Atgal ( 3 / 2003 )

Neliko nė vardo...

         Į XVIII a. pabaigą sunyko, o netrukus ir visiškai išnyko Lietuvos valstybingumas, o tai buvo ilgo istorinio vyksmo rezultatas. Dalį savo valstybingumo Lietuva buvo praradusi jau 1569 m. sudariusi uniją su Lenkija, kada abi valstybės buvo sujungtos į vieną iš dviejų valstybių sudarytą federaciją. Jungtinė Respublika (Žečpospolita) buvo abiejų tautų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės valstybė. Nors Lietuva ilgai išlaikė savo teritorinį apibrėžtumą, atskirą vyriausybę, administraciją, teisę, kariuomenę, pilietybę, taip pat politinio savarankiškumo siekimą ir kultūros skirtumus, dvilypė valstybė vis dėlto tolydžio integravosi Lenkijos politinio prioriteto pagrindu. 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijoje, numatančioje valstybės politinės struktūros reformą, valstybė buvo pavadinta Lenkija, Lietuvos vardas išnyko iš jungtinės valstybės administracinio paskirstymo. Nuo senosios abiejų tautų valstybės koncepcijos buvo ryžtingai pasukta prie vientisos valstybės ir vieningos tautos (lenkų) idėjos. Lietuvos valstybinio savarankiškumo likučiai buvo sunaikinti po paskutinio jungtinės valstybės padalijimo, kuris buvo kaimyninių valstybių agresyvios politikos aktas.

Netekusi valstybingumo ir įėjusi į carinės Rusijos sudėtį, Lietuva neturėjo net nominalios autonomijos, o ilgainiui nustojo būti minima ir kaip administracinis vienetas. Tiesa, kurį laiką Lietuvos teritorijos Rusijos sudėtyje dar buvo oficialiai vadinamos Lietuvos vardu: 1797 m. buvo sudaryta Lietuvos gubernija, susidedanti iš prieš tai sudarytų Vilniaus ir Slonimo gubernijų, 1801 m. pertvarkyta į Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijas. Tačiau nuo 1831 m. Lietuvos vardas oficialiai nebevartojamas, o nuo 1863 m. prie Rusijos prijungtosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijos pradėtos vadinti Šiaurės Vakarų kraštu.

Nuo karų su kryžiuočiais laikų dalie lietuvių gyvenamos teritorijos pateko į Kryžiuočių ordino valstybę, vėliau pasivadinusią Prūsijos karalyste. Rytinė karalystės dalis maždaug nuo 1618 m. buvo oficialiai vadinama Lietuvos provincija arba tiesiog Lietuva (Prūsiškąja Lietuva), kuri 1736 buvo pertvarkyta į Lietuvos departamentą su centru Gumbinėje. Nuo 1818 m. departamentas buvo  pertvarkytas į Gumbinės apygardą, ir Lietuvos vardo oficialiai nebeliko.

Taigi netekusi valstybingumo, Lietuva netrukus neteko ir savo vardo, buvo tarsi išbraukta iš tuometinių politinių Europos žemėlapių. Ištrynus šalies pavadinimą, oficialiai nebeliko ir lietuvių etnonimo, nebeliko tautą telkiančios jos istorinės simbolikos. Tuo padaryta didžiulė skriauda lietuvių kultūrai, nes buvo atimtas tėvynės vardas, kaip ypatingos svarbos kultūrinis, moralinis, patriotinis simbolis, kaip idealus nacionalinės kultūros institucijų pagrindas. Buvo atimta tėvynė, palikta tik vietinė tėviškė.

Tuometinė Lietuvos padėtis patvirtina tą faktą, kad tauta, praradusi savo valstybingumą ir tapusi sudedamąja kitataučių valstybių dalimi, nustoja buvusi savarankišku istorijos subjektu, savo likimo šeimininke. Tautos istorija svetimos valstybės ribose tampa pačiai tautai daugiau ar mažiau svetima. Be savarankiško valstybingumo netenkama daugelio istorinės visuomeninės veiklos galimybių. Savarankiška valstybė paprastai sudaro palankesnes sąlygas kurti nacionalines kultūrines ir politines institucijas, telkti žmones kultūrinei kūrybinei veiklai. Svetimųjų atnešta valstybinė administracija kultūrines tautos pastangas dažniausiai varžo ir slopina, išsklaido kūrybiškai potencialias jos asmenybes.

Tiesa, oficialiajame gyvenime Lietuva, lietuviai, lietuvių kalba ir toliau išliko kaip kultūros faktai, buvo minimi istorikų, etnografų, kalbininkų veikaluose, rašytojų kūriniuose, tačiau kultūrinis mokslinis interesas gali būti, o kalbamuoju atveju didžiąja dalimi ir buvo visiškai abejingas gyvybinėms tautos reikmėms.

Nors ir buvo išbrauktas tautos vardas, bet liko gyva pati tauta. Joa sąmonėje išliko Lietuvos, kaip tėvynės, vardas, vėliau tapdamas integruojančiu atgimstančios nacionalinės sąmonės komponentu. Tačiau tauta buvo išsekinta ir nusmukdyta šimtametės baudžiavos, sumažėjusios kiekybės ir socialinės savo sudėties. Sociališkai savarankiškiausias ir kultūringiausias sluoksnis diduomenė buvo daugiausia nutautusi, pasidavusi svetimai kultūrinei įtakai, atitrūkusi nuo savo tautos ir krašto interesų, tapusi jiems svetima ir netgi priešiška. Nuo liaudies, kaip tautos kamieno, buvo atitrūkęs kaip tik tas sluoksnis, kuris kitose tautose sudarė šviesuomenę, buvo pagrindinė valstybingumo tradicijos tęsėja, kultūros vertybių telkėja, kūrybinių asmenybių kėlėja. Lietuvoje didžioji dalis vietinės diduomenės tapo aktyvia nutautinimo ir socialinio pavergimo jėga. Pagrindinė tautinio autentiškumo saugotoja buvo liaudis, lietuviškas kaimas, išlaikęs stiprią etninio savitumo nuovoką, prieraišumą prie gimtosios kalbos ir papročių. Kaime, tarp valstiečių ir smulkiųjų bajorų išliko etninė lietuvių kultūra kalba, tautosaka, liaudies menas, papročiai, tautinės savimonės apraiškos, istorinės atminties fragmentai. Kaimo dėka išliko etninis istorinis krašto savitumas, skyręs Lietuvą nuo Lenkijos bei kitų kaimyninių kraštų.

Hosted by uCoz