Vienas iš tremtinių – arkiv. Teofilius Matulionis (1873-1962)
Teofilius
Matulionis kilęs iš Ukmergės, Aluntos parapijos. Mokėsi
Petrapilio kunigų seminarijoje. Kunigu įšventintas 1901 metais.
Darbavosi Latvijoje, Petrapilyje. Ten daug jėgų atidavė naujos bažnyčios
statybai. 1923 m. už nebūtus nusikaltimus nuteistas trejus metus kalėti.
Po dvejų metų paleistas v m. Apaštalų Sosto pakeltas ėl
darbavosi Petrapilyje. Slaptai gautu Romos pavedimu, 1929 m. kun. T.Matulionis
konsekruojamas tituliniu Matregos vyskupu. Po kelių mėnesių areštuojamas,
ištremiamas dešimčiai metų į Solovkas prie Baltosios jūros.
Sunkus fizinis darbas ir nežmoniškos gyvenimo sąlygos palaužė
vyskupo sveikatą. Kiek pabuvus ligoninėje, jam pasiūlo grįžti
į Lietuvą – keičiamasi kaliniais. Grįžta 1933 m.
spalio 29 d. Pailsėjęs aplanko Romą, JAV, Egiptą, Palestiną.
Mirus Kaišiadorių vyskupui J.Kuktai, paskiriamas Kaišiadorių
ordinaru. Po karo, 1946 m. gruodžio mėnesį, vėl areštuojamas,
kalinamas... Grįžta į Lietuvą 1956 m. gegužį –
silpnos sveikatos, bet tvirtas dvasia. Apsigyvena Birštone. Netrukus ištremiamas
į Šeduvą, kur išbuvo iki mirties. (1962 m. Apaštalų
Sosto pakeltas arkivyskupu).)
|
Nuotr. Arkivyskupas Teofilius Matulionis, grįžęs iš Rusijos. 1933. |
Didi ir šventa asmenybė. Tokia visų jį pažinojusių nuomonė. Tiek daug iškentėjęs, išbuvęs žiauriose sąlygose kalėjimuose ir lageriuose – iki giliausios senatvės dėvėjęs kalinio drabužiais, - jis neturėjo nė vieno priešo... Kuklus ir paprastas visur ir visada. Jis turi vieną didelį rūpestį: kad Kristus įžengtų į žmonių širdis, ypač Rusijos žmonių, kurių dvasinį ir materia-linį vargą turėjo progos gerai pažinti. Jautria ir kilnia siela jis matė Dievo gerumo, Jo Apvaizdos pasireiškimą ten, kur kiti to nepastebėdavo. Jame visai nebuvo galima pastebėti jo nuosavo „aš“. Kukliame paprastume slypi didybė Žmogaus, kuris kitus mylėjo labiau už save. |
