Rusinimas

 Lenkinimas ir sulenkėjimas buvo ne vienintelė lietuvių nacijos formavimosi, jos nacionalinės kultūros augimą slopinanti ir deformuojanti aplinkybė. Carinė Rusija, kurios valdžioje Lietuva išbuvo 120 metų, stengėsi šalį visapusiškai integruoti į savo sudėtį, o lietuvių tautą asimiliuoti ir todėl įvairiais būdais varžė lietuvių  kultūrą, slopino ir persekiojo nacionalinį judėjimą. Lietuvių nacionalinė kultūra Didžiojoje Lietuvoje nuo XVIII a. pabaigos kilo ir augo tautai kenčiant dvigubą nacionalinę priespaudą, sutapusią su dvipuse tautine kultūrine asimiliacija – lenkinimu ir rusinimu.

Per visą Lietuvos buvimo carinės Rusijos valdžioje laiką carizmo politika Lietuvos atžvilgiu nesikeitė pagal pagrindinį savo tikslą – paversti šalį integralia imperijos dalimi. Keitėsi tik to tikslo siekimo būdai, o tai lėmė imperijos vidaus politiniai procesai, ypač – baudžiavinės sistemos irimas, santykis su lenkų patriotiniu judėjimu. Pirmieji žingsniai, inkorporuojant LDK teritorijas į Rusijos sudėtį, buvo laipsniškas carinių įstatymų bei teisėtvarkos įvedinėjimas, griovęs savitą institucinę šalies struktūrą ir lėtinęs natūralią jos socialinių santykių plėtotę. Jau XIX a. pradžioje buvo apribotos baudžiauninkų, miestiečių, smulkiosios bajorijos teisės. Dėl to sumažėjo laisvųjų žmonių ir sustiprėjo baudžiavinė priklausomybė bei išnaudojimas. Miestai, išskyrus apskričių ir gubernijų centrus, atiteko dvarų administracijai, kai kurie pateko net į privačią dvarininkų priklausomybę. Unijinėje respublikoje, plintant švietimo idėjoms, jau XVIII a. pabaigoje buvo aštriai kritikuojama baudžiava, viešai siūloma feodalinį baudžiavinį darbą keisti kapitalistiniu samdomuoju darbu. Lietuvos dvarininkų dauguma pritarė baudžiavos panaikinimui, atleidžiant valstiečius nuo baudžiavos be žemės, kai kurie liberaliai nusiteikę dvarininkai patys išlaisvino savo valstiečius. Šį natūraliai vykstantį Lietuvos visuomenės demokratėjimą Rusijos valdžia slopino, draudė Lietuvos dvarininkams išlaisvinti valstiečius. Baudžiauninkus ir laisvuosius žmones prislėgė nauja, didesnė negu seniau, mokesčių ir prievolių našta. Ypač sunki našta liaudžiai buvo Rusijos valdžios įvesta rekrūtų prievolė, taip pat karinė egzekucija, „kuri anksčiau nebuvo girdėta“.

Taigi carinės valdžios daromi socialiniai pertvarkymai Lietuvoje buvo didelis žingsnis atgal visuomenės pažangos požvilgiu, stabdė demokratinių jėgų kilimą ir telkimąsi, o be to, sunkiai galėjo formuotis lietuvių nacija, nacionalinė kultūra. Ypač skaudus smūgis demokratijos kilimui buvo uždraudimas nelaisviems valstiečiams siekti vidurinio ir aukštojo išsilavinimo, netgi stoti į vienuolynus. Tokio draudimo, sankcionuoto carinės Rusijos įstatymų, nebuvo Lietuvos-Lenkijos respublikos įstatymuose. Taip pat buvo apribojamos katalikų bažnyčios ir vienuolynų teisės, uždrausta katalikų bažnyčiai susirašinėti su užsienio katalikų institucijomis. 1840 m. caro įsakymu neteko galios Lietuvos statutas, veikęs Lietuvoje nuo 1529 m. (tada įsigalėjo pirmasis Lietuvos statutas), ir galutinai įsigaliojo Rusijos teisė, teismo raštvedyboje lenkų kalba buvo pakeista rusų kalba.

Kaip matome, carinė Rusija, prisijungusi Lietuvą, pirmiausia ją surusino politiškai, teisiškai ir administraciškai. Nors į valstybines įstaigas skverbėsi rusų kalba, didesnio kalbinio kultūrinio rusinimo kurį laiką nebuvo. Apie tai liudija, kaip jau minėta, lenkiškos kultūros Vilniaus universitete suklestėjimas, Lietuvos mokyklų lenkinimas pirmuosius tris XIX a. dešimtmečius.

