Atgal ( 3 / 2003 )

Būdami atitrūkę nuo informacijos šaltinių ir nebūdami filologai, daugelis iš mūsų negali atsakyti į klausimus, kuriuos kelia aplink mus gyvenantys kitataučiai. Vieni, prisiskaitę įtartinų teorijų, tvirtina, kad lietuviai esą slavų gentis (girdi, jūsų upė Vilija tai slaviškas pavadinimas Velija, plg.; upė Velikaja). Kiti, priešingai, tvirtina: jūs, lietuviai, lyg ir vokiečiai... Kas keisčiausia, kad ir RF prezidento atstovas Kaliningrado klausimams, Dmitrijus Rogozinas, paaštrėjus tarptautiniams santykiams dėl to regiono, kalbėjo per žiniasklaidą maždaug taip: Prūsijoje gyventa slavų, o užbaigė savo kalbą žodžiais: Prūsai ir buvo slavai.

Norint paneigti tokius nepagrįstus tvirtinimus, reikia pasikaustyti žiniomis, faktais. O ir aplamai privalėtume ugdyti savo savimonę, daugiau žinoti apie save, savo etnoso kilmę, istoriją, tautos charakterį. Tuo tikslu ir spausdiname medžiagą apie BALTUS.

                

B a l t a i

 

Baltai -  grupė  indoeuropiečių (toliau ide.) tautų  ir  genčių, kalbėjusių ar kalbančių giminingomis kalbomis ar tarmėmis. Tai lietuviai, latviai(latgaliai), prūsai, jotvingiai,skalviai, nadruviai, galindai, kuršiai, žiemgaliai,latgaliai, sėliai.

Pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose baltus aisčių vardu 1 a. paminėjo romėnų istorikas Tacitas. 2 a. geografas Klaudijus Ptolemajas minėjo galindus ir sūduvius. 3 a. - 4 a. pr. romėnų kelių žemėlapiuose pažymėti sėlai. 9 a. skandinavų kronikose ir kituose istoriniuose  šaltiniuose minimi kuršiai (Cori), žiemgaliai (Semigallia), prūsai (Bruzi, Bruzzi). Jotvingius, lietuvius, latgalius pradėta minėti tik 11 a. pradžioje Quedlinburgo (Kvedlinburgo) analuose ir 12 a. pradžios rusų metraščiuose. Baltų vardą (nuo Baltijos) kaip mokslinį terminą 1845 m. pateikė vokiečių kalbininkas G.H.Nesselmannas. K.Jaunius, kurį laiką K.Būga ir kiti baltus vadino aisčiais. Šis vardas lietuvių kalbininkų, istorikų darbuose išliko iki 20 a. 4 dešimtmečio vidurio. Baltai skirstomi į vakarų, rytų (kartais vadinamų centriniais), Dniepro bei periferinius (pakraštinius).

Vakarų baltų terminą pirmieji taip pat ėmė vartoti kalbininkai, juo iš pradžių vadindami 1 tūkstantmečio pr. Kr. prūsų ir jotvingių protėvius bei jų kalbą (R.Trautmannas, 20 a. pr.). Kai kurie mokslininkai (K.Būga ir kt.) įrodinėja, kad vakarų baltų prokalbė atsiskyrė apie 1 t-mečio pr. Kr. vidurį. Iš pradžių vakarų baltais vadinta sembų kultūra bei jos pagrindu 7 a. pr. Kr. susiformavusi vakarų baltų pilkapių kultūra. Ši nuomonė plačiau paplito 20 a. 8 dešimtmetyje (L.Okulicz, J.Okuliczius), be to, vakarų baltais vieni tyrinėtojai vadina ir pirmaisiais amžiais po Kristaus buvusį prūsų, galindų, jotvingių, nadruvių, skalvių, sūduvių genčių kultūros arealą (J.Jaskanis), kiti ir lietuvių bei latvių protėvius iki 5 a. (J.Antoniewiczius). Kartais vakarų baltais vadinami ir kuršių protėviai.

