaikų amžinojo poilsio vietą,  vis dar  prisimena nežinia kur prapuolusį, jos širdžiai tokį brangų žiedą ir  sukalba poterėlius už to nevidono dūšią, kuris tą giliausiame į jos širdies kampelyje slepiamą tėvo atminimą išdrįso iš jos namų sau pasiimti,  ir prašo Dievą, kad jis jam  suteiktų palaiminimą ir leistų ramia sąžine ir šia šeimos relikvija jam naudotis.

 2002.04.15