Padėtis pradėjo staigiai keistis po 1831 – 1832 m. ir po 1863 m. sukilimų. Šalia politinio ir ideologinio, dabar pradėta plačiai vykdyti kalbinis kultūrinis rusinimas ir stačiatikinimas. Tačiau pagrindinis kultūrinio rusinimo taikinys tuo metu buvo lenkiškumas, kaip vienintelė rali politinė ir kultūrinė opozicija carizmui buvusiose LDK žemėse. Buvo stengiamasi palaužti Lietuvos dvarininkijos unijinius siekius, inspiravusius tris sukilimus, slopinti tuos siekius palaikančią katalikų bažnyčią, lenkišką bajorišką kultūrą. 1832 m. tuo tikslu buvo uždarytas maištingasis Vilniaus universitetas, kaip vienas iš pavojingiausių valdžiai idėjinių židinių, dalijami rusų kariškiams ištremtųjų sukilėlių dvarai, atkeliami kolonistai.

Ieškodama būdų susilpninti Lietuvoje lenkiškumą, carinė valdžia atkreipė dėmesį ir į lietuvius, kaip pagrindinę vietinę tautybę, į jų kultūrinį skirtingumą nuo lenkų, taip pat į tai, kad lenkiškumas tolydžio plinta tarp lietuvių. Gana įžvalgiai vertindama lietuvių-lenkų santykius, carinė administracija ėmė vykdyti pakankamai realistišką sumanymą – kultūriškai atskirti, atitraukti lietuvius nuo lenkų, susilpninti pastarųjų įtaką pirmiesiems. Šio sumanymo įgyvendinimas turėjo pasitarnauti ir kitam tikslui – priartinti lietuvius prie rusų, tautiškai ir politiškai juos asimiliuoti, „grąžinti Lietuvoje rusišką tautybę ir pravoslaviją“. Taigi svarbiausias lietuvių atitraukimo nuo lenkų tikslas buvo ne lietuvių savarankiškumo kėlimas, bet jų rusinimas, izoliavimas nuo vakarietiškos kultūros ir įliejimas į rusiškąją stačiatikiškąją kultūrą. Tuo tikslu 1864 m. buvo uždrausta lietuviška raštija ‚lotyniškai-lenkišku“ raidynu ir įsakyta lietuviškus raštus spausdinti rusiškomis raidėmis – kirilica („graždanka“). 1872 m. uždrausta lietuviška raštija ir gotiškomis raidėmis. Lietuvių kalba, kaip ir lenkų, buvo pašalinta iš mokyklų, susiaurintas mokyklų tinklas.

Nuo dabar ne tik valstybės įstaigos, bet ir mokyklos galutinai surusinamos, jose mokoma pagal rusiškas programas, daug dėmesio skiriama rusų literatūrai, Rusijos istorijai, geografijai. Įvedama cenzūra lietuviškiems katalikiškiems leidiniams, bandoma sustačiatikinti net pačią katalikybę, leisti lietuviškai (rusiškomis raidėmis) stačiatikiškas religines knygas. Šitokiomis priemonėmis buvo norima lietuvius atitraukti nuo lenkų, nuo „vakarietiškos lotynystės“, nuo katalikybės ir pritraukti, pripratinus prie rusiškos abėcėlės, prie rusiško valstybingumo ir tautiškumo. 1863 - 1864 m. carinei valdžiai uždraudus blaivybės sąjūdį, buvo panaikinta vienintelė savarankiška lietuvių liaudies organizacija.

Kaip matome, carinė valdžia. Slopindama lietuvių kultūrą, pradžioje tai darė kovos su lenkiškosios kultūros poveikiu vardan. Tačiau, uždraudus lietuvišką spaudą ir kilus organizuotam lietuvių pasipriešinimui, pradėjus plisti nelegaliai lietuviškai spaudai, išsiplėtojus knygnešių veiklai, slaptosioms lietuviškoms mokykloms, carinės represijos įgavo tiesiogiai antilietuvišką pobūdį. Vis dėlto tos represijos, nors ir labai plačiai taikomos, nedavė laukiamų rezultatų. Tiksliau pasakius, jos buvo rezultatyvios negatyviąja prasme – varžant ir slopinant lietuviškos kultūros plėtotę, lėtinant lietuvių nacijos formavimąsi. Tačiau buvo mažai rezultatyvios carizmo pagrindinio tikslo požiūriu – suartinti lietuvius su rusų tauta, pastūmėti juos prie stačiatikybės.

< ... > Dėl carinės valdžios kultūrinio represyvumo ir politinio klasinio reakcingumo (baudžiavos protegavimas XIX a. pirmojoje pusėje) konstruktyvi lietuvių-rusų kultūrų sąveika negalėjo būti realizuojama visą XIX a., iki lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo.