KILMĖ IR RAIDA.NEOLITO LAIKOTARPIS. Manoma, kad 4-3 tūkstantmečio pr. Kr. sandūroje, kai pagerėjo klimatas ir pakito gyvulininkystės ūkis, įrankių ir ginklų gamybos būdas, laidosena bei labai išplito mainai, Vidurio Europoje  susidarė giminiškų, tačiau labai įvairių virvelinės keramikos kultūros atmainų. Ji 3 tūkstantmečio pabaigoje 2 tūkstanmetyje pr. Kr. paplito tik tose srityse, kuriose dabar gyvena ar gyveno baltai, slavai ir germanai. Šios ide. kalbų grupės turi iš seno išlikusių bendrybių.

Trys giminiškos baltiškos kultūros Pamarių, Padnieprės ir Fatjanovo buvo paplitusios tose srityse, kuriose nuo jų gyvavimo laikų iki šiol išliko baltiškų upėvardžių bei vietovardžių. Pamarių kultūra ir jos įtakos zona susidarė tarp Vyslos ir Dauguvos upių, kai virvelininkai įsiliejo ir itin paveikė senąsias vietos kultūras. Virvelininkai buvo masyvūs ilgagalviai, o vietiniai gyventojai labiau apskritagalviai. Pamarių kultūros kapuose randamos jau abiejų tipų hibridinės formos. Greta ir toliau rutuliojosi vietinių europidų Narvos kultūros ir Nemuno kultūros vėlyvieji variantai. Veikiausiai tik paveikti virvelininkų šių kultūrų žmonės tapo indoeuropiečiais ir baltais. Gryna Pamarių kultūra buvo tik jos paplitimo vakarinėje dalyje, ypač Baltijos pakrantėje. Manoma, kad tuomet pradėjo išsiskirti vakariniai baltai. Šio laikotarpio rytinių baltų kultūra tėra  vietinių senųjų kultūrų vėlyvasis variantas, paveiktas Pamarių ir rutulinių amforų kultūrų.

Visai skirtingos buvo Padnieprės ir Pavolgio baltų kultūros; Padnieprės kultūros sritis susidarė kiek vėliau. Savo inventoriumi Padnieprės kultūra gerokai skiriasi nuo Pamarių kultūros, nes anksti dabartinės Ukrainos teritorijoje buvo paveikta megalitinės rutulinių amforų kultūros. Padnieprės baltų kultūros srities atšaka buvo Volgos aukštupio baseine 2 tūkstantmečio pr. Kr. 1 ketvirtyje paplitusi Fatjanovo kultūra. Nors ši kultūra taip pat virvelinės keramikos, tačiau puodų formos turi daugiau rutulinių amforų kultūros bruožų; be to, sukurta tik šiai kultūrai būdingų dirbinių tipų (pvz., Fatjanovo tipo laiviniai kovos kirviai). Padnieprės ir Fatjanovo baltų kultūros sritys palaikė mainų prekybos ryšius. Jas siejo bendras masyvaus ilgagalvio žmogaus antropologinis tipas, kuris abi šias kultūras skiria nuo piečiau Vidurio Europoje  paplitusios virvelinės keramikos kultūros atmainų. Į šiaurę ir šiaurės rytus nuo baltų gyveno finougrų gentys, į pietryčius ir pietus iranėnai.

BRONZOS IR GELEŽIES AMŽIAI. Bronzos amžiaus baltų kultūros sritis buvusioje Pamarių kultūros teritorijoje nustatoma pagal savitus vietos gamybos atkraštinius kirvius ir kt. žalvarinius dirbinius. Rytų ir vakarų baltų skirtumai šiame amžiuje dar padidėjo. Vakarų sričiai būdinga laidosena pilkapiuose su akmenų konstrukcijomis (ankstyvuoju bronzos amžiaus laikotarpiu su nedegintų mirusiųjų kapais, vėlyvuoju su degintų). Negausių  rytų baltų kapų rasta kapinynuose: iš bronzos amžiaus su nedegintų mirusiųjų kapais, iš ankstyvojo geležies amžiaus su degintų. Baltams būdinga brūkšniuotoji keramika vakarinėje baltų teritorijoje naudota tik bronzos amžiaus ankstyvuoju  laikotarpiu, rytų baltų teritorijoje dar ir pirmaisiais šimtmečiais po Kristaus. Bronzos amžiaus pabaigoje ir ankstyvajame geležies amžiuje (1 t-mečio pr. Kr 1 pusė) Rytų Lietuvoje, Latvijoje ir Baltarusijoje buvo įrengta baltams būdingų piliakalnių.  1 t-mečio pr.Kr. viduryje ir 2 pusėje buvo bent 5-6 baltų kultūrinės sritys. Greta vakarų baltų pilkapių kultūros ir rytinių baltų brūkšniuotosios keramikos kultūros baltiškos buvo ir Okos aukštupio kultūra, Juchnovo kultūra, Dniepro-Dauguvos kultūra ir veikiausiai Milogrado kultūra ir Pamarių kultūra. Dviejų pastarųjų baltiškumą rodo jų teritorijos ir baltiškų hidronimų arealo sutapimas. Šios dvi periferinės baltų kultūros sunyko 1 t-mečio pr.Kr. pabaigoje (nėra tęstinumo vėlesnėse baltų kultūrose). Padnieprės ir Okos aukštupio baltų kultūros transformavosi į Bancerovo-Tušemlios kultūrą, Koločino kultūrą ir Moščino kultūrą (jos gyvavo maždaug iki 8 a. po Kr. vidurio, vėliau ėmė vyrauti slavų kultūros). 1 t-mečio po Kr. 2 pusėje Dniepro ir Okos baseinų baltus Dniepru į šiaurę besiveržiantys slavai atskyrė nuo vakarų srities baltų ir juos asimiliavo; jų reliktų apie Možaiską ir Smolenską buvo likę iki 9 a., Okos baseine rašytinių šaltinių minimi iki 12 a. imtinai (čia gyveno rytų galindai).

Pirmaisiais amžiais po Kristaus ėmė ryškėti baltų gentinės sąjungos (9-13 a. istoriniuose šaltiniuose jos vadinamos sembais, galindais, sūduviais, kuršiais, žemaičiais, lietuviais, žiemgaliais, latgaliais ir kt. Jos skiriasi kapų įrengimu, įkapėmis. Prūsų gentys mirusiųjų palaikus degindavo; joms būdinga kapai su pelenais urnose ir savita keramika, lietuvių  gentims kapinynai (Lietuvos vakarų ir vidurio dalyse) ir pilkapynai (Lietuvos rytuose) su sampilais iš žemių ar akmenų arba iš žemių ir akmenų (Lietuvos pietryčiuose; jotvingių palikimas).

Iš baltų genčių 1 t-mečio pabaigoje 2 t-mečio pradžioje ėmė rastis ankstyvosios prūsų, jotvingių, lietuvių, nuo 13 a. ir latvių tautos. Prūsų ir jotvingių tautų susidarymą nutraukė Vokiečių ordino agresija, jotvingių dar ir rusų, vėliau lenkų kunigaikščių antpuoliai bei lenkų kolonizacija. Susikūrė ir išliko lietuvių ir latvių tautos.

Baltai vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, gyveno nedidelėmis gimininėmis bendruomenėmis. 1 tūkstantmečio viduryje susidarė teritorinės bendruomenės, 2 tūkstantmečio pradžioje žemės, vėliau įėjusios į ikivalstybinius junginius (baltų žemių konfederacijos).

Hosted by uCoz