Kultūrinis gyvenimas Lietuvoje, nors palaipsniui ir varžomas < ... > iš esmės tekėjo nuo seniau nusistovėjusia vaga. Pagrindinis kultūros židinys – Vilniaus universitetas, nežiūrint reorganizacijos, buvo bene pati pažangiausia ir moksliškai pajėgiausia aukštoji mokykla visoje imperijoje, išlaikė savo vakarietišką orientaciją ir, kaip žinoma, lenkišką pobūdį. Ištikimą savo etninei kultūrai lietuvių liaudį ir nenutautėjusią bajorijos dalį nuo rusiškos kultūros poveikio „patikimai“ skyrė lenkiška bajoriškoji kultūra ir katalikų bažnyčia. Lietuvoje nebuvo to, ką galėtume pavadinti kultūriniu neužimtumu, arba vakuumu, nebuvo Rusijos kultūrai imlios erdvės. Todėl iki baudžiavos panaikinimo Lietuvos visuomenės kontaktai su Rusijos kultūra, tiek profesionaliąja, tiek ir liaudies, buvo gana menki. Rusiškąjį valstybingumą didžiajai Lietuvos visuomenės daliai reprezentavo tik svetima carinė administracija, kariuomenė – sukilimų malšintoja, valdžios proteguojama stačiatikių cerkvė, o Rusijos vardas daugumai Lietuvos gyventojų reiškė ne ką kita, o atgrasančią rekrūtų tarnybos ir nepatikimųjų tremties vietą. Rusiška kultūra Lietuvoje buvo ir per mažai žinoma, ir dėl politinių represinių priemonių nepatraukli, todėl didesnis jos poveikis buvo neįmanomas. Didesniąją XIX a. dalį Lietuva buvo Rusijos imperijos integruojama tik politine, administracine, bet ne kultūrine prasme.

Padėtis keitėsi po 1861 – 1863 m. įvykių. Panaikinus baudžiavą, lietuviai valstiečiai, vakarykščiai baudžiauninkai veržėsi į ūkinę gerovę, išsimokslinimą, visuomeninę veiklą. Demokratiškėjančioje Lietuvos visuomenėje kilo ir brendo naujas judėjimas – lietuvių nacionalinis atgimimas, kurį, deja, lydėjo jam priešiška sulenkėjusios bajorijos veikla, pratęsianti įsisenėjusią lenkinimo tradiciją ir patraukianti savo pusėn nemažai lietuvių, ypač rytinėje Lietuvoje. Carinė valdžia, uždraudusi lietuvišką spaudą, ieškojo būdų daryti lietuviams didesnį poveikį ir parodė tam tikrą dėmesį jų kalbai ir švietimui. Marijampolės ir Suvalkų gimnazijoje, Seinų progimnazijoje, taip pat Veiverių mokytojų seminarijoje pradėta dėstyti lietuvių kalbą, tiesa, skiriant jai labai nedaug pamokų ir dėstant rusiška abėcėle. Maža to, valdžia, norėdamas atitraukti lietuvius nuo Varšuvos universiteto, turintiems brandos atestate lietuvių kalbos pažymį, Maskvos ir Peterburgo universitete įsteigė 10 stipendijų.

Tai turėjo apčiuopiamos reikšmės lietuvių kultūrai. Viešas lietuvių kalbos dėstymas žadino lietuvių tautinę savimonę, stiprino valią spirtis lenkinimui, ypač kada Marijampolėje mokytojavo toks pasišventęs kultūriniam darbui idealistas kaip P.Kriaučiūnas. Stipendijomis pasinaudojo nemaža būsimųjų lietuvių kultūros kūrėjų – J.Basanavičius, V.Pietaris, J.Jablonskis, ir kt. Šis nedidelis carinės valdžios dėmesys lietuviams pasiteisino tik ta prasme, kad palengvino tautiškai jau sąmoningėjantiems  ir savarankiškėjantiems lietuviams vaduotis iš lenkiškos kultūros poveikio.

XIX a. antrojoje pusėje Rusijos universitetuose, o ne Varšuvoje mokėsi gana daug įžymių lietuvių inteligentų: Maskvoje  - J.Basanavičius, V.Pietaris, J.Šliūpas, J.Jablonskis, A.Janulaitis ir kt., Peterburge – P.Vileišis, P.Višinskis ir kiti. Dauguma jų čia sąmoningėjo visuomeniškai, įsisąmonino demokratizmo idėjas , rengėsi tautiniam kultūriniam darbui, ryžosi pasipriešinti ne tik lenkinimui, bet ir carizmo asimiliacinei politikai. Čia kūrėsi lietuvių studentų būreliai ir draugijos...

Minėtuose Rusijos miestuose telkėsi ne tik pasaulietinės, bet ir katalikiškosios orientacijos lietuvių inteligentija. 1842 m. perkėlus į Peterburgą Vilniaus Romos katalikų dvasinę akademiją, čia mokėsi, dėstė žymūs lietuvių kultūros kūrėjai, katalikų dvasininkai M.Valančius, A.Baranauskas, K.Jaunius, A.Dambrauskas, J.Mačiulis ir kt. Nors akademijoje vyravo tradicinė lenkiška dvasia, į XIX a. pabaigą joje studijuojantys lietuviai jau sugebėjo išsiskirti kaip tautinis kultūrinis vienetas, retkarčiais viešai ginti savo tautines teises.

B.Kuzmickas. Tautos kultūros savimonė. V., 1989, p. 17-20; 51-60.